Tautinių drabužių grožio pakerėta kūrėja juos dabina savo sukurtomis juostomis

Rimšės krašto kūrėja, Ilgių bendruomenės (Ignalinos r.) narė Vidmanta Visakavičienė kartu su bendramintėmis pamažu subūrė stiprią bendruomenę ir kartu su šeimomis ar vienišais žmonėmis užsiima įvairiausiomis veiklomis – nuo tradicinių amatų atgaivinimo iki šiuolaikiškų menų. Tačiau aktyvistės moterys randa laiko ne tik meniniams pomėgiams, bet ir vasaromis prisirinkusios uogų iš savo sodų išsiverda kvapnių ir gardžių uogienių ar prisidžiovinusios laukų žolelių verda kvapnias aromatingas arbatas. Sėdi, kartu šnekučiuojasi. Kadaise iš Anykščių į Rimšės kraštą gyventi atsikėlusi V. Visakavičienė atrado ir kitą savo sielai mielą veiklą – juostų pynimą. Šis užsiėmimas taip pakerėjo, kad moteris iki šiolei iš savo rankų nepaleidžia spalvotų siūlų.

Klausimas Jums būtų tradicinis: kada susidomėjote juostų pynimu?

Palyginti neseniai: kol dirbau, neturėjau laiko tuo užsiimti. Tačiau noras kurti buvo labai didelis. Ir anksčiau pabandydavau, tačiau šiam pomėgiui visa esybe atsidaviau tuomet, kai išėjau į užtarnautą poilsį. Informacijos ieškojau visur: internete, rinkau medžiagą, susitikinėjau su žmonėmis, kurie užsiima juostų pynimu. Galiu prisipažinti, kad iš pradžių sekėsi gana sunkiai. Tačiau turėjau didelį norą kurti, įveikiau pati save, nugalėjau kitus sunkumus ir džiaugiausi turėdama kolegų bei savo vaikų paramą.

Anksčiau gyvenau Anykščiuose – ten dalyvavau viename folkloriniame ansamblyje. Nuo to laiko mane tautinių drabužių ir jų priedų grožis pakerėjo ir iki šiolei tuo vis dar žaviuosi.

Pamenu, mokykloje mes irgi ausdavome juosteles, tačiau tam taikėme visiškai kitokią technologiją. O štai šita mano veikla yra išskirtinė tuo, kad rankų darbo pintinėms juostoms nereikia jokių papildomų įrankių.

Kokią naudą Jums teikia ši veikla?

Tik dvasinę. Jokios kitokios. Taip pat mėgstu pasipuošti savo tautinius drabužius: turiu pasidariusi kelias juostas ir jas prisiderinusi pagal spalvas. Tai yra tik mano pomėgis. Juk žinote, kaime gyvenant ir neturint savo ūkio laiko būna išties nemažai. Juolab, kad dabar yra karantinas ir vienišas žmogus gyvena užsidaręs savo erdvėje. Reikia juk kažkuo užsiimti.

Kur galima įsigyti Jūsų rankomis sukurtų grožybių?

Praktiškai niekur jų negalėsite įsigyti. Galiu tik pasidžiaugti, parodyti kitiems. Taip pat dirbame su vaikais Rimšėje esančiame Dienos centre, mėginu juos įtraukti į šią veiklą, bet vaikai daugiau linkę užsiimti tokia veikla, kuri atneštų greitą rezultatą. Dažniausiai darbuojuosi aš viena, o prie manęs niekas neprisijungia. Rimšėje esu vienintelė juostų pynėja. Anksčiau buvo vykdomas ir projektas: tam ruošiausi, ir siūlų turėjau, tačiau norinčiųjų išmokti ir pinti juostas vistik neatsirado. Tikriausiai tam reikia turėti didelį vidinį potraukį.

Kokias juostas kuriate ir kam jos naudojamos?

Kaip jau minėjau, ilgomis juostomis perrišame tautinius drabužius, o mažos naudojamos kaip suvenyras arba knygų skirtukai. Kartais dovanodama knygą savo vaikams ar anūkams kartu įdedu ir savo nupintą skirtuką. Dar iš vaikystės išlikęs noras knygą skaityti ir puslapius perskirti pinta juostele.

Pirmiausia gimsta idėja ir tik tuomet renkuosi spalvas, jas derinu tarpusavyje. Štai lietuviškoms tautinėms juostoms pinti naudoju žalią, geltoną ir raudoną spalvas, dažnai įmaišau oranžinę ar žydrą, o labai tamsių spalvų (ypač juodos) siūlus pintinėse juostose nuo seno pynėjai naudodavo labai retai arba išvis nedėdavo. Aš pati pastebėjau, kad neretai spalvas renkuosi pagal savo nuotaiką. Vienąkart norisi ramesnių, o kitąkart ryškesnių spalvų. Jei pinu maždaug 2,5 m ilgio juostą, turiu imti dvigubai daugiau siūlų. Taip pat labai svarbu pasirinkti ir pynimo būdą. Štai tinklinio pynimo juostos, mano žiniomis, Lietuvoje yra gana retos.

Ar teko domėtis juostų pynimo tendencijomis Rimšės krašte? Galbūt šis kraštas yra kažkuo išskirtinis ir turi savo tradicijas?

Tikrai nežinau jokių išskirtinių pynimo raštų. Nepamenu, kad ir anksčiau kas nors pintų juostas. Galbūt šis kraštas yra arčiau pasienio, todėl, mano manymu, lietuviškumas ir tautiškumas buvo prislopintas. Esu įsitikinusi, kad Utenos kraštas turi visai kitas tradicijas ir jos gyvuoja nuo seno. Mano mama kilusi iš Utenos, Daugailių, visos jos seserys buvo audėjos. Visiems juokiuosi, kad tikriausiai ir aš turiu kūrybos genus: tik neaudžiu, o užsiimu kiek kitokia kūrybine veikla. Mano darbinė veikla nebuvo labai meniška, nes pagal profesiją buvau ekonomistė–inžinierė. Visąlaik svajojau tapti pradinių klasių mokytoja, nes abu mano tėvai buvo pedagogai, tačiau jie atkalbėjo nuo šio sunkaus darbo. Juk visi žinome, kad išmokyti vaiką yra labai sunkus ir daug kantrybės reikalaujantis darbas.

Esate kūrybinga asmenybė, todėl gyvenime sėkmingai išbandote ir kitus pomėgius, tarkim riešinių mezgimą. Kuo sužavėjo ši veikla?

Labai norėjau prie tautinių drabužių pati nusimegzti sau riešines, nors šis aksesuaras nėra būtinas. Vienu metu Lietuvoje buvo lyg ir toks riešinių atgimimas, todėl pasipylė prašymai numegzti vienai draugei, kitai draugei, jų anūkei ir t. t. Štai tautinę juostą rišu labai ilgai, kartais ir visą mėnesį, riešinės mezgimas trunka gerokai trumpiau, tačiau kaip ir daugelis kūrybos darbų, reikalauja kantrybės ir kruopštumo. Šis darbas ne automatinis, tarkim kaip kojinių mezgimas, todėl akys negali nukrypti į televizoriaus ekraną.

Džiugu, kad šalia manęs esančios moterys nėra abejingos kūrybai ir maloniau renkasi ne pirktus, o savo pačių rankomis sukurtus grožius.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas