Stabulankiečiams laikrodžius atstodavo traukiniai (V)

Plačiai nusidriekęs tarp dviejų ežerų, apjuostas sunykusių arba visai išnykusių gyvenviečių, vis dar gyvuoja senas Stabulankių kaimas. Tiesa, vietovėje, dar pokariu galėjusioje pasigirti net pusšimčiu sodybų, išliko vos keli seni namai. XX a. Stabulankių kaimas buvo glaudžiai susijęs su siauruoju geležinkeliu, kuriuo sodiečiai galėdavo nukakti ne tik į Uteną, bet ir Panevėžį. Dalis gyventojų dirbo geležinkelio priežiūros ir remonto darbus. Nors oficialus kaimo pavadinimas Stabulankiai, bet senieji gyventojai tebevadina jį Stubulunkiais – taip, kaip yra pratę nuo vaikystės. Penktojoje publikacijų apie šį kaimą ciklo dalyje baigiame Juozapo Kazicko pasakojimą.

Už nešukuotą ir nešvarų arklį – bauda

Ant senojo Kazickų tvarto sienos – lauko muziejus. Šeimininkas parodė batus su mediniais padais, kuriuos jis padėdavo gaminti kaimynui Vytautui Lauciui ir veždavo parduoti į Utenos turgų. Vyras prisiminė, kad jo tėvas turėjo nepaprastai gerą „lineiką“. Užėjus rusams Kazickai ją klojime paslėpė. Vėliau, kai šį ūkinį pastatą perstatė, J. Kazickas ją rado ir galvojo atnaujinti, tačiau dalies iš slėptuvės ištraukto ir kieme palikto vežimaičio nepagailėjo vagišių rankos – liko tik ienos.

„Kiekvienas kaimo gyventojas turėjo tokią lentelę, pritvirtintą prie savo namo, – rodė J. Kazickas medinę lentelę, ant kurios užrašyta jo senelio pavardė ir nupieštas kastuvas. – Gaisro atveju kiekvienas turėjo atsinešti tą gaisro gesinimo priemonę, kuri buvo pavaizduota ant lentelės.“ Pašnekovas parodė ir kitą – metalinę – lentelę, kuri su savininko pavarde bei gyvenamosios vietos adresu būdavo pritvirtinta prie kiekvieno vežimo. Jei arklys nešukuotas ar nešvarus, policija turėjo teisę pirmą kartą įspėti, antrą – nubausti dviejų litų bauda.

Paslaptingas Pagriaumėlės auksas

J. Kazickas, kurio žemės pakraštyje į ežerą leidžiasi labai status ir aukštas Pagriaumėlės (tarm. Pagriaumėlos) šlaitas, archeologų įvardijamas kaip vienas iš Aknystėlių senkapių, papasakojo legendą, kurią girdėjo porinant savo tėvą ir kitus senus kaimo žmones. Anksčiau Aknystėlių kaimą sudarė dvi dalys. Viena jų, dėl ten stovėjusio dvarelio buvo vadinama Badadvariu. Badadvaris priklausė Vyžuonų Radviloms, o jį valdė šių patikėtinis – valdytojas. Valdytojas ėmė pyktis su savo žmona – taip nebesugyveno, kad nusprendė paslėpti dėžę su auksiniais pinigais. Žmona, pamačiusi, kad nebėra pinigų, ėmė vyrą kvosti, kur šis juos padėjo. Tačiau jai pavyko sužinoti tik tiek, kad pinigai pakasti po akmeniu. Po kurio laiko, pykčiams nemalštant, valdytojas pasikorė ant eglės šalia didžiulio akmens, stūksančio Pagriaumėlės šlaite. Prabėgus kuriam laikui po savu noru gyvenimą baigusio valdytojo mirties žmona prisiminė, kad šis buvo minėjęs, jog pinigus pakasė po akmeniu. Pagriaumėlėje stovėjo didelis akmuo, tad pasklido gandas, kad po juo valdytojas ir bus paslėpęs auksą.

Kai J. Kazicko tėvas prie Pagriaumėlės gavo žemės, ten pat žemė buvo atmatuota ir Zabulėnui. Kaimynai sumanė, kad reikia tą auksą iškasti. Vyrai ėmėsi darbo, kasdavo tik vakarais. Sugrįžę vieną vakarą, rado kastuvus, sumestus į ežerą. Tai pasikartojo keletą kartų, tad lobio ieškotojai nusprendė įrankius neštis namo. Kažkas sužinojo, jog Kazickas su Zabulėnu ieško aukso, ir ėmė visas kaimas iš lobio ieškotojų šaipytis. Šie, nebenorėdami kęsti patyčių, aukso paieškas nutraukė. Po kurio laiko akmuo pasmuko žemiau ir įsmigo į tą duobę, kurią kasė lobio ieškotojai.

J. Kazickas pasakojo, kad iš Stabulankių senuoju keliu, kuris vedė paežere, tuo pačiu ir pro Pagriaumėlę, į Šileikius (Leliūnų sen.), jaunimas eidavo į šokius. Buvo pokštininkų, kurie bailesnius išgąsdindavo taip: vieni jų, pasislėpę ant kalno, apvyniodavo nedidelį akmenį degia medžiaga, kurią padegdavo, ir liepsnojantį akmenį leisdavo nuo kalno, kitas pokštininkas, pasislėpęs ežero pakrantėje, imdavo dejuoti. Vieni šokėjai nueidavo toliau, kiti pabūgę apeidavo kalną iš kitos pusės ir tęsdavo kelionę, buvo ir tokių, kurie grįždavo namo.

J. Kazickas atsiminė, kad ant didžiulio Pagriaumėlės akmens jie, vaikai, galėdavo užšokti tik pasispirdami kartimis. Dėl smagumo mažieji taip pat leisdavo nuo kalno į ežerą akmenis.

Pašnekovas, kuris nevengia papokštauti, sakė, kad sovietmečiu prašė vieno pažįstamo susprogdinti Pagriaumėlės akmenį, bet tas atsisakė. Girdi, leidimą reikia gauti, be to, nuo sprogimo kaime visi langai išbyrėtų. „Vis dar organizuoju (sprogdinti akmenį – aut. past.), bet niekaip nerandu žmonių, nors tu ką!“ – juokėsi J. Kazickas.

Kaimo gėdą atpirko degutu

Kalbintas stabulankietis pasakojo, kad viena jo giminaitė iš Stabulankių dirbo pas ūkininką. „Gerai dirbo, tai gerai jai ir mokėjo, – teigė pašnekovas. – Atvažiuodavo pas tėvus visa išsipusčiusi, turėjo labai gražius plaukus. Leliūnuose būdavo kermošiai, o po jų ir šokiai. Ji atvykdavo į šokius labai išsipuošusi, į kitus žiūrėdavo iš aukšto. Kartą šokiuose buvo berniokų viliotinis – vienas svečias norėjo ją išvesti šokti, tačiau mergina atsisakė. Tuomet Stubulunkių kaimo berniokai nusivedė ją į kambarį ir sako: „Mergyte, nuo šiol niekur neisi į šokius, tik Stubulunkiuos.“ Anot J. Kazicko, jaunimas eidavo ne tik į savo kaimo šokius – apsukdavo ir kaimynų ruošiamus pasilinksminimus. Mergina nepaisė draudimo ir nuėjo į Subačius (Anykščių r.). Tai sužinoję keli Stabulankių bernai irgi ten nuvyko. Iškvietė ją šokti. Ant delno kavalierius turėjo šilto deguto, kuriuo šokdamas ištrynė merginai nugarą. Kai ji sužinojo, kad jos drabužis išteptas, ašarodama parėjo namo. Anot pašnekovo, tada Stabulankių vaikinai prasikaltusiajai pasakė, kad tai bausmė už kaimui padarytą gėdą.

Iš savo paauglystės vyras sakė atsimenantis, kad kaime būdavo griežtai elgiamasi su mušeikomis. Kartą jis su kitais paaugliais „vakaruškos“ metu Pranienės (Prano Bagočiūno žmonos) kieme susistumdė, ėmė muštis. Nors jie dar buvo per jauni eiti į šokius, bet stebėti šiuos galėjo. Dėl muštynių vaikinukai gavo bausmę – jų pavardės įrašytos į tam tikrą sąsiuvinį, kuriame būdavo žymima, kiek kartų ir dėl kokios priežasties šokius turės praleisti.

Vienišas kryžius

Pakelėje tarp Kazicko ir Kutkos sodybų stovi juodas kryžius. Jis, pasak J. Kazicko, priklausė buvusiam kaimo gyventojui Acalinui. Kryžius stovėjo pakelėje (kelias tuo metu ėjo kitoje vietoje), o ant kalvelės buvo Acalinų sodyba. Kai šeimininkų nebeliko, netrukus buvo nugriauti ir jų namai, tačiau kryžius išliko.

J. Kazickas pasakojo, kad Steponas Acalinas buvo kaimo seniūnu ir „prie Smetonai“, ir „prie vokiečio“. Paskui jis ir Stabulankių kolūkio pirmininku tapo. „Labai gerai pirmininkavo, – teigė stabulankietis. – Sužinojo, kur brangiai perka nusenusius arklius, surinko juos iš kaimo žmonių, nuvežė, pardavė, o vietoje jų nupirko jaunus. Sužinojęs, kur superka vištų plunksnas, jis prikalbino kaimietes šių priplėšyti, kad žmonės pardavę galėtų užsidirbti.“ Nors ir geras kolūkio pirmininkas buvo, bet, anot J. Kazicko, kai „ruskis“sužinojo anksčiau jį buvus kaimo seniūnu, ištrėmė į Sibirą. Iš ten S. Acalinas negrįžo. Jo tėvams numirus, atsikraustė jų vieton gyventi kažkoks vyras su žmona, tačiau paskui, kai ėjo melioracija, jiems buvo liepta išsikraustyti – sodybos nebeliko.

Pasak J. Kazicko, dėdė skulptorius Juozas Voveris pasiūlė jam vienišą kryžių atkelti arčiau naujojo kelio. Taip jie ir padarė. Nudažė jį, patrumpino, nes buvo apipuvęs. Toje vietoje kryžius stovi ir dabar.

Pasak J. Kazicko, stogastulpis ar koplytstulpis prie kelio į Sabelkus (Leliūnų sen.) stovėjo gale kaimo už Dikmonų.

Modernus vairuotojo tvartas

Pasak J. Kazicko, gerokai anksčiau prie dubenuotojo Stabulankių akmens atvažiuodavo norintys jį pamatyti žmonės. Tačiau jau gal dešimtmetį niekas dėl valstybės saugomo archeologinio paminklo į J. Kazicką nesikreipia. Pašnekovo teigimu, kaimo gyventojai visiškai nesidomėjo šia vieta ir nieko apie ją nekalbėjo. Tiesa, jis lyg ir atsimena, kad vietiniai šią vietą vadindavo Dubeniu ar panašiai.

Dubenuotasis akmuo stūkso miškelyje. Pašnekovas prisiminė, kad arčiausiai šio akmens gyveno Jonas Kutka, kuris tarpukariu dirbo autobuso vairuotoju (važinėdavo maršrutu Utena–Kaunas–Utena). Turėjo jis 18 hektarų ūkį kaimo galulaukėje. Uždirbdavo vairuotojas tikrai labai gerai, nes ne tik puikų klojimą buvo pasistatęs, bet ir didelį, erdvų molinį tvartą, kuriame buvo sumontuotas fabrikinis modernus katilas, jame išvirtos bulvės būdavo sutrinamos elektriniu įrenginiu. Deja, dabar sodyba, papuolusi po melioracijos buldozeriu, išnyko nebūtyje. „Jeigu ne karai, ne okupacija, lietuvių tauta būtų gerai gyvenusi, – įsitikinęs senojo kaimo puoselėtojas J. Kazickas. – Kaimas nebūtų išnykęs. Žmonės buvo geri. Mes, Kazickai, kaimynai Zabulėnai ir Baliūnai turėjome pirtis, tačiau vis tiek vieni pas kitus eidavome – tokia draugystė buvo.“

Mokykla neiškilo dėl karo, pieninę nugriovė kolektyvizacija

J. Kazickas pasakojo, kad Stabulankių ir Aknystėlių kaimų paribyje tarpukariu norėta statyti mokyklą (pašnekovas parodė dar išlikusios žvyro krūvos likučius, buvo atvežta ir akmenų). Mokymo įstaigai buvo skirtas vienas hektaras žemės. Prieš tai mokykla buvo Aknystėlėse, tačiau mažiesiems stabulankiečiams labai toli reikėdavo eiti į gretimą kaimą. Visus naujo pastato statybų planus sujaukė atėjęs karas.

Pasak J. Kazicko, mūrinę pieninę Stabulankiuose prie Sodakalnio tarpukariu pastatė valstybė. Žmonės nešdavo pieną, o pieninę savo auksu vadino. Deja, po kolektyvizacijos nykstant kaimui sodiečių pieno ūkiai taip stipriai susitraukė, jog nebebuvo ko nešti į pieninę, todėl ji buvo nugriauta. Stabulankiečiai, likę tik su viena karve, pieną sunaudodavo savo reikmėms, o iš to, kas likdavo, gamindavo pieno produktus ir veždavo juos parduoti į Utenos turgų. Prie kaimo gyventojų gerovės neprisidėjo ir įvairios maisto prievolės valstybei.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas