Ukrainietės motinos slėptuvėse savo dukterims rengia grožio konkursus

Ignalinoje pastaruoju metu vis dažniau galima iš­girsti skambančią ukrainiečių kalbą, mokyklose su­tikti iš šios šalies atvykusių vaikų. „Ignalinos diena“ susitiko su dviem nuo karo baisumų kartu su vaikais pasitraukusiomis pabėgėlėmis, sutikusiomis papasa­koti savo istorijas.

Bėgti iš Kijevo paskatino dukters žodžiai

Viename privačių Ignalinos namų prieš dvi savaites įsikūru­si 47 metų kijevietė Larisa Sa­venko čia atvyko kartu su dvy­likamete dukterimi Veronika. Nuo karo bėgusiai ukrainie­tei atvažiuoti į Lietuvą pasiūlė jos pažįstami ignaliniečiai. Šių metų sausį Vilniuje viešėjusi Larisa net neįtarė, kad ją į Lie­tuvą netrukus atves skaudi pa­bėgėlės dalia.

„Kai vasario 24-osios ryte paskambinusi mama pasakė, kad prasidėjo karas, negalėjau tuo patikėti. Mane ištiko pani­ka, nežinojau, ką daryti. Išėjusi į balkoną pamačiau mašinomis užtvindytą gatvę – žmonės ma­siškai traukėsi iš miesto, – pasa­kojo daugiabučiame name gy­venusi Larisa. – Vėliau suėmiau save į rankas ir pradėjau galvo­ti, kaip elgtis, kur važiuoti, ką daryti, jei pasibaigs benzinas. Galop nusprendžiau pasilikti, atsivežiau netoliese gyvenan­čius tėvus.“

Kiekvieną dieną kijevietė gir­dėdavo šūvius, susišaudymai ypač sustiprėdavo vakarais. Nak­timis tekdavo miegoti gretima­me name esančiame požeminia­me garaže. 82 metų Larisos tėvas į slėptuvę neidavo, nes jam buvo per sunku nusileisti iš penkto aukšto žemyn, be to, jis visiškai buvo susitaikęs su savo likimu.

Vieną dieną maždaug už dvie­jų kilometrų nuo moters namo nukrito raketa, nors atrodė, kad ji sprogo visiškai šalia. Apsis­prendimą bėgti iš Kijevo nulėmė Veronikos žodžiai. Motinos pa­klausta, ar jai nebaisu, dvylika­metė atsakė: „Ne, nebaisu, tik la­bai pavargau“. Kadangi važiuoti savo automobiliu iki Lvovo ukrainietė bijojo, išsikvietė tak­si ir nuvyko į geležinkelio stotį, o tada traukiniu pasiekė Lvovą. Dauguma sostinės gyventojų jau buvo pasitraukę iš miesto, todėl pabėgėlės važiavo kupė.

Larisos tėvai bėgti iš gimtinės nepanoro, todėl grįžo į savo na­mus. Atsisveikindami jie dukrai įdavė paveiksliuką su ikona, ku­rią ji labai brangina. Beje, Lari­sos butas Kijeve yra visai netoli Kijevo priemiesčio Bučos, ku­rioje rusų armijos įvykdyti nu­sikaltimai prieš žmoniškumą apskriejo ir sukrėtė viso pasau­lio žmones.

Siunčia pinigus į Bučą

Iki pat pasitraukimo iš tėvynės nuotoliniu būdu viename Kije­vo mėsos kombinate vadybinin­ke dirbusi Larisa nuotolinį darbą tęsia ir dabar. Kai tik gali, ukrai­nietė siunčia savo pažįstamiems į Bučą pinigų, kurie perka mėsą ir daro jos konservus, verda ko­šes ir siunčia jas į frontą kariams.

Moteris džiaugėsi, kad vos tik atvykus į Ignaliną jos septinto­kė duktė jau kitą dieną pradėjo lankyti mokyklą. Motinai labai svarbu, kad dukra bendrauja su vaikais, vėl šypsosi ir juokau­ja. „Pasiekusi Lenkijos pasienį įsitikinau, kad pasaulis mus su­pranta. Jei būtume blogi, mums niekas nepadėtų, – kalbėjo karo pabėgėlė. – Mums visko čia už­tenka, žmonės viską neša, net nepatogu. Trūksta tik namų, o visa kita tėra tik antraeiliai da­lykai. Didžiausia mano svajonė, kad ant nekaltų žmonių nekris­tų bombos.“

Svajoja tapti kosmetologe

Larisa pasakojo, kad jos gy­venimas iki karo klojosi gerai: „Aš dirbau, Veronika ėjo į mo­kyklą, džiaugiausi, kad dar turiu abu tėvus. Man sunku iki galo patikėti tuo, kas vasario 24-os rytą įvyko Ukrainoje.“

Karas per akimirką sugrio­vė moters puoselėtą svajo­nę netrukus keisti darbą ir tap­ti kosmetologe. Larisa jau buvo nusprendusi lankyti specialius kosmetologijos kursus, o va­sarą stoti į Žitomiro medicinos mokyklą. Karo išvakarėse kije­vietė norėjo pervesti pinigus už kursus, bet elektroninė banki­ninkystė kažkodėl neleido atlik­ti pervedimo. Dabar tai atrodo kaip likimo pokštas arba keistas sutapimas.

Po savaitės ukrainietė kar­tu su dukterimi pirmą kartą toli nuo namų pagal visas jų tradi­cijas tikisi atšvęsti šv. Velykas. Larisa apgailestavo, kad Igna­linoje nėra cerkvės, todėl prieš Velykas negalės nueiti pasi­melsti. Atsisveikindama opti­mistiškai nusiteikusi moteris sakė, kad kai tik bus saugu, su dukra grįš į Kijevą.

Šeimos relikvijas sudėjo į metalinę dėžutę

„Ignalinoje kiekvieną nak­tį sapnuoju savo namus, net at­budusi bendrabučio kambary­je galvoju, kad esu namuose, – tvardydama ašaras pasako­jo 47 metų Angelina Gorban. – Atsitokėti nuo patirto karo siau­bo dar nepavyksta. Kai vaikai sako, kad nori nueiti į parduo­tuvę, jų automatiškai klausiu, kiek dar liko laiko iki komen­danto valandos ir ar jie suspės grįžti iš parduotuvės.“

Melitopolyje iki karo su šei­ma gyvenusi moteris dirbo vie­name miesto koledžų fizinio lavinimo dėstytoja, vyras – ge­ležinkelio stotyje. Kartu jie au­gina 12 metų Danielį. Pačią pir­mąją karo dieną buvo sugriautas šalia miesto esantis aviacijos transporto aerodromas, smar­kiai apgadinta arba sugriauta 90 daugiabučių ir privačių gyvena­mųjų namų. Antrąją karo dieną Melitopolį, dar vadinamą var­tais į Krymą, okupavo rusų ka­riuomenė. Mieste prasidėjus ar­šioms kovoms, buvo nutrauktos pamokos mokyklose, moteris su sūnumi buvo priversta slėp­tis slėptuvėje.

Angelina nustebino netikė­tu pasakojimu, kaip slėptuvė­je kartu su ki­tomis mamomis mažoms mer­gaitėms rengda­vo grožio kon­kursus – kad vaikai nors kiek atsipalaiduo­tų ir užsimirš­tų. Paklausta, kokį brangiau­sią daiktą pasi­ėmė į kelionę, moteris paro­dė geležinę dė­žutę, skirtą sū­nui, nes žinojo, kad autobusai su pabėgėliais yra dažnai bom­barduojami. Į dėžutę ji įdė­jo laikmeną su šeimos nuotrau­komis, du svar­biausius Danie­liaus krepšinio varžybose iškovotus medalius, visų trijų šeimos narių gimi­mo liudijimus, nedidelę šv. Da­nieliaus ikoną, degtukų dėžutę, švilpuką ir kt.

Kelionė iki Lvovo truko savaitę

Kovo 25 d., per Angelinos gimtadienį, mieste buvo atida­rytas humanitarinis koridorius į Zaporožę. Norinčiųjų išvyk­ti buvo net 500, o autobusų – tik šeši. Ukrainietei nusišypso­jo laimė, nes ji buvo įtraukta į išvykstančiųjų sąrašą. Kelionė į Zaporožę vietoj įprastos valan­dos užtruko net septynias valan­das, nes kelyje išvykstantieji tu­rėjo praeiti 10 patikros punktų.

„Manęs buvo paprašyta iš miesto išvežti dar tris nepilna­mečius krepšininkus, kurių vie­ną vėliau prie Lenkijos sienos pasiėmė mama. Kadangi vai­kai neturėjo jokių dokumentų, nes nedirbo notarai, įrašėme vi­deo, kuriame vaikų tėvai patvir­tino, kad man juos patikėjo iš­vežti į saugią vietą, – pasakojo Angelina. – Beje, krepšininkai, su kuriais atvykau į Ignaliną, pernai Ukrainoje savo amžiaus grupėje laimėjo krepšinio 3×3 varžybas, o su jais nusifotogra­favo mūsų prezidentas Volody­myras Zelenskis. Ne veltui jie iki karo treniruodavosi po du kartus per dieną.“

Lvovą po varginančios kelio­nės pabėgėliai pasiekė tik po sa­vaitės. Čia jiems vėl teko patir­ti karo siaubą, nes po tą dieną Lenkijoje apsilankiusio JAV prezidento Džo Baideno vizi­to kitą rytą Lvovas buvo apšau­dytas raketomis. Pabėgėliai len­gviau atsiduso tik apsigyvenę Ignalinoje. Kol kas mokykloje vaikams sekasi sunkiai, bet mo­teris neabejoja, kad po to, ką pa­tyrė, jie pamažu apsipras.

Karas sugriovė žmonių gyvenimus

Anot moters, prasidėjus ka­rui, gyvenimas Melitopolyje tarsi apsivertė aukštyn kojomis. Parduotuvėse netrukus pakilo kainos, po mėnesio iš jų dingo produktai, prekių lentynos tapo lyg iššluotos, užsidarė vaisti­nės. Laimė, parduoti produktų atveža kaime gyvenantys žmo­nės. Sunkiausia yra tiems, kurie neturi grynųjų pinigų, nes visi bankomatai nedirba. Pašneko­vė minėjo, kad, prabėgus dviem karo savaitėms, net 3–4 kartus padaugėjo insultą patiriančių žmonių, daugeliui paaštrėjo lė­tinės ligos. Šiuo metu miestas yra ant humanitarinės katastro­fos slenksčio. „Netrukus buvo pradėti grobti žurnalistai, pa­grobtas ir Melitopolio meras, kuris vėliau išmainytas į belais­vius. Rusų kareiviai ėmė ati­minėti siunčiamą humanitarinę paramą ir ją dalyti kaip savo“, – agresorių veiksmais baisėjosi ukrainietė.

Apie artėjančias šv. Velykas Angelina sakė negalvojanti, nes gyvena tik šia diena. Ji neslėpė, kad per Velykas bus labai liū­dna. Vienintelis ukrainietės no­ras yra, kad būtų taika ir ji galė­tų gyventi kartu su savo šeima.

„Labiausiai bijau, kad rusų kariai nepriverstų mano vyro kariauti už juos, – neslėpė ne­rimo moteris. – Susiskambin­ti su vyru nelengva, bet kartais pavyksta. Man labai svarbu ži­noti, kad mūsų namų neužgro­bė okupantai, kad mano mama, kuriai dėl sveikatos buvo per sunku pasitraukti iš gimtinės, yra gyva.“

Angelina prašė padėko­ti nuoširdžiai pabėgėliams pa­dedančiai Ignalinos rajono sa­vivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojai Li­nai Gladkauskienei ir Ignalinos rajono savivaldybės merui Jus­tui Rokui: „Jie mumis rūpinasi kaip giminėmis“.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas