Tėvas tanko generatoriumi gamino elektrą, sūnus – meistrauja krosneles

Saldutiškio seniūnijoje įsikūręs Kemešio kaimas gali nustebinti savo panašumu į kurį nors valsty­bės saugomą etnografinį kaimą. Kemešys praslys­ta pro smalsuolių akis – nuo pagrindinio į Taura­gnų miestelį vedančio kelio nesimato nei įspūdingų medžių, apkabinėtų inkilais ir keliančių šakas į dan­gų, nei sodybų, susispietusių aplink į kalną kylan­tį keliuką. Paukščių čirenimą pakeitė sniego prislėg­tų stagarų traškėjimas, tačiau vasarą akys raibsta nuo gėlių. Dabar kaimas miega. Kažkada čia gyve­no daugiau gyventojų, bet, kaip sakė kaimo senbuvis buvęs tremtinys Algis Gimžauskas, vaizdai nuo senų laikų nedaug tepasikeitė.

25 m. lageryje – už radijo klausymąsi

Galbūt apgaulinga ramybė mena tą istorijos dalį, kai Ke­mešio tyla galėjo padėti išlik­ti, išgelbėti gyvybes, užjausti. Kaip ir tūkstančiai kitų Lietu­vos piliečių, dar keturių mėne­sių nesulaukęs A. Gimžaus­kas su mama buvo ištremtas į Sibirą. Ką jautė motina, veža­ma į nežinią užkaltame vago­ne su vieninteliu ilgai lauktu kūdikiu glėbyje, niekas nebe­sužinos: „Mama man davė gy­venimą du kartus, kadangi itin sunkiomis sąlygomis išsaugo­jo gyvą.“ A. Gimžauskas pasa­kojo, kad tėvai jo susilaukė jau praradę viltį turėti vaikų. „Tada atsiradau aš, o už kelių mėne­sių išvažiavome į ekskursiją“, – nusišypsojo vyras. Žaliame Ke­mešio kaime, kur rudenį kvepia obuoliais, o vasarą namų pa­matus dengia gėlės, vienturčio vaiko gyvenimo pradžia turė­jo klostytis kaip pasakoje, ta­čiau 1951 m. kovo mėnesį, dar prieš gimstant sūnui, pašnekovo tėvas Jonas Gimžauskas buvo suimtas ir nuteistas 25 m. kalė­ti Rusijoje už tai, kad susimeis­travęs radijo imtuvą klausyda­vosi užsienio radijo laidų. Iš kur saugumiečiai galėjo sužinoti apie savadarbį kalbantį prietai­są? A. Gimžauskas mano, jog, greičiausiai, kažkas tėvą įskun­dė: „Paliudijimui reikėdavo ke­lių liudininkų parašų. Gali būti, kad ir saviems pagrasino – jei­gu nepasirašysit, patys išva­žiuosit.“ Taip buvo nuteistas ne tik jis; J. Gimžauskas vyko į la­gerį, o jo žmona Valerija Gim­žauskienė (mergautinė pavardė Bilaišytė) su kūdikiu važiavo į tremtį. „Pirmą kartą savo tėvą pamačiau jau gerokai paaugęs, – sakė pašnekovas. – Bet mama man rodydavo tėvo nuotrau­kas, tad jam atvažiavus pasa­kiau, kad Lietuvoje tėtis gražes­nis negu tas, suvargęs, kuris pas mus atvyko Sibire…“

Lageryje padėjo įgūdžiai

„Apipildavome vandeniu nuožulnų sklepelio stogą ir jam užšalus čiuožinėdavome su vai­kais, – gyvenimą ir pramogas šiaurėje prisiminė jis. – Kieme buvo nemažai žaidimų draugų rusų, todėl žaisdami bendrauda­vome vien rusiškai. Mama, bi­jodama, kad vaikai greitai pa­mirš lietuvių kalbą, bardavosi ir prašydavo, jog kieme lietuviai nors tarpusavyje kalbėtųsi lietu­viškai. Ji dirbdavo miške su ki­tomis tremtinėmis – rinkdavo kertamų medžių sakus.“

A. Gimžauskas daugiau pa­pasakojo apie tėvą – jis mo­kėjo dirbti darbus, kuriuos ne kiekvienas sugebėdavo atlik­ti. Nors pasigamintas radi­jo imtuvas pastūmėjo šeimą į tremtį, neeiliniai gabumai vy­rui nelaimėje itin pravertė: „Jis buvo smulkių daiktų meistru; taisydavo laikrodžius, apylinkių gyventojams iš jų atsinešto auk­so išliedavo žiedus pagal speci­alias formas. Daug kas stebėda­vosi – iš kur to išmoko? Tačiau šių sričių mokslų jis negalėjo išeiti – turėjo įgimtą talentą ir įvairių amatų paslaptis sužinojo pats. Kai pateko į lagerį, vietinė valdžia pastebėjo, jog silpnos sveikatos vyras moka meistrau­ti ir taisyti daiktus, tad nevary­davo su kitais į mišką ir nevers­davo dirbti fizinių darbų.“ Vyras apgailestavo, kad prarado lage­ryje įkalinto tėvo jam pagamin­tą šaukštelį, ant kurio jis sūnui išgraviravo: „Algučiui nuo tė­velio, 1956 m.“ Prieš keliasde­šimt metų, kaip manė, laikinai jį perdavęs vienam muziejui, bu­vęs tremtinys relikvijos neteko: „Po kelerių metų prašiau, kad paieškotų, tačiau ten man nie­kuo jau negalėjo padėti…“

Skundą turi iki šiol

Nuo tremties įvykių pra­bėgus 70 m., A. Gimžaus­kas kartkartėmis pavarto pa­geltusį dailyraščiu rašytą tėvo skundo Lietuvos TSR Aukš­čiausiajam Teismui juodraš­tį. J. Gimžauskas sklandžia rusų kalba skundą parašė žmo­nos vardu jau keleriems me­tams praslinkus po Stalino mirties. Pasikeitus režimui ka­linį iš priverstinio darbo sto­vyklos paleido, o žmonos, su vaiku išvežtos dėl vyro „nusi­kaltimo“, vietinė valdžia pa­leisti nenorėjo: „Skundas ne­blogai suveikė – 1956 m. gruodžio mėnesį išsiuntė, o kitų metų kovą jau grįžome į Lietuvą.“ Pasak A. Gimžaus­ko, tėvas mokėjo rašyti tokius tekstus, nes Prezidento Anta­no Smetonos laikais dirbo raš­tininku Lietuvos kariuomenė­je ir žinojo, kaip pasiekti tikslą – reikėjo rašyti ne prašymus, į kuriuos niekas tuomet nere­aguodavo, o skundus. Dar se­niau J. Gimžauskas tokiu pat būdu išrūpino, kad jo žmona ir vaikas, iš pradžių ištrem­ti į Irkutsko kraštą prie Bai­kalo ežero, būtų pervežti kitur ir apgyvendinti kartu su žmo­nos seserimi bei mama, išvež­tomis į Krasnojarsko sritį ke­leriais metais anksčiau: „Šalta Krasnojarsko srities gyvenvie­tė, lyg pasijuokimui, vadino­si Solnechny. Išvertus pava­dinimą į lietuvių kalbą žodis „solnechny“ reiškia „saulėta“. Tarsi būtume patekę į Saulės kraštą…“ A. Gimžausko ma­mos tėvą taip pat ištrėmė – jis mirė nei anūko, nei gimtinės nebeišvydęs – pašnekovas ne­žino, kur palaidotas jo senelis.

Grįžęs laidų vis tiek klausydavosi

Pagaliau visiems susitikus ir gavus leidimą šeima išsiruošė namo, nors giminių kartu dar neišleido – jie parvyko vėliau.

Iš ilgos vaikystės kelionės A. Gimžauskas lyg pro rūką prisimena ir milžinišką kari­nį poligoną, ir aukštą viešbu­tį Maskvoje, kuriame keliau­damas apsistojo: „Atvykus nuo Švenčionėlių į Saldutiškį siauruku, dėdės žmonos tėvu­kas mus į Kemešį parvežė ro­gėmis.“ Kemešiškis papasako­jo, kad šeimai grįžus iš Sibiro į Kemešį dar nebuvo atves­ta elektra, bet J. Gimžauskas vėliau sumąstė, kaip apšviesti namus: „Užkėlė vokiško tan­ko generatorių ant stogo, pri­taisė šarminius akumuliato­rius ir sparnuotę. Pūsdamas vėjas sukdavo sparnus ir įtai­są įkraudavo. Norėdamas jį sustabdyti, sparnuotę ir uode­gą pakreipdavo stačiu kam­pu. Vėjo greitį reguliuodavo detalė, pagaminta iš skardos. Pučiant vėjui net baisu būda­vo sėdėti kambaryje, bet na­mus 12-os voltų lemputėmis apšviesdavome kaip reikiant.

Aplinkiniai vadino vėjo malū­nėliu.“ Iš kur tėvas gavo tan­ko detalę, vyras nežino. Jis dar turi buvusiai įrangai tvirtinti naudotą stulpą: „Nekyla ran­kos išvežti į metalo laužą.“

Pašnekovas užsiminė, kad grįžęs į Lietuvą J. Gimžauskas klausydavosi „Amerikos bal­so“ radijo laidų, nors už už­sienio radijo programų klau­symąsi ir buvo ištremtas į Sibirą: „Jis nebuvo stiprus, tad į kolūkį dirbti jo nevarydavo. Ten dirbo tik mama. Ji gimė 1909 m., tad irgi buvo jau am­žiuje. Daugiausia dirbo nesun­kius darbus – kokius burokus paravėdavo.“

Gamina krosneles su rūkyklomis

Vyras pradinę mokyklą lan­kė kitame ežero krašte įsikūru­siame Šarkių kaime: „Pas mo­kytoją Konstantiną Miliuką.“ Vėliau mokėsi Saldutiškyje, o kad nereikėtų žiemą klampoti per pusnis, tėvai miestelyje iš­nuomodavo kambarį.

Bėgant laikui gyvenimas kei­tėsi, kolūkių neliko. Išvykęs iš gimtųjų namų ir persikraustęs į Uteną, vyras vėliau grįžo į Ke­mešį – dabar jis gyvena tame pačiame XIX a. pabaigoje staty­tame name, į kurį, pasak A. Gi­mžausko, 1902 m. jo tėvą įnešė vystykluose. Pašnekovo mama taip pat kilo iš gretimo, Induba­kių, kaimo.

Vyras paatviravo, kad 21-erius metus Utenoje dirbo laboratori­nių elektros krosnių gamyklo­je: „Ten teko eiti ir šaltkalvio, ir suvirintojo pareigas. Su metalu susigyvenau – dabar Kemešy­je gaminu savo sukurto modelio krosneles su rūkyklomis, tvir­tesnio metalo šašlykines bei vi­rykles. Mane ir mano gaminius apylinkių gyventojai pažįsta.“

Kaime gyveno dvarininkas

Anot vyro, vaikystėje jis gir­dėjęs, kad tokią pačią žodžio šaknį turintys Kemešio kaimo, greta stūksančios girios, telkšan­čio ežero bei Kemešos upės pa­vadinimai kilo nuo čia senovėje gyvenusio dvarininko pavardės. Senų medžių alėja ant kalvos lyg patvirtina ten gyvenus turtingus žmones: „Alėja galėjo būti to dvarininko sodinta.“ Pašnekovas sakė skaitęs, kad 1986 m. Keme­šyje gyveno 26 gyventojai – da­bar telikę keli registruoti. „Daug ko tėvų neklausinėta apie praei­ties įvykius. Dėlto dabar gailiuo­si“, – atsiduso A. Gimžauskas, kurio gimdytojų jau seniai nėra šioje žemėje.

Bet gal likę daiktai gali pri­minti žmogaus istoriją, iš jo is­torijos susidedančią kaimo is­toriją bei išsaugoti atmintį? Kemešio medžių ir sienų atmin­tis siekia toliau negu tų, kurie trėmė, skaudino ar 1951 m. žie­mos tyloje išgirdo neatsargiai pagarsintą pirmąjį radijo šauki­nį: „Kalba „Amerikos balsas“ iš Vašingtono.“ Interneto amžiu­je stebuklų būna, tad jeigu ku­rio nors muziejaus darbuotojai fonduose ar tarp eksponatų pa­stebės vienintelį pasaulio aliu­mininį šaukštelį, kurį mažajam Algučiui Sibiro lageryje paga­minęs tėvas ant metalo išrai­žė: „Algučiui nuo tėvelio, 1956 m.“, nebūkite abejingi. Šaukš­telio lauktų jau nebe Algutis iš Krasnojarsko krašto, bet Algis iš Kemešio…

Autorė Aurelija Kairytė–Smolianskienė

Visvaldo Kulakausko nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas