Iš pajūrio į Utenos rajoną gyventi atvykusios tekstilininkės, puoselėjančios batikos ir šlapio vėlimo technikas, kūrėjos Kristinos Šorienės šeima čia pamažu ne tik kuriasi, bet ir ieško savęs: naujų idėjų, jų įgyvendinimo ir bando atrasti naujų potyrių. Trejų metukų dukrą auginanti jauna menininkų pora stengiasi į juos supantį pasaulį pažvelgti iš kiek kitokios prizmės. Utenos kūrybinių industrijų centre „Taurapilis“ kartu su savo vyru Povilu panirusi į kūrybą K. Šorienė pernai surengė savo kūrybos parodą, o dabar sutuoktinių galvose sukasi kitos idėjos – jie svajoja atiduoti duoklę ir mūsų miestui.

Pernai buvote surengusi parodą „Simbolių batika“, kurią pati esate įvardijusi „Su tėkme“. Tai savotiška Jūsų pažintis su gimtąja kultūra. Kuo ši kultūra svarbi Jūsų gyvenime?

Pirmiausia atgimimas prasidėjo mano viduje. Viskas įvyko sostinėje studijuojant Vilniaus dailės akademijoje – čia sutikau tris merginas, kurios kankliavo. Nors nebuvau muzikantė, bet prisimenu, kaip parkelyje mokiausi groti. Tuomet mane apimdavo keistas jausmas, suvirpinęs iš vidaus.
Kai baiginėjau studijas, Vilniuje pasilikti nesinorėjo, o įkvėpimas domėtis gimtąja lietuvių kultūra ir toliau neišblėso. Kuo labiau į visa tai gilinausi, tuo geriau supratau, jog senoji kultūra – tikri neišsenkantys lobynai. Galvoje vis sukosi mintis pačiai pasidaryti kankles. Sužinojusi, kad yra stovykla, kurioje bus daromos kanklės, nė neabejodama nuvykau ten. Nors šioje stovykloje buvo ir daugiau edukacijų, manęs, išskyrus kanklių gamybą, niekas nežavėjo. Ir aš dalyvaudama toje stovykloje vienintelė jas pasigaminau.
Po studijų išsikrausčiau į Klaipėdą, nes Vilnių palikau dėl pernelyg didelio ir intensyvaus gyvenimo. Klaipėda mane priėmė išskėstomis rankomis – šis kraštas buvo puiki vieta ir toliau gilintis į gimtąją kultūrą. Pradėjome švęsti senąsias tradicines lietuvių šventes. Etnologai skaitydavo mums paskaitas, o mes rengdavome įvairias šventes (tokias kaip Mildos ar Jorės), laikydavomės senųjų tradicijų ir mums tai puikiai pavykdavo. Štai čia ir buvo pati pradžia, pažadinusi mumyse dar didesnę pažintį su gimtąja kultūra.
Pernai vykusi paroda „Protėvių palikimas” – tai pažinties su savo gimtąja kultūra vaisius. Taip pat tai bandymas perimti senolių dvasinę patirtį, etnines tradicijas ir papročius, visa tai puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms. Per simbolius ir jų gelmę aš keliauju ir spontaniškai žaidžiu su vaško potėpiu medžiagoje. Noriu, kad šis mūsų nuostabus palikimas tekėtų visomis formomis ir toliau.

Jūsų kūryboje netrūksta simbolių…

Senasis mūsų raštas ir buvo simboliai, turėję savo prasmę ir galią. Šie simboliai žmogų lydėjo nuo pradžios iki gyvenimo pabaigos. Jie mano tapyboje tarsi plaukiantys, nors nėra stipriai išreikšti. Galbūt daugelis žvelgdami į kūrybą jų nė nepastebi, bet simboliai turi magišką galią ir ją skleidžia.
Juk mūsų tradicinė baltiškoji kultūra labai svarbi buvo protėviams – tas abipusis ryšys visuomet buvo labai stiprus.

Rėdos ratas – kas tai?

Parodoje visi darbai apvalaus formato, nes šiuo metu mano gyvenime yra labai svarbus Rėdos ratas. Šis ratas visada sukasi. Jis nuo pirmojo postūmio rieda tam tikra Tvėrėjo nurodyta kryptimi ir niekada nepasuka atgal. Po vasaros visada ateis ruduo, o ne pavasaris, išaušus rytui visada nušvis diena, po Ilgių niekada nešvęsime Rasos, bet grimsime gilyn – į Kalėdas, į metų Rato dugną. O po mirties visada seks Prisikėlimas. Pati labai stengiuosi gyventi ir jausti šį nuostabų virsmą, ir kai esu jame, tada geriau suprantu savo vidinius virsmus. Džiaugiuosi pavasariu, kai viskas atbunda, ir suprantu žiemos – rimties ir sustingimo – būseną. Todėl mano simbolių kompozicijos šioje parodoje yra įrėmintos Ratu.
Mano paveikslų nerasite kampuotų – jie visi apvalūs. Lygiai taip pat norėčiau turėti apvalų namą, be kampų. Toji dieviškoji saulės forma mane labai teigiamai veikia.

Kas Jūsų šeimą pastūmėjo atvykti į Uteną iš pajūrio?

Tai buvo sudėtingas sprendimas. Pajūryje, Klaipėdoje, gyvenau devynerius metus. Norėjosi sėslumo. Man Aukštaitija – ta vieta, kurioje norėčiau turėti sodybą ir joje gyventi. Utenoje – mano šaknys, čia gyvena ir artimieji žmonės.

Kuo savo darbais galite prisidėti prie Utenos miesto kūrimo?

Noriu sukurti batikinį žemėlapį su šviečiančiomis instaliacijomis miestui. Jame būtų nurodytos Utenos krašto mitologinės vietos. Turiu šiek tiek minčių, jas pamažu generuoju ir tikiu, kad pavyks įgyvendinti. Šiuo metu vyksta ieškojimai, savaitgaliais stengiamės ištrūkti į gamtą, pasižvalgyti ir surasti įdomesnių vietų.

Ką daugiau gyvenime veikiate be kūrybos?

Esu mokytoja, Klaipėdoje gyvendama dirbau viename vaikų darželyje. Labai patiko dirbti su mažiukais vaikais. Šiandien Utenos Adolfo Šapokos gimnazijoje turiu keramikos būrelį. Tačiau, mano manymu, Utenoje įsitvirtinti labai sudėtinga. Norėčiau dirbti ne tik ugdymo įstaigoje, bet domina ir kultūros sritis.
Aš ir mano vyras Povilas tam labai ruošiamės ir uteniškius kviečiame į kūrybines Užgavėnių kaukių dirbtuves, kurios vyks Vasario 16-ąją, sekmadienį. Pamanėme, kad kaukių Utenoje rasti sunku, tad smagu jas būtų pasidaryti patiems. Štai neseniai šventėme dukrelės trejų metukų gimtadienį. Nusprendėme vaiko šventę paminėti kiek kitaip. Kadangi ji lanko lauko darželį – jame ir surengėme šventę. Visi vaikai pasipuošė įvairiomis kaukėmis ir jie ieškojo žiemos. Smagu, kad mes tą žiemą suradome, nes tądien snigo. Nors Lietuvoje kažkiek bandoma keisti mūsų kultūrą, manau, tam reikia nepasiduoti ir viską perduoti kitoms kartoms.

Kristinos Šorienės asmeninio archyvo, Vytauto Ridiko nuotr. ir video