Daugiau nei prieš šimtmetį eilėraščiu „Mano tėvas“ žymus Vengrijos prozininkas Ferencas Mora aprašė našlaičio liūdesį (eilėraštis iš to paties autoriaus apysakos „Stebuklingi kailinukai“, leidykla „Vaga“, Vilnius, 1980 m. Iš vengrų kalbos vertė Vitas Agurkis). Sovietmečiu lietuviškai išleistas kūrinys, aprašantis magišką Vengrijos provincijos berniuko gyvenimą, yra vienas įsimintiniausių vaikų literatūros pavyzdžių. Jame įkomponuotos eilės tiksliai atspindi žiemišką nuotaiką ne tik vienoje iš Vengrijos amžinojo poilsio vietų XX a. pradžioje, bet ir dabartinėje Lietuvoje – senosiose Saldutiškio miestelio kapinėse. Verta paminėti, kad kūrinys, nors ir sukurtas kitoje Europos dalyje, gimė panašiu metu, kai kūrėsi Saldutiškio miestelio kapinės. „Utenos diena“ toliau rašo apie miestelį bei tęsia pokalbį su Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonu Jurgiu Kazlausku.
Kaimo senų kapinaičių kampe
ilsisi kailius šaltajam kape.
O žmonės dėvi šiltas skrandutes,
minėdami kailiaus rankas auksines.
Ir man jos iškyla dažnai prieš akis,
ir veido liūdnumas, ir lengvas šypsnys.
Kas kartą prieš aušrą, regis, jaučiu,
kaip sėdime dviese paunksmėj beržų.
Baisu prisiminti tą niūriąją dieną,
mirtim pabučiavusią tėvui blakstienas.
Kai virkauja vėjai virš medžių nuogų,
atrodo, kad kalbantį tėvą girdžiu.
Grįžtu nusiminęs prie vienišo kapo
ir skundo klausaus iš po rudenio lapų.
O Dieve, ir kas dar numirusiem skauda,
ko ilgisi jie, ko po žemėmis rauda?
Bet vakar atėjo rūsčioji žiema,
ir šėlo virš žemės ledinė pūga.
Nutilo jų skundai, dejonės, balsai,
lig saulei sugrįžtant miegos jie kietai.
O sniegas toks baltas, švelnus ir purus
šiltai, tarsi kailiais, jau dengia kapus.
Ir kyšo iš jo viršūnėlės žolės,
kaip tėvo skrebučiuos dygsneliai siūlės.
Bažnyčios požiūris keičiasi
Pasak J. Kazlausko, dėl daugelio dalykų, tokių kaip nekrikštytų vaikų ar savižudžių laidojimas, šiuolaikinė Bažnyčia yra numačiusi išimčių – galbūt vaikas krikštytis būtų norėjęs, bet tėvai jo nekrikštijo? „Už vaiką, kuris gimė, buvo pakrikštytas, tarkime, Jurgio vardu ir po mėnesio numirė, meldiesi kaip už angelą, kuris turėjo Jurgio vardą, – sakė klebonas. – Aš laidoju savižudžius – mus kunigų seminarijoje mokė, kad į savižudį reikia žiūrėti kaip į dvasinį ligonį, nes jis nematė vilties gyventi. Per metus palaidoju maždaug du tokius asmenis. Tam tikroms apeigoms darau išimtis, Bažnyčia už tai mūsų, kunigų, nebaudžia – reikia palaikyti jų artimuosius. Saldutiškio senosios kapinės man brangios, kadangi į jas esu palydėjęs beveik visą senąją kartą. Vaikščiodamas po jas sustoju ties kaimynais, ties žmonėmis, su kuriais bendravome bei sėdėjome. Jų vardai ir pavardės man daug ką sako – aš už juos meldžiuosi. Prisimenu vieną žmogų, su kuriuo daugelį metų bendravau, paskui aplankiau ligoninėje, kur jis gulėjo sirgdamas vėžiu. Jis sakė: „Taip dar nenoriu mirti…“ O aš jį guosdamas sakiau: „Juozai, tavo gyvenimas jau atgyventas. Keliauk pas Dievą. Aš melsiuosi už tave žemėje, o tu melskis už mane ten, kur būsi, kad man gyvenimas čia sektųsi.“ Juozui mirus išlydėjau jį į paskutinę kelionę.“
Kapinės ir mirtis žmones suvienodina
Kunigas pasakojo, kad senosiose kapinėse palaidojo nemažai šioje žemėje sunkiai gyvenusių žmonių. Pašnekovo teigimu, juos laidodamas jis prašo, kad Dievas priimtų tokį žmogų į dangų ir įskaitytų jo vargą žemėje, kadangi jo būtis čia buvo sunki. „Saldutiškio kapinės nėra niekuo išskirtinės. Taip pat – gali mirti ir prezidentas, ir karalius, tačiau man jie visai nebus išskirtiniai. Kapinės tik paliudija, kad žmonės po mirties yra sulyginami. Seniau buvo laikomasi mados – kuo didesnis kapo paminklas, tuo jis labiau pabrėžia statusą. Tačiau mes, kunigai, aiškiname skirtingą pasaulį – mirtis suvienodina ir popiežių, ir paprastą parapijietį, ir karalių. Visi lygiai taip pat keliausime pas Dievą duoti ataskaitos. Svarbu, ką tas žmogus po savęs paliko“, – pabrėžė J. Kazlauskas. Tačiau kunigas prisipažino Dievo neįsivaizduojantis tokio, koks jis piešiamas vaikiškose knygose – su barzda, sėdinčio ant debesies. Dievą jis įsivaizduoja kaip Kūrėją, kuris sukūrė žemę ir dangų – jo nesuasmenindamas. Pasak dvasininko, Dievo ant debesies įvaizdis ydingas – taip galima įsivaizduoti nebent žemėje gimusį jo sūnų Jėzų Kristų: „Tuos dalykus, kurių jiems reikia, žmonės daro panašius į save. O Dievo Kūrėjo aš protu nesuvokiu.
Galvodamas apie ugnikalnius, deimantus, auksą, naftą, akmenis – viską, kartu mąstau apie Žemės kūrimą. Dievas sukūrė Žemę mums, kaip mažiems vaikams, o kiek toje Žemėje visko yra…“
Kapinės kūrėsi kartu su miesteliu
Straipsnyje „Kapinės“ redaktorius Dainius Guobis bei gamtos mokslų daktaras Romualdas Šimkūnas skaitytojus pažindina su Saldutiškio kapinėmis (bendraautorių straipsnis išspausdintas Jūratės Baltrukaitienės sudarytoje monografijoje „Saldutiškis“ (38-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ knyga). Toliau bus remiamasi šioje knygoje pateikto straipsnio ištraukomis – aut. past.). Autoriai rašo, kad žemė Saldutiškio kapinėms buvo paskirta 1925 m. Tų pačių metų vasarą į kapines atgulė vos prieš metus gimusi mergaitė – Apolonija Rukšėnaitė. Nors kapinių įforminimo procedūra dar nebuvo baigta, tuometis klebonas vaiką palaidoti leido – kapinės kūrėsi kartu su Saldutiškio miesteliu. Autoriai pažymi, kad šiose kapinėse palaidota dalis rezistencinės kovos prieš sovietų valdžią dalyvių: Stasys Baltys (1895–1949 m.), Bronius Žala (1924–1946 m.). Žuvę 1947 m. Kazimieras Bubulis, Kazimieras Kaladinskas, Antanas Skunčikas, Kazimieras Milašius. Žuvę 1945 m. Albinas Guiga, Vincas Gumauskas-Gailius, Jeronimas Kaušyla, Vincas Žilėnas-Zubrys. Taip pat neįvardyti nežinomi partizanai, žuvę 1941 m. lapkričio 17 d., 1996–1997 m. perlaidoti buvę partizanai Justinas Balčiūnas, Antanas Maknys.
Dėl saugumo gyventojai partizanų „nepažinojo“
„Karo ir pokario metu teritorija plėtėsi, – rašė autoriai, kurie atverė kraupiausius Lietuvos (kartu ir Saldutiškio) istorijos puslapius. – Saldutiškyje buvo įsitvirtinę NKVD ir kolaborantai – „skrebai“, kurių aukos išrengtos ir numestos gulėdavo turgaus aikštėje (dabar Laisvės a.), prie praėjimo nuo bažnyčios iki jų būstinės (dabar ambulatorija) bei šalikelėje prie kapinių, kur visi būdavo sumetami į duobę ir užkasami (neatpažintieji). Buvo stebima, ar kas paims laidoti, kas jie. Saugumo sumetimais žuvusieji ar nužudytieji liko „nepažįstami“, nors galėjo būti sūnus ar tėvas.“ Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) duomenimis, Saldutiškio ambulatorijos pastate 1945–1952 m. veikė Saldutiškio valsčiaus stribų būstinė ir laikinojo sulaikymo areštinė.
Vieną iš partizanų, Bronių Zinkevičių, kuris skirtingais savo gyvenimo etapais slėpėsi po skirtingais slapyvardžiais, D. Guobis bei R. Šimkūnas aprašo išsamiau. LGGRTC interneto svetainė autorių duomenis kiek papildo – B. Zinkevičius turėjo Granito, Artojo, Skudučio, Algimanto, Kalvio slapyvardžius: „Gimė 1921 m. gegužės 1 d. Utenos apskrities Tauragnų valsčiaus Linkų kaime. Gyveno Švenčionių apskrities Saldutiškio valsčiaus Sūdalaukio kaime. Mokėsi amatų mokykloje elektrotechniku. Lietuvos laisvės armijos (LLA) centro atstovas Vytauto apygardoje ir vienas pagrindinių partizaninio judėjimo organizatorių Švenčionių ir Utenos apskrityse. 1944 m. liepos mėnesį Saldutiškio valsčiuje subūrė pirmąjį partizanų būrį, veikusį Šarkių kaimo apylinkėse, ir jam vadovavo. Tuo metu turėjo Skudučio slapyvardį. 1944 m. spalio 28 d. LLA Tigro rinktinės vado Leono Vilučio-Bitinėlio įsakymu B. Zinkevičius-Granitas paskirtas rinktinės štabo Mobilizacijos skyriaus viršininku. Dalyvavo partizanų laikraščio „Aukštaičių kova“, pradėto leisti 1945 m. rudenį, leidyboje. 1945 m. birželio 15 d. LLA Vanagų Šarūno rinktinės vado Vlado Mikulėno-Lubino įsakymu paskirtas 4-osios LLA apylinkės Šarūno štabo žvalgybos ryšių ir kontržvalgybos skyriaus viršininku. 1945 m. rugpjūčio mėnesį įkūrus Vytauto apygardą, buvo jos Organizacinio skyriaus viršininku. 1945 m. gruodžio 1 d. žuvus laikinai einančiam Vytauto apygardos vado pareigas V. Mikulėnui-Lubinui, be apygardos Organizacinio skyriaus viršininko pareigų, perėmė ir Vytauto apygardos vado pareigas. Tuo metu pasirašinėjo Algimanto slapyvardžiu. B. Zinkevičius-Artojas žuvo išduotas 1946 m. spalio 11 d. Švenčionių apskrities Saldutiškio valsčiaus Sūdalaukio kaimo gyventojo eigulio Kazio Petkevičiaus sodyboje įrengtame apygardos štabo bunkeryje. Žuvusiojo palaikai niekinti Saldutiškio miestelio aikštėje, vėliau užkasti prie Saldutiškio kapinių.“
LGGRTC duomenimis, praslinkus keliems dešimtmečiams po B. Zinkevičiaus žūties, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, B. Zinkevičius pripažintas kariu savanoriu.
Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), o 1999 m. gegužės 27 d. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis.
Autorės nuotr.
