Dvi dukras išauginusi ir į gyvenimą išleidusi gar­bingo amžiaus tauragniškė Apolonija Marčiulio­nienė (Baltrūnaitė) nemėgsta dejuoti, nors gyven­ti vienai kasdien tampa vis sunkiau. Pečius slegia nugyventų metų našta, įvairios ligos ir negalavi­mai. Neseniai 90-metį atšventusi moteris laukia savaitgaliais atvykstančių artimųjų iš Vilniaus, ta­čiau susitikti su tolimajame ir egzotiškajame La­ose gyvenančia dukra pavyksta vos porą kartų per metus. Šiemet artėjančios didžiosios šventės šeimoje bus kitokios.

Nori gyventi savo namuose

Su ilgamete mokytoja A. Marčiulioniene susitikome namuose, kuriuose ji gyvena ne vieną dešimtmetį. Pedagogų namu vadinamame dviaukščia­me gyvena ir daugiau šeimų, tačiau nebe visos čia leidžia žiemas. Garbaus amžiaus su­laukusi mokytojų Slapšių pora išvykusi pas savo vaikus į Pa­nevėžį. Jei ne moderni šildymo sistema, A. Marčiulionienei būtų sudėtinga pačiai pasikū­renti krosnį. „Šiandien nutiko nedidelė bėda: išliejau ant že­mės karštą kavą. Rankos nebe tos, neklauso. O viena šian­dien ėmė ir užtirpo, net nebe­jaučiu…“ – guodėsi senolė, kuri dar vasarą išeidavo į kie­mą, net nedidelį daržą turėjo. Tačiau palikti savo namų ji ne­nori. Nenori būti našta artimie­siems, todėl, kaip sakė, kiek įmanoma, stengsis gyventi ir tvarkytis buityje savarankiškai.

Visą straipsnį skaitykite šeštadienio laikraštyje „Utenos diena“.

Autorės ir I. Marčiulionytės asm. archyvo nuotr.