Keturiasdešimt metų pradinukus mokiusi Danutė Atkočiūnienė (Babrauskaitė) iš gimtojo kaimo pasitraukė anksti, vos baigusi Tauragnų septynmetę. Ir nors šiuo metu Utenoje gyvenanti moteris į tėviškę retai benuvažiuoja, ją lanko vaikystės prisiminimai. Žinoma, širdžiai artimesni tie, kurie malonūs ir šilti. D. Atkočiūnienė atsimena bakūžę, kurioje gimė, kurioje susituokė tėvai. Ji stovėjusi netoli Adomo Babrausko, o visi Tautiškio Babrauskai, anot pašnekovės, atėjo iš Svėdasų krašto, po baudžiavos jie čia pirko žemę.
Brangūs Kalėdų pyragai
D. Atkočiūnienė gailisi, kad su tėvu, Lietuvos savanoriu, taip ir neišsikalbėjo. Kai dukra buvo visai maža, tėvas kalėjo tremtyje, o kai grįžo, ji jau buvo paauglė, nelabai rūpėjo istorija. Vėliau, kai mergina įstojo į Švenčionėlių pedagoginę mokyklą, buvo priversta stoti į komjaunimą – priešingu atveju nebūtų leidę baigti mokyklos. Kai tėvas iš mamos sužinojo dukrą tapus komjaunuole, jai grįžus namo net nepasisveikino.
O tėvo priešiškumas sovietinei sistemai buvo daugiau nei aiškus. Kai gavo šaukimą į rusų armiją, pasakė, kad savo jau atitarnavo Lietuvos kariuomenėje ir į svetimą armiją tikrai neis. Ir nėjo, pasisaugodavo, kad nepagautų, tačiau prieš Kalėdas ėjo į Ginučius (Ignalinos r.) paklausti, ar jau mala malūnas – reikėjo šventėms pyragų išsikepti. Ar kažkas paskundė, ar jam tiesiog nepasisekė pakeliui sutikti skrebus – šie nuvežė sulaikytąjį į Uteną. Bent jau sklido tokios žinios. Nieko tikro nežinodama, žmona nuvažiavo į Uteną, „išvaikščiojo visus sklepus“, tačiau nieko nerado. Tada nuvyko į Vilnių, bet nieko nerado ir ten. Po poros metų iš vyro gavo laišką, kad jis – Vorkutoje (Komijos ATSR). Sovietų valdžia nubaudė ne tik Jurgį Babrauską, bet ir jo šeimą – visa nuosavybė buvo konfiskuota, o žmona, bijodama tremties, su trimis mažais vaikais turėjo slapstytis. Vyresnėlius, Danutę ir Stasį, priglaudė nepažįstami žmonės Stripeikiuose (Ignalinos r.), o gimdytoją su mažąja Tekle – vyro seserys Daunoriuose (Tauragnų sen.).
Vieno sakinio diktantas
D. Atkočiūnienę paruošiamojoje mokė mokytojai Pranas Gylys su žmona. Paskui mergaitė lankė Sėlos (Sėlės) pradinę mokyklą. Pirmoje ir antroje klasėse mokytojo nebuvo. Teisingiau, buvo tokie netikri mokytojai Pilyponiai, kurie gerai jei kokioje pamokoje pasirodydavo. Pilyponis žinojo tik tiek, kad reikia mokyti rusų kalbos. Vaikščiojo jis po klasę ir ore baksnodamas lazdele deklamavo:
Žyli byli dva kota,
Vosiem lapak, dva chvosta…
Tiek mergaitė teišmoko antroje klasėje. Trečioje klasėje Pilyponiai kažkur išvyko – vaikams mokykla tapo visiška žaidimų aikštele. Beje, nusižiūrėjusi nuo ketvirtokių pašnekovė pati namie išmoko šokti polką, o kitoje klasėje ir valsą.
Trečioje klasėje pasirodė tikri mokytojai Kazanavičiai. „Kai rašiau pirmą diktantą, kaip pradėjau vienu sakiniu, taip ir užbaigiau – prieky didžiąja raide, o gale – tašku. Vienetą gavau. Pirmas pažymys – ir vienetas“, – sakė D. Atkočiūnienė. Vis dėlto ji pažymėjo, kad visai žiopla nebuvo, paskui su mokslais įsivažiavo, o ketvirtoje klasėje viskas buvo visiškai gerai.
Baigus pradinę, valdžia ėmė kaip ir reikalauti eiti į septynmetę, o ši – už septynių kilometrų, Tauragnuose. Ši mokykla irgi susidūrė su mokytojų trūkumu, o tai atsiliepė ir mokinių mokslams – abi septintos klasės gavo matematikos pataisas (kitus dalykus „praleido“).
Dėl ateities „paaukotas“ tėvas
Kai D. Atkočiūnienė baigė septynmetę, Švenčionėliuose įstojo į pedagoginę mokyklą. Su rusų kalba iš pradžių buvo sunku, nes Tauragnuose šios kalbos išmoko tik raides. Ir stipendijos iš pradžių negavo, nes turėjo trejetą.
Kai įstojo į komjaunimą, jau kitą dieną komisija ėmėsi svarstyti jos charakteristiką. Išklausę trumpą tautiškėnės biografiją, paklausė, kur tėvas. Mergina nesitikėjo, tokio klausimo, bet sugebėjo sumeluoti: „Tėtis miręs.“ Tuomet piktai paklausė, kokia liga sirgo. Apklausiamoji dar labiau išsigando – nežinojo jokių ligų, niekas nesirgdavo. Tiesa, prisiminė, kad anksčiau giminėje sirgdavo plaučių uždegimu – kas sirgdavo, tas ir mirdavo. „Zapalenia“, – šiaip ne taip išspaudė. Okomsorgaskad užriks: „Reikia sakyti „plaučių uždegimas“, o ne „zapalenia“! Lietuviškai nemoki!“
Po charakteristikos svarstymo D. Atkočiūnienė nieko kito nesitikėjo, tik pašalinimo iš mokyklos. Bet neišmetė – tautiškėnė mokyklą pabaigė. Nenorėjo naujai iškepta mokytoja būti paskirta į Utenos rajoną – tyčia laukė, kol keturias vietas čia užpildys kiti, o tada, lyg nežinodama, pasiprašė ten, kur nenorėjo. Kai buvo atsakyta, kad Utenoje vietų nėra, mergina leidosi skiriama bet kur. Taip pateko į tuometinį Vabalninko rajoną, į Salamiesčio septynmetę. Tačiau naujoji mokytoja nebuvo patenkinta paskyrimu (jos kvalifikacija apėmė tik pradines klases), tad prašė ją iškelti kitur. Netrukus jos noras išsipildė – ji tapo pradinių klasių mokytoja Sviliuose (Biržų r.). Kaip gerai dirbanti komjaunuolišką darbą (ne tiek iš uolumo, kiek iš sąžiningumo), D. Atkočiūnienė buvo kalbinama stoti ir į komunistų partiją, bet jaunoji mokytoja kategoriškai atsisakė.
Vieta, kur gera susitikti
Kaimas, anot D. Atkočiūnienės, bendravo labai gražiai. Kadangi gyventojai buvo tikintys, beveik prie kiekvieno namo stovėjo kryžiai, prie kurių žmonės per kryžių dienas melsdavo lietaus, giedros, gero derliaus ir t. t.
Gegužinių pamaldų tautiškėnai rinkdavosi jau Sėlei priklausančioje Stankelių troboje, kurios vienas galas buvo tuščias. „Ten įrengdavo altorių, papuošdavo, ir visi eidavom melstis: rožinį kalbėdavom, Marijos litaniją, giesmes giedodavom… Mums, vaikams, labai patikdavo, nes kur geriau, kur gražiau susirinkt, ir tėvai yra… O kai pabaigdavo, tai ant kiemovisokių žaidimų išsigalvodavom, visokių dūkimų. Nepaprastai patikdavo tos gegužinės pamaldos.“
Akmeninis kryžius, kuris stovi prie kaimo gatvelės tarp Boleslovo Babrausko ir Kavarskų–Brūkštų sodybų, D. Atkočiūnienės teigimu, jai 1935 m. gimus jau stovėjo. Jį statė kažkas iš jos giminės Babrauskų. Kitas, net 1885 m. statytas, akmeninis kryžius, pašnekovės motinos liudijimu, atsirado Adomo Babrausko iniciatyva.
Per gavėnią gyventojai kas sekmadienį eidavo melstis vis į kitą gryčią – taip buvo rimtai ruošiamasi Velykoms. D. Atkočiūnienė atsimena, kad kartą vyresnis brolis Vytautas su kempine ėjo iš bažnyčios parnešti šventintos ugnies.
Kalnas, kuriame varpai skambėjo
Moteris pasakojo, kad kaime yra Lūgas – ežeras stačiais krantais, kuriame veisiasi žuvys, o nuo jo į šiaurę kyla didelis kalnas, žmonių Varpine vadinamas. Žmonės kalbėjo ten buvus lyg pilį, lyg bažnyčią. Kitapus kalno yra didelė duobė, Bliūdeliu vadinama. Pašnekovė įsitikinusi, kad nuo Lūgo vakarų pusėje telkšota ežero: „Tas Lūgas, garantuotai, tęsėsi tolyn. Čia buvo kartu su tuo Lūgu ir ežeras. Ir tęsėsi į vakarų pusę, pievos buvo žemos tokios likę, ir paskui užsisuka upelis, ir tas upelis eidavo per mūsų mišką iki Didžiojo kalno (žmonės sakydavo, kad ties juo prasideda Tautiškis).“ Moteris sakė, kad prie Lūgo vešėjęs ir didelis beržas, kuris turėjo ir vardą, ir kažkokią istoriją, tik ji šitų dalykų jau nebeatsimena.
Ašaros, išgelbėjusios vaiką, ir kulkos, pražudžiusios vyrus
Pasak D. Atkočiūnienės, tautiškėnams buvo paskirstyta, kada ir kuris kiemas turi maitinti partizanus. Iš Babrauskų šeimos maistą miškiniams nešdavo vyriausias pašnekovės brolis Vytautas. Dukart per dieną: „pavėluotą pusrytį“ ir vakarienę. Vieną vasaros vakarą, kai Vytautas nunešė maisto laisvės kovotojams, pašnekovė su mama išgirdo šaudymą. Apsiverkusios brolio ir sūnaus laukė nesulaukė visą naktį, o kai ryte paauglys grįžo, sužinojo, kad nunešęs į sutartą vietą maistą, nuėjo pas tokią mergaitę (vėliau ji tapo jo žmona), kai išgirdo šaudymą. Pabūgęs eiti pasiliko per naktį svetimuose namuose. O tą vakarą viršaičio namuose įsitaisiusius partizanus išdavė saugumo agentas smogikas Juozas Bulka. Ten nelygioje kovoje miškiniai ir žuvo. Jų kūnai, pririšti už kojų, buvo nuvilkti į Tauragnus.
Talpi ruso rūra
Visą savaitę pas Babrauskus gyveno reguliariosios armijos kariškiai. Pašnekovė su broliu Stasiu buvo patupdyti ant krosnies ir prisaikdinti sovietams akyse nesirodyti, bet mažasis brolis, kuris dar ir į mokyklą nėjo, iškišęs galvą iš užkaptūrodainavo, o sesė, suprasdama, kad tai gali būti pavojinga, traukė jį atgal, tik šiam tai buvo nė motais – stengėsi pabaigti dainą iki galo:
Lietuva mūsų
Sulindo rūron rusų,
Jei Adolfa neištrauks,
Tai ir visai užsirauks.
