Nuo seno šiaudinių sodų rišėjai tikėdavo sodų, dažniausiai puošdavusių pačias svarbiausias namų erdves, sakralumu, nes į savo kūrinį suverdavo ne tik saulės geltonumo ir vasara bei duona kvepiančius šiaudus, bet ir įpindavo savo savo kantrybę bei nuo seno atkeliavusias tradicijas. Utenoje pedagoge dirbanti Irena Eitminavičienė žinoma kaip profesionali sodų meistrė, dalyvaujanti parodose, įvairiuose mokymuose, savo patirtį pasidalijanti su kitais. Uteniškė teigė, kad tradicija rišti šiaudinius sodus šalyje atgimsta. Lygiai taip pat populiaru jais dabinti savo namų erdves.
Yra posakis, kad roges reikia ruošti vasarą. Kūrybinėje popietėje subūrėte uteniškes ir jas mokėte rišti žaislus iš šiaudų eglėms puošti. Kodėl pasirinkote šią datą?
Užsiėmimas iš edukacijų ciklo „Senųjų Aukštaitijos amatų paslaptys” turėjo vykti kovo 18 dieną, tačiau karantinas pakoregavo datą ir teko nukelti į birželio mėnesį. Tai Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos projektas „Bažnyčių istorija žadina vaizduotę”, kurio partnerė yra Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka. Džiaugiuosi, kad mums visoms pavyko pasigaminti tai, ką sumanėme. Kitos dienos rytą gavau vienos dalyvės atsiųstą nuotrauką, kurioje įamžintas padarytas darbo rezultatas – pusė šiaudinio sodo. Aš tikiu, kad daugelis tų moterų, kurios atėjo į užsiėmimą, namuose pačios pasigamins kažką širdžiai miela.
Prisiminkite sodų rišimo tradicijas Lietuvoje.
Esu kažkada dalyvavusi Kultūros ministerijos organizuotoje konferencijoje, kur buvo susirinkę vyresnės kartos tradicijų nešėjos. Tuomet sužinojau, kad nuo seno Lietuvoje buvo labai populiarūs šiaudiniai sodai vestuvėms ar gimus vaikeliui. Sodas visuomet būdavo kabinamas virš stalo, prie kurio valgoma. Šis simbolis – tai savotiškas geros energijos nešėjas ir interjero puošybos elementas. Kodėl aš susidomėjau šiaudų sodais? Tikriausiai man buvo labai įdomu. Kažkada nuėjau pas Rūtą Mikulėnaitę–Jonuškienę, kuri paaiškino, nuo ko visa tai pradėti. Paskui įsitraukiau į labai įdomų kūrybinį procesą. Juk visi sodai yra labai tikslių geometrinių figūrų, o jų konstrukcija turi būti be galo tiksli, su daugybe erdvinių elementų. Įdomiausia yra tai, kad kuriant sodus nėra visiškai aišku, kokį rezultatą išvysime.
Tikriausiai Jums, kaip matematikei, šis kūrybinis darbas nėra sudėtingas?
Man atrodo, kad man lengviau kurti, nes esu matematikos mokytoja. Šiaudinio stogo pagrindas – trikampio ar keturkampio formos piramidė. Pirmiausia reikia turėti vaizduotę, kad erdvinės figūros matytųsi ir papuoštų gaminį. Mokiniams demonstruoju šiaudinius sodus kaip mokomąją medžiagą mokantis geometrijos. Esu vedusi užsiėmimus savo mokiniams, kurie dažnai prašydavo, kad parodyčiau daugiau, tačiau tam ne visuomet per pamokas likdavo laisvo laiko.
Ar atgyja tradicija namus puoštis šiaudiniais sodais ar kalėdines eglutes – žaisliukais iš šiaudų?
Manau, kad taip. Ir mokykloje rengdavome adventinius vakarus bei puošdavome egles šiais žaisliukais. Esu dovanojusi savo vaikams vestuvių proga šiaudinius sodus, sulaukiu ir užsakymų. Tai dažniausiai susiję su tam tikromis progomis. Pastebiu, kad jauni žmonės taip pat pradėjo domėtis sodais, jų gaminimo subtilybėmis.
Juk ir LR Prezidentūroje kalėdinė eglė buvo puošiama šiaudiniais žaisliukais tiek prie vieno, tiek prie kito Prezidento. Vadinasi, tradicija atgyja. Štai pernai buvau Ukrainoje: mačiau angelą iš rugių varpų. Lietuvoje to nesu mačiusi. Vieną idėją atsivežiau ir pati: tai suktukas. Šis kūrimo procesas labai įdomus bei skirtas gaminti girliandas iš šiaudų.
Medžiagos kūrybai randate Lietuvos laukuose. Ar sudėtinga ją susirinkti?
Taip. Ypač Aukštaitijoje, kur rugiai labai retai auginami. Nežinau kodėl, tačiau kviečių laukų galima rasti be vargo. Taip pat sudėtinga rasti ir laukų šeimininkus. Prieš kelis metus šiaudų gaudavau iš vienos sodų rišėjos, nes ji specialiai tam sėdavo rugius. Pats ilgiausias ir sunkiausias darbo procesas – pasiruošti šiaudus: juos nusipjauti, susikarpyti mažais šiaudeliais, o jų rišimas – tai pats didžiausias džiaugsmas.
Lietuvos kūrėjai savo šiaudinius sodus dabina džiovintų gėlių žiedais, aguonomis, linais ir t. t. Ar Jūs taip pat juos puošiate ir dabinate lauko augalėliais?
Beveik ne. Linų visada nusiperku mugėse, tad kartais įdedu į vieną ar kitą sodą. Galima papuošti šluotelinėmis žolėmis arba javų varpomis. Sakyčiau, kad mūsų regione šiaudinius sodus puošti nėra labai populiaru. Dalyvaudama respublikinėse parodose pastebiu, kad skirtinguose regionuose skiriasi ir sodų gaminimo technika. Vienuose jie dabinami iš medžiagos pagamintais žmogeliukais, džiovintomis gėlėmis, tačiau aukštaičiai nelinkę paslėpti tikrojo šiaudinių sodų grožio.
Vytauto Ridiko nuotr. ir video
Utenos tradicinių amatų centro „Svirnas” archyvo nuotr.
