Giedrė Katinienė jaučiasi sava ne tik nuo Jūrmalos iki Vilniaus, bet ir naujame darbe

Praėjusiais metais Ignalinos rajono kultūros centras (toliau – IRKC) sulaukė naujos vadovės. Kai kas vadino ją svetima, tolima ignaliniečiams, tačiau, pasirodo, tai nėra absoliuti tiesa. Margą Giedrės Katinienės gyvenimą sieja ryšiai ir su Jūrmala, ir su Utena, ir su Palūše, ir su Šiauliais bei Vilniumi. Visgi, ryškiai ir ryžtingai moteriai, pasirodo, brangiausia ne karjera, bet šeima. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Viena koja – visada Ignalinoje

Anot pašnekovės, ji viena koja visada buvo Ignalinoje, nes jau ilgą laiką Palūšėje gyvena jos tėvai, todėl ilgos studentiškos ar vasaros atostogos dirbant pedagoge, būdavo leidžiamos Ignalinos rajone. Visgi, G. Katinienė gimusi netgi ne Lietuvoje – jos gimtinė Latvijoje, pačiame didžiausiame Baltijos šalyse kurortiniame pajūrio mieste Jūrmaloje. Pasak IRKC vadovės, jos abu tėvai – lietuviai. „Tėčio šeima išvyko į Latviją tikriausiai dėl lengvesnio pragyvenimo, – pasakojo pašnekovė. – Mano tėtis taip pat užaugo Jūrmaloje. Parsivežė iš Lietuvos mamą.“ Kaip sakė G. Katinienė, jos tėvų susipažinimo istorija – gana romantiška. Ir iki šiol visa šeima – Giedrės tėvai kartu su vaikais ir jų šeimomis – kone kasmet aplanko gimtąjį miestą, apsigyvena kempinge ant jūros kranto ir prisimena senus laikus.

Po kurio laiko, jau gimus vaikams, tėvai kartu su jais persikėlė gyventi į Uteną. Pašnekovė svarstė, kad gimdytojai tikriausiai nenorėjo, jog jų atžalos visiškai „surusėtų“, troško, kad mokytųsi lietuviškoje mokykloje. „Iš pradžių mokiausi tuometėje 6-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Utenos Aukštakalnio progimnazija – aut. past.), o baigiau 7-ąją vidurinę mokyklą (dabar Utenos Krašuonos progimnazija – aut. past.), – pasakojo G. Katinienė. – Įstojau į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija – aut. past.), baigiau pradinių klasių ir muzikos mokytojos specialybę.“ Anot pašnekovės, dirbti ji grįžo atgal į Uteną, į tuometinę Vyturių pagrindinę mokyklą (dabar Utenos Vyturių progimnazija – aut. past.), iš pradžių akompaniatore, po kurio laiko – kelių klasių mokytoja bei auklėtoja, folkloro būrelio vadove. Vėliau mokytojavo bei vadovavo keliems kolektyvams Utenos Aukštakalnio progimnazijos Žiburio skyriuje.

Paviliojo sostinė

Pasak moters, po kurio laiko atėjo toks metas, kada kilo noras išvažiuoti gyventi į Vilnių, nes ten buvo įsikūrę nemažai draugų, šeimos narių. Taip ir padarė, todėl ilgą laiką dirbo buvusioje Vilniaus 23-oje vidurinėje mokykloje, tuo metu vadintoje „Ąžuolo“ mokykla (dabar – Vilniaus Simono Daukanto gimnazija). „Mokykla pačiame sostinės centre, šalia Seimo rūmų, todėl man kiekvieną rytą būdavo šventė pasivaikščioti Gedimino prospektu, – sakė G. Katinienė, įvardinusi gyvenimo patirtį sostinėje kaip labai prasmingą. – Vilniuje gyvenau maždaug aštuonerius metus. Bet mano vyras Darius – uteniškis, todėl gimus vaikams, grįžome į Uteną.“

„Kai manęs paklausia – iš kur aš, man labai sudėtinga prisistatyti, – šypsojosi pašnekovė. – Vilniuje buvau iš Palūšės, Utenoje – iš Vilniaus, Ignalinoje esu iš Utenos. Tačiau gyvenimas – pats geriausias scenaristas, sudėliojantis viską taip, kaip jam atrodo geriau.“ Direktorė sakė gyvenusi daugelyje vietų, įgijusi įvairios patirties bei užsiminė mananti, jog jai gyvenime sekasi.

Tapo Ignalinos rajono gyventojais

Anot G. Katinienės, pirmojo karantino metu jos šeima nusprendė visam laikui persikelti gyventi į Palūšę – namą, kuriame anksčiau tik vasarodavo, stovintį visai šalia tėvų, atsikrausčiusių į Ignalinos rajoną gerokai anksčiau, sodybos. G. ir D. Katinų šeima augina tris vaikus – septyniolikos Kotryną, penkiolikos Simoną ir ketverių Jonuką. Dabar vyresnėlės mokosi nuotoliniu būdu, jaunėlis darželio kol kas nelanko, o vyras Darius kiekvieną dieną skuba į darbą Utenoje, kur turi verslą. Kol mokyklas ir darželius dar buvo galima lankyti, vaikai į švietimo ir ugdymo įstaigas Utenoje važiuodavo kartu su tėčiu.

O G. Katinienė, pastaruoju metu Utenos kultūros centre dirbusi akompaniatore ir vyriausiąja meno vadove, metė sau iššūkį ir pasiryžo tapti IRKC direktore. Pasak pašnekovės, pasiryžti šiam žingsniui ją paskatino aplinkiniai, parodę skelbimą bei paraginę pristatyti konkursui reikalingus dokumentus. „Pati būčiau nesugalvojusi pretenduoti į tokias pareigas, bet jaučiau palaikymą ir paskatinimą, tai man labai svarbu, – sakė IRKC direktorė. – Iš trijų pretendentų laimėti konkursą laimė teko man.“ Kaip teigė pašnekovė, pokyčių šiuo metu jai labai reikėjo, todėl jie labai laukti ir džiugūs, o naujose pareigosi ji jaučiasi tvirtai, užtikrintai – kaip čia buvusi ir sava.

Permainos būtinos

Kaip aiškino pašnekovė, pernai atskyrus Ignalinos rajono švietimo ir sporto paslaugų centrą bei IRKC, dabar tenka viską pradėti kone nuo nulio ir atlikti daug administracinių bei ūkinių darbų – kultūros įstaigai reikia naujos struktūros, tvarkų, taisyklių. Anot G. Katinienės, IRKC veikiančių meno kolektyvų vadovams šiuo sudėtingu laikotarpiu skirta pagrindinė užduotis – išsaugoti kolektyvus, kad jų nariai norėtų po karantino grįžti bei tęsti veiklą.

Pasak IRKC direktorės, šiuo metu ieškoma kelių darbuotojų – masinių renginių režisieriaus, dailininko bei projektų vadovo – tam, kad būtų sustiprintas kolektyvas ir kad kiekvienas galėtų dirbti toje srityje, kurią geriausiai išmano. Anot naujosios vadovės, svarbiausia yra pats žmogus – jei jis bus ne tik kompetentingas, bet ir degs noru kažko siekti, tai jis ir padarys. „Manau, kad visi kūrybiniai darbuotojai turi vienodai geras sąlygas stengtis, domėtis, todėl jei yra noras sukurti kažką gražiau, įdomiau, geriau – tada ir bus rezultatas“, – tikino pašnekovė ir pridūrė, kad Ignalina turi tradicinių, kasmet vykstančių renginių, švenčių bei festivalių, galbūt jie tik nebuvo labai plačiai išreklamuoti. Jos, kaip vadovės, tikslas bei siekis, kad įvairių veiklų IRKC – ne tik masinių koncertų, švenčių, bet ir kamerinių mokymų ir panašių renginių – vyktų kokybine prasme geresnių bei daugiau, taip pat – stiprinti komandą ir kūrybines pajėgas.

Kaip sakė G. Katinienė, nors situacija šalyje renginių atžvilgiu kol kas sudėtinga, IRKC kolektyvas tikisi, kad vasarą ji pagerės, todėl ruošiamasi būsimiems Ignalinos ir Dūkšto miestų jubiliejams bei kitiems renginiams, parašyti projektai, laukiama atsakymų iš Lietuvos kultūros tarybos. „Ta nežinia dėl bendros padėties pasaulyje, Lietuvoje, vadovybės pasikeitimas kolektyvui ir darbuotojams sukelia šiokį tokį neužtikrintumą bei nerimą dėl savęs, savo darbo vietos, – kalbėjo pašnekovė. – Stengiamės komunikuoti, šnekėtis. Kaip visada, tikimės geriausio, o ruošiamės įvairiems atvejams. Tai suteikia žmonėms stabilumo, pasitikėjimo jausmą, nes reikia ruoštis ir planui A, ir planui B ar C“.

Laiko sau nelieka

Kaip teigė G. Katinienė, grįžus namo ir atsipūtus po dienos darbų, jos pagrindinis pomėgis – šeima. „Esame daugiavaikė šeima, todėl dabar, kai gyvename miške, stengiamės užsiimti kažkuo visi kartu, – pasakojo pašnekovė. – Kai buvo galima – keliaudavome, dabar bent jau stengiamės pabūti gamtoje, ypač kai šiemet tokia graži žiema.“ Kaip pasakojo G. Katinienė, per dieną po skirtingas Aukštaitijos vietas išsibarsčiusi šeima vakare susirenka draugėn, mėgsta uždegti židinį ir susėsti bendros vakarienės. Kol buvo galima, pasak pašnekovės, į didelį būrį susirinkdavo ir gausi Giedrės šeimyna – tėvai, brolio bei sesės šeimos. Laiko vien sau, pasak moters, jai nelabai daug lieka, tiksliau, kol kas jo nelieka visai, tačiau visada antru ir labai svarbiu pomėgiu jai išliks muzika. „Su malonia nostalgija prisimenu kolektyvus, kurių veikloje dalyvavau, – tikino IRKC direktorė. – Chorai, ansambliai, kvartetas ir kamerinis orkestras… Muzika yra mano pagrindinė aistra.“

Mėgindama apibrėžti, kokiu gyvenimo šūkiu vadovaujasi, G. Katinienė pabrėžė, kad kiekvieną dieną stengiasi nugyventi kaip mažytį gyvenimą – ryte užgimti, o vakare numirti. „Gyvenime būna visko – ir gero, ir blogo, – svarstė pašnekovė. – Tik požiūrio klausimas, į ką tu labiau susikoncentruosi ir ko daugiau matysi. Stengiuosi matyti labiau tai, kas džiugina, o ne liūdina. Pavyksta, tikriausiai, įvairiai. Tačiau kiekviena pragyventa mažyčio gyvenimo diena verta dėkingumo. Ypač, jei nutinka ne taip, kaip norėtųsi. Tada prisimenu šį posakį ir suprantu, kad reikia džiaugtis kiekviena diena.“

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas