22-ejų Viktorija Pečko – neeilinė asmenybė. Niekur nesimokiusi dailininko amato mergina, kilusi iš Utenos, pieštuku kruopščiai brėždama linijas kuria itin realistiškus portretus. Ji prisipažino, kad laiko kūrybai šiuo metu labai trūksta, nes studijuoja paskutiniame sinologijos kurse dar dirba pilnu etatu vienoje tarptautinėje kompanijoje.
Kada pradėjai piešti?
Labai sudėtinga atsekti pačią pradžią… Kiek pamenu, piešiau visą savo gyvenimą, nuo vaikystės, bet tie piešiniai buvo tiesiog paveikslėlių kopijavimas iš spalvinimo knygelių. Septintoje klasėje supratau, kad piešti man tikrai labai patinka. Būtent tada prasidėjo visa mano piešimo epopėja ir ši veikla tapo mano gyvenimo būdu.
Ką labiausiai mėgsti piešti?
Labiausiai mėgstu vaizduoti žmones – ne pilnas figūras, aktus, o būtent žmonių portretus.
Kur to išmokai ir kas tau labiausiai padėjo tobulinti estetinį suvokimą?
Šio amato niekur nesimokiau – esu visiška savamokslė. Turėjau tokį epizodą savo gyvenime – baigusi vidurinę mokyklą Utenoje, išvažiavau mokytis į Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnaziją. Bet mano mokslai ten truko ne visus mokslo metus, kadangi man tiesiog nepatiko taisyklės, nenorėjau būti įsprausta į rėmus piešimo atžvilgiu. Supratau, kad man to nebereikia ir visiškai išsižadėjau savo svajonės, piešimo kaip karjeros, tai yra, nebenorėjau užsiimti tuo profesionaliai. Mano estetinį suvokimą ugdė ir tobulino žmonės. Man labai pasisekė, nes turėjau vadovę Zitą – ji su manimi buvo nuo mano pirmojo portreto. Ši moteris pirmame mano portrete pamatė kažkokio potencialo grūdą. Jeigu nebūčiau sutikusi šio žmogaus, nebūtų kitų mano darbų. Iš jos gavau atgalinį ryšį – ji mane kartais ir pakritikuodavo, ypač kai to reikėjo. Antra, mane pastūmėjo tam tikri gyvenimiški pojūčiai, kitų menininkų kurti darbai, muzika, kinematografija, šokiai, teatras. Tai ne tik įkvėpė toliau piešti ir kurti, bet ir ugdė mano pasaulėjautą. Ir, galiausiai, asmeniniai tikslai, charakterio savybės – esu didžiulė perfekcionistė, todėl didelė dalis mano darbų iki šiol nėra pasiekę dienos šviesos, jų tiesiog nepabaigiu. Dažnai proceso eigoje suprantu, kad man tiesiog nepatinka tai, ką piešiu – sau esu didžiausia kritikė. Būtent tai mane skatina tobulėti ir kažką keisti į gerąją pusę.
Kokias dailės technikas naudoji?
Nieko nenustebinsiu – dažniausiai naudoju pieštukus, spalvotus pieštukus, pastelę. Jei portretas nespalvotas – naudoju grafitinius pieštukus ir popierių (šyptelėjo).
Kur galima išvysti tavo darbus? Ar juos kažkur demonstruoji?
Kadangi anksčiau tik piešdavau, man tuomet būdavo nusispjauti į jų demonstracijas – svarbiausias būdavo pats procesas Mano darbus įliedavo į kitas, jau demonstruojamas parodas. Žinoma, turėjau ir asmeninių parodų… Jei šiuo metu kažką piešiu, stengiuosi įkelti į socialines medijas. Tačiau dabar piešiu retai, todėl demonstracijų šiuo metu, deja, nėra.
Ar pavyksta iš to užsidirbti?
Tuomet, kai mokiausi mokykloje, turėjau daugiau laisvo laiko ir motyvacijos piešti, pavykdavo kažkiek užsidirbti, nors ir simboliškai, nes nelaikiau piešimo profesija ir nevertinau to labai rimtai. Mano piešimo spektras buvo gana platus: piešdavau ir vestuvinius šaržus, ir gyvūnėlių portretus, ir įprastus portretus. Ar to užtektų pragyvenimui? Klausimas. Kalbėdama apie šiandieną galiu pasakyti, kad tuo komerciškai neužsiimu dėl spartaus savo gyvenimo tempo. Pastebiu, kad Lietuvoje būti menininku tiesiog neapsimoka, kadangi daugelis žmonių mano, kad menininko darbas iš tiesų nėra darbas. Mūsų darbai nėra įvertinami netgi minimaliu valandiniu atlyginimu, tačiau jie praryja labai daug laiko. Statistiškai vidutiniam menininkui, neturinčiam didelio klientų srauto, būtų labai sunku pragyventi vien tik užsiimant menu.
Šiuo metu esi studentė – ką studijuoji, dirbi, veiki laisvalaikiu?
Studijuoju Vilniaus universitete sinologijos (mokslo šaka, tyrinėjanti Kiniją – aut. past.) mokslą – šiuo metu esu ketvirtojo kurso studentė. Šiemet universitete beveik nebepasirodau, nes dirbu pilnu etatu vienoje tarptautinėje įmonėje ir einu finansinių operacijų specialisto pareigas. Mano darbas yra orientuotas į Danijos klientus – tenka intensyviai mokytis ir danų kalbos. Tai reikalauja labai daug laiko. Laisvo laiko nelieka, o jei ir atsiranda, laisvalaikis tampa labai didele prabanga. Laisvą laiką skiriu knygoms ir piešimui, kartais šoku, sportuoju, bet tai būna labai retai.
Koks tavo darbas pareikalavo daugiausiai emocijų?
Kiekvienas darbas reikalauja daug emocijų. Į mano darbus nugula mano išgyvenimai, problemos, džiaugsmai, kurie mane lydėjo piešimo metu. Portretas nėra pozuojančio žmogaus atvaizdas – tai labiau jį piešiančiojo vaizdinys. Vienas rimčiausių ir daugiausiai vidinės jėgos pareikalavęs darbas buvo kuriamas penkerius metus. Manau, kad jo nebūčiau užbaigusi iki šiol, tačiau manęs laukė mokslai Azijoje ir prieš išvykstant norėjau darbą užbaigti – norėjau ten išvykti žinodama, kad svarbiausias darbas, kuris mane laikė namuose, yra jau padarytas.
Kokie tavo, kaip menininkės, įsimintiniausi įvykiai, parodos?
Dar besimokydama mokykloje buvau labai pasinėrusi į meno pasaulį – teko dalyvauti dailės olimpiadose, parodose. Niekada pergalių nesureikšminau – man jos didelio džiaugsmo neatnešė, nes labiausiai vertinu patį procesą. Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, kartais net nežinau, kas vyksta su mano kūriniu. Pagimdau ir užauginu vaiką, stengiuosi kuo geriau jį išauklėti, o kai jis peržengia namų slenkstį – gyvena savo gyvenimą.
Kokių planų turi ateičiai?
Planų labai daug, tačiau kalbėdama apie meną vis dažniau susiduriu su mintimi: gailiuosi išsižadėjusi savo vaikystės ir paauglystės svajonės. Baigusi dabartines studijas norėčiau toliau mokytis – planuoju pasirinkti menotyros arba meno kuratorystės studijas ir norisi atrasti savyje drąsos eksperimentams. Norėčiau šiek tiek pakeisti savo meninę kryptį ir užsiimti bareljefų arba kostiumų kūrimu.
Dėkojame už pokalbį.
