Kaip susidėlioti savo gyvenimą sprendžia pats žmogus. Vieniems patinka gyventi ta diena, o kiti sau kelia daugybę užduočių, kurias trokšta įgyvendinti ir kryptingai siekia savo užsibrėžtų tikslų. Žinantis, ko nori iš gyvenimo, trečius metus Utenoje besimokantis studentas Domantas Mažonas ne tik pasinėręs į mokslus, bet ir į aktyvią veiklą po paskaitų. Utenos kolegijos Studentų atstovybės prezidentas siekia, kad šie studijų metai būtų prasmingi ir kūrybingi. Dar vaikystėje puikiai įvaldęs piešimą plastilinu, šiandien Domantas profesionaliai tapo neįprastus kūrinius. Atiduoti duoklę Utenai nusprendęs jaunas kūrėjas, atvykęs iš Žemaitijos, prisipažino pamilęs šį kraštą ir jo žmones.

Kur eksponuojami Tavo kūrybos darbai?

Paveikslus su plastilinu kuriu trečius metus: tai labai mažas laiko tarpas, tad esu dar labai jaunas menininkas. Džiugu, kad pradžia jau yra, nes savo darbų parodas buvau atidaręs kolegijoje, šiuo metu paroda vyksta prekybos centre „Aušra”, o gruodžio mėnesį turėtų nudžiuginti Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos lankytojus. Džiaugiuosi, kad mažais žingsneliais judu į priekį ir pirmosios mano parodos jau džiugina uteniškius.

Plastilinas – medžiaga, su kuria eksperimentuoti labiausiai mėgsta vaikai. Galbūt pomėgis kurti nuostabius paveikslus atėjęs iš vaikystės?

Išties vaikystės laikotarpiu kaip ir daugelis vaikų labai mėgau lipdyti iš plastilino įvairiausias figūrėles. Dažniausiai pirmi darbeliai gimdavo namuose, nes Dailės mokyklos nelankiau, todėl ir meno paslapčių mokiausi savarankiškai. Pirmasis paveikslas iš plastilino gimė 6 klasėje, tačiau viskas labai greit užgeso. Prasidėjo paauglystė, ši veikla man atrodė kvailoka, primityvi ir nereikalinga. Viską atidėjau į šalį. Tačiau įstojus į Utenos kolegiją vėl imtis kūrybinio darbo pastūmėjo pažintis su viena mergina. Bandydamas ją nustebinti sumaniau sukurti jos paveikslą. Mačiau aplinkinių reakciją: daugelis mane gyrė, rodė susidomėjimą. Taip gimė paveikslas su spalvotu liūtu – juo iš pradžių nedrąsiai pasidalijau socialinėje erdvėje. Daugelis jau įpratę matyti tradiciškai tapytus paveikslus, o štai sukurti meno kūriniai iš plastilino daugelį stebino, teikė susižavėjimą, mat jie buvo labai tiksliai atkartoti.

Kaip vyksta pats kūrybinis procesas? Ar užtenka vien plastilino ir storesnio popieriaus lapo?

Naudoju rusišką plastiliną – tai pati geriausia medžiaga iš visų kitų, kurias bandžiau. Didžiausia problema yra ta, jog negaliu pirkti spalvų atskirai. Labai dažnai naudoju dvi spalvas, juodą ir baltą, tad šios spalvos labai greit ir pasibaigia. Vėl tenka pirkti atskirą dėžutę su visomis spalvomis… Klabėdamas apie procesą, galiu pasakyti, kad jis primityvus. Pavyzdžių, kuriuos galiu pritaikyti kurdamas, neturiu. Anksčiau plastilinu spalvindavau pirštais, tačiau tobulėjau. Turėjau taikytis prie aplinkos ir esamų sąlygų. Kadangi studijuoju dantų technologiją, mano kūrybos procese atsirado specialių ypač kruopštiems darbams skirtų įrankių, kurie puikiai tiko mano darbams iš plastilino. Eskizų nedarau. Viskas vyksta savaime. Manau, kad sukurti vieną paveikslą užtrunka apie 30–40 valandų. Juk technika sudėtinga: ką menininkas atlieka braukdamas teptuku, aš tą patį turiu atkartoti plastilinu.

Kaip kūrybą vertina Tavo draugai, šeimos nariai ar nepažįstami žmonės?

Mano šeima – tai artimiausi žmonės, kurie mane palaiko ir palaikys. Užtat ir esu labai dėkingas jiems. Jei ne mano brolis Julius, vargu, ar mano darbai būtų patekę į socialinę erdvę. Jeigu kūrybos vertintojų reakcija nebūtų tokia džiugi, aš tikriausiai to net nesiimčiau. O jeigu ir daryčiau kažką, neviešinčiau. Juk visuomet yra kur tobulėti. Žinau, kad dar esu be galo jaunas kūrėjas. O žvelgdamas į savo pirmuosius darbus jau galiu įžvelgti progresą.
Tikriausiai likimas mane suvedė su kambario draugu Džiugu, kuris labai profesionaliai atkartoja animacinius veikėjus, tad jo darbai ypač kruopštūs ir įdomūs. Dažniausiai kritikos iš jo ir sulaukiu. Dėl to labai džiaugiuosi. Esu už kritiką, kuri naudinga ir verčia tobulėti.

Ar sunku suderinti daugybę veiklų, kurių Tavo gyvenime išties netrūksta?

Studijuoju dantų technologiją – ši specialybė nelengva, o pasirinkti studijas galėjau tik Kaune ir Utenoje. Esu Utenos kolegijos Studentų atstovybės prezidentas, tad šiai veiklai tenka skirti labai daug laiko. Nors Utenoje gyvenu tik trečius metus, manau, kad per šį neilgą laikotarpį pavyks palikti kažką šiam miestui, kolegijos bendruomenei. Yra tokia gyvenimo taisyklė, kad norėdamas būti visur – nebūsi niekur. Tačiau labai stengiuosi atrasti laiko ir sudalyvauti įvairiose veiklose. Svarbiausia, yra noras. Tačiau dirbti negaliu, todėl esu dėkingas savo tėvams, kurie gebėjo mane išleisti į mokslus.

Ką sunkiausia sukurti ir kurie meno dirbiniai lengvai paklusta rankai?

Jeigu vykdau žmonių užsakymus, vietos fantazijai kuriant paveikslus iš plastilino nelieka. Tačiau kurdamas laisvai stengiuosi nekopijuoti, nes, mano nuomone kopijavimo mene neturėtų būti. Man sunkiausia sukurti moters veidus, tačiau mane tuo labai žavi. O peizažus, gamtos detales ir gyvūnus atvaizduoti nėra sudėtinga. Kalbėdamas apie savo kūrybą noriu pabrėžti, kad nežinau nė vieno žmogaus, kuris užsiimtų panašia veikla iš plastilino nei Lietuvoje, nei pasaulyje.

Trečius metus gyveni Utenoje. Kaip vertini šį miestą ir jo žmones?

Į Uteną studijuoti atvykau iš Žemaitijos, Mažeikių rajono, Pikelių miestelio, esančio netoli Latvijos pasienio. Yra žmonių, kurie stoja į norimą miestą, o aš stojau į profesiją. Neslėpsiu – norėjau į Kauną. Tačiau nenusivyliau Utena ir šiandien jos nekeisčiau į jokį kitą didmiestį. Utena – yra tikras aukso viduriukas. Jame yra visko, ko reikia. O jeigu reikia daugiau – pilna galimybių kituose miestuose, kuriuos pasiekti nėra sudėtinga. Čia jaučiuosi įvertintas, niekur nebuvo man užtrenktos durys. Ateities vizijų nebraižau, gyvenu šia diena ir tuo džiaugiuosi.

Domanto Mažono asmeninio archyvo ir Vytauto Ridiko nuotr. bei video

{youtube}K7k3WKGmUoQ&feature{/youtube}