Už Saldutiškio bažnyčios išniekintus kūnus budeliai laidodavo bendroje duobėje

Daugiau nei prieš šimtmetį eilėraščiu „Mano tėvas“ žymus Vengrijos prozininkas Ferencas Mora aprašė našlaičio liūdesį (eilėraštis iš to paties autoriaus apysa­kos „Stebuklingi kailinukai“, leidykla „Vaga“, Vilnius, 1980 m. Iš vengrų kalbos vertė Vitas Agurkis). Sovie­tmečiu lietuviškai išleistas kūrinys, aprašantis magiš­ką Vengrijos provincijos berniuko gyvenimą, yra vie­nas įsimintiniausių vaikų literatūros pavyzdžių. Jame įkomponuotos eilės tiksliai atspindi žiemišką nuotai­ką ne tik vienoje iš Vengrijos amžinojo poilsio vietų XX a. pradžioje, bet ir dabartinėje Lietuvoje – seno­siose Saldutiškio miestelio kapinėse. Verta paminėti, kad kūrinys, nors ir sukurtas kitoje Europos dalyje, gimė panašiu metu, kai kūrėsi Saldutiškio miestelio kapinės. „Utenos diena“ toliau rašo apie miestelį bei tęsia pokalbį su Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonu Jurgiu Kazlausku.

Kaimo senų kapinaičių kampe

ilsisi kailius šaltajam kape.

O žmonės dėvi šiltas skrandutes,

minėdami kailiaus rankas auksines.

Ir man jos iškyla dažnai prieš akis,

ir veido liūdnumas, ir lengvas šypsnys.

Kas kartą prieš aušrą, regis, jaučiu,

kaip sėdime dviese paunksmėj beržų.

Baisu prisiminti tą niūriąją dieną,

mirtim pabučiavusią tėvui blakstienas.

Kai virkauja vėjai virš medžių nuogų,

atrodo, kad kalbantį tėvą girdžiu.

Grįžtu nusiminęs prie vienišo kapo

ir skundo klausaus iš po rudenio lapų.

O Dieve, ir kas dar numirusiem skauda,

ko ilgisi jie, ko po žemėmis rauda?

Bet vakar atėjo rūsčioji žiema,

ir šėlo virš žemės ledinė pūga.

Nutilo jų skundai, dejonės, balsai,

lig saulei sugrįžtant miegos jie kietai.

O sniegas toks baltas, švelnus ir purus

šiltai, tarsi kailiais, jau dengia kapus.

Ir kyšo iš jo viršūnėlės žolės,

kaip tėvo skrebučiuos dygsneliai siūlės.

Bažnyčios požiūris keičiasi

Pasak J. Kazlausko, dėl dauge­lio dalykų, tokių kaip nekrikšty­tų vaikų ar savižudžių laidojimas, šiuolaikinė Bažnyčia yra numačiu­si išimčių – galbūt vaikas krikštytis būtų norėjęs, bet tėvai jo nekrikš­tijo? „Už vaiką, kuris gimė, buvo pakrikštytas, tarkime, Jurgio var­du ir po mėnesio numirė, meldiesi kaip už angelą, kuris turėjo Jurgio vardą, – sakė klebonas. – Aš laido­ju savižudžius – mus kunigų semi­narijoje mokė, kad į savižudį rei­kia žiūrėti kaip į dvasinį ligonį, nes jis nematė vilties gyventi. Per me­tus palaidoju maždaug du tokius as­menis. Tam tikroms apeigoms da­rau išimtis, Bažnyčia už tai mūsų, kunigų, nebaudžia – reikia palaiky­ti jų artimuosius. Saldutiškio seno­sios kapinės man brangios, kadan­gi į jas esu palydėjęs beveik visą senąją kartą. Vaikščiodamas po jas sustoju ties kaimynais, ties žmonė­mis, su kuriais bendravome bei sėdėjome. Jų vardai ir pa­vardės man daug ką sako – aš už juos meldžiuosi. Prisimenu vieną žmogų, su kuriuo daugelį metų bendravau, paskui aplan­kiau ligoninėje, kur jis gulėjo sirgdamas vėžiu. Jis sakė: „Taip dar neno­riu mirti…“ O aš jį guos­damas sakiau: „Juozai, tavo gyvenimas jau atgy­ventas. Keliauk pas Die­vą. Aš melsiuosi už tave žemėje, o tu melskis už mane ten, kur būsi, kad man gyvenimas čia sek­tųsi.“ Juozui mirus iš­lydėjau jį į paskutinę kelionę.“

Kapinės ir mirtis žmones suvienodina

Kunigas pasakojo, kad se­nosiose kapinėse palaidojo ne­mažai šioje žemėje sunkiai gy­venusių žmonių. Pašnekovo teigimu, juos laidodamas jis prašo, kad Dievas priimtų tokį žmogų į dangų ir įskaitytų jo vargą žemėje, kadangi jo bū­tis čia buvo sunki. „Saldutiš­kio kapinės nėra niekuo išskir­tinės. Taip pat – gali mirti ir prezidentas, ir karalius, tačiau man jie visai nebus išskirtiniai. Kapinės tik paliudija, kad žmo­nės po mirties yra sulyginami. Seniau buvo laikomasi mados – kuo didesnis kapo paminklas, tuo jis labiau pabrėžia statu­są. Tačiau mes, kunigai, aiški­name skirtingą pasaulį – mir­tis suvienodina ir popiežių, ir paprastą parapijietį, ir karalių. Visi lygiai taip pat keliausi­me pas Dievą duoti ataskaitos. Svarbu, ką tas žmogus po savęs paliko“, – pabrėžė J. Kazlaus­kas. Tačiau kunigas prisipažino Dievo neįsivaizduojantis tokio, koks jis piešiamas vaikiškose knygose – su barzda, sėdinčio ant debesies. Dievą jis įsivaiz­duoja kaip Kūrėją, kuris sukūrė žemę ir dangų – jo nesuasme­nindamas. Pasak dvasininko, Dievo ant debesies įvaizdis ydingas – taip galima įsivaiz­duoti nebent žemėje gimusį jo sūnų Jėzų Kristų: „Tuos daly­kus, kurių jiems reikia, žmonės daro panašius į save. O Die­vo Kūrėjo aš protu nesuvokiu.

Galvodamas apie ugnikalnius, deimantus, auksą, naftą, akme­nis – viską, kartu mąstau apie Žemės kūrimą. Dievas sukū­rė Žemę mums, kaip mažiems vaikams, o kiek toje Žemėje visko yra…“

Kapinės kūrėsi kartu su miesteliu

Straipsnyje „Kapinės“ redak­torius Dainius Guobis bei gamtos mokslų daktaras Romualdas Šimkūnas skaitytojus pažindina su Saldutiškio kapinėmis (ben­draautorių straipsnis išspaus­dintas Jūratės Baltrukaitienės sudarytoje monografijoje „Sal­dutiškis“ (38-oji serijos „Lietu­vos valsčiai“ knyga). Toliau bus remiamasi šioje knygoje pateik­to straipsnio ištraukomis – aut. past.). Autoriai rašo, kad žemė Saldutiškio kapinėms buvo pa­skirta 1925 m. Tų pačių metų vasarą į kapines atgulė vos prieš metus gimusi mergaitė – Apo­lonija Rukšėnaitė. Nors kapinių įforminimo procedūra dar ne­buvo baigta, tuometis klebonas vaiką palaidoti leido – kapinės kūrėsi kartu su Saldutiškio mies­teliu. Autoriai pažymi, kad šio­se kapinėse palaidota dalis re­zistencinės kovos prieš sovietų valdžią dalyvių: Stasys Baltys (1895–1949 m.), Bronius Žala (1924–1946 m.). Žuvę 1947 m. Kazimieras Bubulis, Kazimieras Kaladinskas, Antanas Skunči­kas, Kazimieras Milašius. Žuvę 1945 m. Albinas Guiga, Vincas Gumauskas-Gailius, Jeronimas Kaušyla, Vincas Žilėnas-Zu­brys. Taip pat neįvardyti neži­nomi partizanai, žuvę 1941 m. lapkričio 17 d., 1996–1997 m. perlaidoti buvę partizanai Justi­nas Balčiūnas, Antanas Maknys.

Dėl saugumo gyventojai partizanų „nepažinojo“

„Karo ir pokario metu terito­rija plėtėsi, – rašė autoriai, ku­rie atverė kraupiausius Lietuvos (kartu ir Saldutiškio) istorijos puslapius. – Saldutiškyje buvo įsitvirtinę NKVD ir kolaboran­tai – „skrebai“, kurių aukos iš­rengtos ir numestos gulėdavo turgaus aikštėje (dabar Laisvės a.), prie praėjimo nuo bažny­čios iki jų būstinės (dabar am­bulatorija) bei šalikelėje prie kapinių, kur visi būdavo sume­tami į duobę ir užkasami (ne­atpažintieji). Buvo stebima, ar kas paims laidoti, kas jie. Sau­gumo sumetimais žuvusieji ar nužudytieji liko „nepažįstami“, nors galėjo būti sūnus ar tėvas.“ Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) duomenimis, Sal­dutiškio ambulatorijos pastate 1945–1952 m. veikė Saldutiš­kio valsčiaus stribų būstinė ir laikinojo sulaikymo areštinė.

Vieną iš partizanų, Bronių Zinkevičių, kuris skirtingais savo gyvenimo etapais slėpė­si po skirtingais slapyvardžiais, D. Guobis bei R. Šimkūnas apra­šo išsamiau. LGGRTC interneto svetainė autorių duomenis kiek papildo – B. Zinkevičius turė­jo Granito, Artojo, Skudučio, Algimanto, Kalvio slapyvar­džius: „Gimė 1921 m. gegužės 1 d. Utenos apskrities Tauragnų valsčiaus Linkų kaime. Gyve­no Švenčionių apskrities Saldu­tiškio valsčiaus Sūdalaukio kai­me. Mokėsi amatų mokykloje elektrotechniku. Lietuvos lais­vės armijos (LLA) centro atsto­vas Vytauto apygardoje ir vienas pagrindinių partizaninio judėji­mo organizatorių Švenčionių ir Utenos apskrityse. 1944 m. lie­pos mėnesį Saldutiškio valsčiu­je subūrė pirmąjį partizanų būrį, veikusį Šarkių kaimo apylinkė­se, ir jam vadovavo. Tuo metu turėjo Skudučio slapyvardį. 1944 m. spalio 28 d. LLA Ti­gro rinktinės vado Leono Vilu­čio-Bitinėlio įsakymu B. Zin­kevičius-Granitas paskirtas rinktinės štabo Mobilizacijos skyriaus viršininku. Dalyvavo partizanų laikraščio „Aukštai­čių kova“, pradėto leisti 1945 m. rudenį, leidyboje. 1945 m. bir­želio 15 d. LLA Vanagų Šarū­no rinktinės vado Vlado Miku­lėno-Lubino įsakymu paskirtas 4-osios LLA apylinkės Šarū­no štabo žvalgybos ryšių ir kon­tržvalgybos skyriaus viršinin­ku. 1945 m. rugpjūčio mėnesį įkūrus Vytauto apygardą, buvo jos Organizacinio skyriaus vir­šininku. 1945 m. gruodžio 1 d. žuvus laikinai einančiam Vy­tauto apygardos vado pareigas V. Mikulėnui-Lubinui, be apy­gardos Organizacinio skyriaus viršininko pareigų, perėmė ir Vytauto apygardos vado parei­gas. Tuo metu pasirašinėjo Al­gimanto slapyvardžiu. B. Zin­kevičius-Artojas žuvo išduotas 1946 m. spalio 11 d. Šven­čionių apskrities Saldutiš­kio valsčiaus Sūdalaukio kai­mo gyventojo eigulio Kazio Petkevičiaus sodyboje įrengta­me apygardos štabo bunkery­je. Žuvusiojo palaikai niekin­ti Saldutiškio miestelio aikštėje, vėliau užkasti prie Saldutiškio kapinių.“

LGGRTC duomenimis, pras­linkus keliems dešimtmečiams po B. Zinkevičiaus žūties, Lietu­vai atgavus nepriklausomybę, B. Zinkevičius pripažintas kariu sa­vanoriu.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis po mirties apdovano­tas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), o 1999 m. gegužės 27 d. dekre­tu jam suteiktas pulkininko laipsnis.

Autorės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas