Šiaudų sodai – tai iš suvertų ant siūlo šiaudelių surištas papuošalas, kuris kabinamas virš vestuvinio stalo. Sugrįžę iš jungtuvių vestuvininkai rasdavo stalą apsėstą persirengėliais, todėl pabroliai turėdavo vietas „išpirkti” sodu. Šis paprotys buvo paplitęs visoje Lietuvoje, bet ilgiausiai išsilaikė Aukštaitijoje.
Tokie sodai buvo kabinami virš stalo, o stalas yra sakralinė vieta, kur susirenka visa šeima. Senovėje į javo šiaudą žiūrėjo kaip į žmogaus kūną, šiaudas „išnešioja” varpą, grūdą, o javai simbolizuoja nenutrūkstamą gyvybę: jie vėl bus pasėti, vėl tęs rugio gyvenimą. Anksčiau taip pat tikėta, kad šiaudų sodai saugo namus nuo nelaimių ir atneša sėkmę.
Daugiau nei 10 metų sodų rišimu užsiimanti ir Zarasų mieste gyvenanti Zofija Maculevičienė, kurianti šedevrus iš šiaudų, yra pakerėta jų grožio ir tikina, kad šis užsiėmimas jai teikia malonumą ir neapsakomą džiaugsmą.
Kaip jūsų gyvenime atsirado šiaudinių sodų vėrimas?
Be sodų rišimo ir megztinius mezgu, ir šiaudų paukštelius darau, ir verpiu… Sėdėti sunkiau, nes pečius skauda, tad dirbinius į rankas dažniausiai pasiimu vakare atsigulusi į lovą. Nuo mažų dienų mano mama ir senelė išmokė austi. Pamenu, sesė Genovaitė sėdėdama ant pečiaus pirštinytes lėlėms numegzdavo, o dabar riša verbas, užsiima karpiniais, daro gražias sages. Manau, kad ir mano talentas slypi genuose.
Rišti sodus pradėjau atsitiktinai: mane prikalbino viena tautodailininkė. Mano mama mokėjo rišti sodus, todėl atvykusi gyventi į mano namus, atsivežė šiaudinę žvaigždę ir klausė, kam ją padovanoti. O aš tąkart nemandagiai atsakiau: „Kam nori, tam ir duok”. Šiandien man dėl šių žodžių gėda. Tokie dalykai tąkart manęs visiškai nedomino. Iš praeities išliko prisiminimai, kaip mama rišdavo gėlytes, iš kurių ir užuolaidėles buvo padariusi. Stebėdama jos darbą ir kruopštumą, vėliau ir aš įnikau į kūrybą.
Daugiau nei prieš dešimtmetį laikraštyje pamačiau vienos medicinos seselės dirbinius. Susigundžiau. Nuėjau pas ją pasižiūrėti šiaudinių sodų. Žinoma, nusižiūrėti ir sukurti analogišką darbą beveik neįmanoma. Tai buvo labai gražu.
Viskas prasidėjo grįžus namo. Atsinešiau šiaudų ir sukūriau pirmąją šiaudinę žvaigždę. Pirmieji darbai galbūt buvo primityvūs, bet jie man patiko. Kitus dovanojau saviems ir svetimiems žmonėms.
Kodėl pasirinkote neįprastą gamtinę medžiagą – šiaudus?
Anksčiau rugius pjaudavo, iš jų darydavo pėdus, o vėliau ir stogus dengdavo. Pėduose rugiai pageltonuodavo, tapdavo neišvaizdūs. Anais laikais kaimuose moterys mėgdavo verti šiaudinius sodus. Man patinka dirbti su šiaudais, galbūt dėl to ir pasirinkau šią medžiagą.
Vienodų darbų neturiu, mintys gimsta bedirbant, taip pat naktimis, kai nemiegu.
Ar tikite, kad sodai namams atneša laimę?
Kartais ateina jaunavedžiai ir užsako šiaudinį sodą sakydami, kad iki pilnos laimės ir tikrų lietuviškų vestuvių trūksta tik sodo. Šiais laikais žmonės nežino šiaudinių sodų reikšmės. Anksčiau vestuvėse būdavo dainuojamos dainos apie sodus, šiais dirbiniais išsipirkdavo ir stalą. Galbūt žmonės tikėjo jų galia nešti laimę kiekvieniems namams.
Koks jūsų sukurtų šiaudinių sodų likimas?
Aš juos išdalinu ir tiek. Padovanojau Antazavės bažnyčiai, kiti iškeliavo į muziejų, daugybė šių mano dirbinių pateko į žmonių namus.
Kokios sodų formos jums labiausiai patinka?
Labiausiai vertinu senoviškus sodus. Šiaip darbai gimsta iš mano fantazijos. Nebaigiau specialių mokslų, tad ir žinių neturiu. Šiais laikais jie ištobulėjo: puošiami įvairiomis žvaigždutėmis, paukšteliais, rugių varpomis. Norisi, kad kiekvienas sodas būtų kuo originalesnis.
Pirmiausia sodus pakabinti reikia taip, kad jie nemaišytų vieni kitiems ir teiktų gražų vaizdą. Juk kiekvienas darbas turi turėti jam skirtą vietą.
Ar kiekvienas norintysis gali išmokti rišti šiaudinius sodus?
Visų pirma reikia noro. Jei norėsi – visus darbus įveiksi. Esu turėjusi mokinių, iš jų tik keli išmoko rišti. Žinoma, kartais neužtenka tik noro, reikia ir kruopštumo, prisirišimo prie šiaudo.
Ar sunku dirbti su šiaudu?
Taip. Juos reikia mirkyti. Išbandau įvairiausius būdus ir tik tuomet išsirenku patį geriausią. Kartais žmonės kalusia, per kiek laiko pagaminu šiaudinį sodą. Kaip aš galiu pasakyti? Tam reikia didelio pasiruošimo: atsivežti šiaudus, juos išdžiovinti, prisikarpyti.
Vytauto Ridiko nuotr. ir video 
{youtube}Xw_fYJeUv84&feature{/youtube}