Penki kilometrai į vakarus nuo Sudeikių miestelio buvo Pusbėdžio vienkiemis. Dabar viso labo tik dingęs vienkiemis, kuriame 1979 m. dar buvo du gyventojai, o po penkerių metų neliko nė vieno. Tačiau praeityje Pusbėdis buvo tituluojamas palivarku, su 104 dešimtinėmis dirbamosios žemės, 102 dešimtinėmis nedirbamos ir 16 dešimtinių miško. Pagal 1882 m. Kauno gubernijos žemvaldžių sąrašus, šiame palivarke buvo 224 dešimtinės, kurios priklausė Julijai Beneckai-Drozdovskai.
Iškilus Užpalių krašto istorijas tyrinėtojas Antanas Namikas 1977 m. rugsėjo 23 d. laiške Bikuškio dvaro savininkui Gintarui Gruodžiui pateikia pasakojimą, kaip šiai vietovei prigijo pavadinimas. Kai Karolis Beneckis grįžo iš Prancūzijos, įsiteisėjus 1863 m. sukilimo amnestijai, Bikuškio dvarą ir aplinkinius palivarkus valdė jo sesuo Julija Benecka, ištekėjusi už Justino Drozdovskio. K. Beneckis paklausė sesutės: „A což vy dacie my?“ „Tobie damy poletki, – atsakė sesuo. – To jedziem pokažesz te poletki.“ Kai nuvažiavo ir parodė vietovę, brolis pasakė: „To pul biedy.“ Taip šis palivarkas ir gavo Pusbėdžio vardą.
Po Julijos Drozdovskos mirties, 1904 m. Pusbėdį kaip motinos kraitį paveldėjo ir valdė Stefanijos Drozdovskos tėvo broliai Jonas ir Aleksas Drozdovskiai. Jie gyveno Varšuvoje, o palivarką nuomodavo. 1899–1903 m. Pusbėdžio palivarką nuomojosi profesoriaus Kazio Pakšto tėvas (G. Bankauskaitė ir N. Bankauskienė „Stefania Jablonska“, 2020, Vilnius, 57–58 psl.).
1911 m. Pusbėdžių palivarką su 98 ha žemės ir mišku iš bajorų brolių Jono ir Alekso Drozdovskių nupirko valstietis Jonas Skrebė (1878–1943) iš Likunčių kaimo, Užpalių parapijos. Kaime Joną jau laikė žuvusiu, nes kaip pašaukė tarnauti carinėje armijoje, taip ir dingo. O jis nedingo, dalyvavęs rusų–japonų kare, Rusijoje surado gerai apmokamą darbą ir grįžęs į tėviškę turtingu žmogumi, panoro gyventi bajoriškai.
Bajoriškam ūkiui reikėjo surasti tinkamą žmoną. Piršlių pagalbos Jonui Skrebei nereikėjo, jau iš seniau žinojo, kad netoliese, Satarečiaus kaime, turtinga našlė Teresė Dulkytė-Kaunelienė turėjo tris dukras: Anastasiją išleido už Juozapo Urbano ir išlydėjo jo tėviškėn už Antalieptės, trisdešimtmetė Uršulė mirė nuo džiovos, motina ją pasilaidojo Satarečiaus kapinėse. Prie motinos liko tik Onutė (1876–1947), darbšti, graži mergina, bet jau priskirta prie senmergių. Ne vienas jaunikaitis siūlėsi į žentus, bet kur tau motina iš garsios giminės leis dukrą už neturtingo. Gal ir pati vėliau graužėsi matydama vystančią dukrą. Tačiau vieną rudenį į Kaunelių kiemą atžvangėjo brička ir pasibeldė netikėtas jaunikis.
– Motin, turiu gerą ūkį, o tamsta, žinau, turi darbščią dukterį, ar sutiksi atiduoti? Dar porą kartų atvažiavo Pusbėdžių palivarko savininkas Skrebė pas Kaunelius, sutarė rimtai dėl pasogos ir 1912 m. lapkričio 19 d. atgrojo šaunias ir vaišių turtingas vestuves, po kurių 36 m. nuotaka su dideliu kraičiu išvažiavo vyro pusėn.
– Žinok, Onyte, – kalbėjo žmonai Jonas Skrebė, – dabar tu esi ne tik palivarko, bet ir dviejų parapijų ponia, nes per mūsų kiemą eina rubežius: namas priklauso Sudeikių parapijai, o pastatai – Užpalių…
J. Skrebė iš tiesų buvo darbštus ir sumanus ūkininkas. Atstatė 1923 m. audros išdraskytus pastatus, užveisė didelį 60 obelų ir vaismedžių sodą, augino daug gyvulių ir juos realizuodavo. Turėjo kuliamąją mašiną, arklinę javų kertamąją, fuktelį ir kitus žemės ūkio padargus. Ūkio darbams kasmet samdydavo po penkis–šešis darbininkus, namuose laikė dvi tarnaites. Visiems dosniai mokėdavo, todėl visi mielai talkino vasaros darbuose.
Beveik po trijų vedybinio gyvenimo metų 1915 m. rugpjūčio 12 d. Onutė vyrui padovanojo dvynukus Antaną ir Feliksą. Tarp krikštatėvių buvo pats Sudeikių parapijos klebonas Antanas Digaitis. Deja, Antanėlį Dievulis pasiėmė po mėnesio, Feliksiuką – po metų. Neišgyveno ir duktė Antanina (1918 09 19–1921 10 12), kurią krikštijo brolis Pranas Kaunelis su žmona Veronika. Ją uždusino kokliušas.
Užaugo vėliau gimęs sūnus Jonas, dukros Bronė ir Valė. Nesėkmės Pusbėdžių palivarke prasidėjo 1940-aisiais, kai Lietuvą pasigrobę sovietiniai okupantai iš Skrebių nurėžė 50 ha žemės, 1943 m. rudenį jaučio perdurtas mirė pats ūkio savininkas Jonas Skrebė. 1944 m. traukiantis vokiečiams su jais išėjo sūnus Jonas (1923–1944), mokytis į Vilnių išvažiavo dukra Valerija (gim. 1920 m.). Nepakėlusią sielvarto ir nežinios 1947 m. į Užpalių kapines šalia tėvo vaikai nulydėjo ir motiną. Anūko Rimanto Šablinsko dėka jų kapavietę Dulkių giminės kvartale puošia šviesaus granito paminklas.
Liko palivarke vienut viena dukra Bronė Skrebytė (gim. 1916 12 03), kurios laukė nežinios pilnos dienos. Toji lemiamoji diena atėjo 1949 m. balandžio 27 d. Okupantai Bronę ištrėmė į Bodaibo miestą Irkutsko srityje vien už tai, kad buvo buožės dukra. Prie tos nelaimės purviną skundiko liežuvį prikišo Trumpalių kaimo gyventojas Anupras Žilėnas, melagingai paliudijęs, kad pas B. Skrebytę buvo užėję ginkluoti „banditai“ Tarvydas ir Vaitkevičius. Pasakė žinąs, kad jos brolis Jonas Skrebė, vokiečiams okupavus Lietuvą, buvo baltųjų partizanų būryje, kad traukiantis iš Lietuvos vokiečiams, pabėgo su jais, dabar yra anglų zonoje ir susirašinėja su seserimi.
Čia tenka patikslinti, kad Jonas Skrebė nepasiekė nei anglų zonos, nei užjūrio. Po kautynių prie Sedos, rusų tankų išblaškyti Tėvynės apsaugos rinktinės vyrai susitelkė Šventojoje, beveik pasmerkti patekti rusų nelaisvėn. Tačiau juos gelbėjo pamario žvejai. Vilniuje gyvenusi sesuo Valerija Skrebytė-Juodienė (1920 08 26–2012), Vilniaus prekybos mokyklos dėstytoja, keturių kulinarijos knygų autorė, per Čikagos lietuvių dienraštį „Draugas“ 1958 m. bandė ieškoti brolio. Atsiliepė panašaus likimo draugas maždaug taip: „Neieškokite, nevarkite, Jonas Skrebė žuvo 1944 m. spalio 9 d. Baltijos jūroje. Tą dieną Šventosios uosto žvejai rizikavo mus nuplukdyti į Švediją. Pirmąjį laivą subombardavo aviacija, aš plaukiau kitu laivu, išlikau gyvas.“
Tremtyje Bronė Skrebytė ištekėjo už Tado Šablinsko (1901–1985 01 02), ištremto iš Rokiškio rajono tais pačiais 1949 m. su broliu Jonu į Bodaibo. Būdami sumanūs specialistai (kalviai, staliai, dailidės), broliai Širvinskai pasistatė namą dviem šeimoms ir gyveno iki išvykimo. Tadas ir Bronė Šablinskai atgavę laisvę 1959 m. vasarą sugrįžo Lietuvon su sūnumi Rimantu (gim. 1953 05 29) ir apsigyveno vyro namuose Rokiškio rajone, Obelių apylinkėje, Mikonių kaime, dirbo „Draugystės“ kolūkyje. Čia gyveno beveik iki paskutinio atodūsio. Tadas Šablinskas ir jo žmona Bronė (mirė 2001 m. gegužės 10 d.) palaidoti Obelių miesto kapinėse.
Nuo 1982 m. Rokiškio rajone, Skemų kaime, gyvena Bronės Skrebytės sūnus inžinierius Rimantas Šablinskas su žmona Birute Prascienyte. Jų dėka aš turėjau galimybę giliau pažvelgti į Pusbėdžių palivarko ir jo savininkų likimus. Esu be galo dėkingas šiai šeimai – ji išsaugojo tėvų atminimą. Grįžęs iš tremties, Rimantas su motina nuvažiavo į Pusbėdžius, iš gražaus namo buvo belikę dilgėmis apaugę pamatai, užtat su pagarba ir džiaugsmu juos pasitiko kaimynai, padovanojo karvę ir atidavė išsaugotą prieškarinį Skrebių šeimos albumą. O ten neįkainojamos vertės nuotraukos. Tokiems žmonėms padėkos maža, apie juos reikėtų rašyti knygas, pasakoti, kaip jie vertina ir saugo giminės atminimą.
R. ir B. Šablinskai užaugino, į gyvenimą išleido tris sūnus ir dukrą Birutę. Vidmantas – Kaune, Tadas, Rimas ir Birutė Arnašienė su šeimomis – Vilniuje. Tai tarsi nutolusi ir vėl atgijusi praeitis, kuri niekada nedingsta iš žmogaus gyvenimo, tik būtina atidžiai į ją pažvelgti ir išsaugoti.
O Pusbėdžio palivarkas dingo. Po karo Skrebių gyvenamajame name kurį laiką buvo pradinė mokyklą, ją iškėlus, namas buvo nugriautas ir perkeltas į Sudeikių miestelį. Paskui kolūkis nugriovė ir likusius ūkio pastatus, iškirto obelis, išpjovė gražų ąžuolyną. Ten, kur praeityje buvo soduose skendintis palivarkas, dabar brūzgynai ir krūmynai.
Parengė Deimantė Zarankienė
