Plačiai nusidriekęs tarp dviejų ežerų, apjuostas sunykusių arba visai išnykusių gyvenviečių, vis dar gyvuoja senas Stabulankių kaimas. Tiesa, vietovėje, dar pokariu galėjusioje pasigirti net pusšimčiu sodybų, išliko vos keli seni namai. XX a. Stabulankių kaimas buvo glaudžiai susijęs su siauruoju geležinkeliu, kuriuo sodiečiai galėdavo nukakti ne tik į Uteną, bet ir Panevėžį. Dalis gyventojų dirbo geležinkelio priežiūros ir remonto darbus. Nors oficialus kaimo pavadinimas Stabulankiai, bet senieji gyventojai tebevadina jį Stubulunkiais – taip, kaip yra pratę nuo vaikystės. Ketvirtojoje publikacijų apie šį kaimą ciklo dalyje tęsiame Juozapo Kazicko pasakojimą.
Viso kaimo kryžius
Kaimo kapinėse J. Kazickas parodė kryžių su Nukryžiuotoju, kuris tarpukariu ir vėliau būdavo nešiojamas po kaimą per Kryžiaus dienas. Vis dėlto jau pokariu tokias procesijas okupacinė valdžia ėmė drausti. Anot pašnekovo, neaišku, pas ką kryžius buvo laikomas iš pradžių, tačiau po kurio laiko jį saugoti apsiėmė stabulankietė Anelė Lauciūtė. „Pamačiusi mane su kitais tvarkant kapines, ji atnešė man kryželį ir sako: „Nebeilgai aš jau gyvensiu, imk šį kryžių ir saugok, kad niekur neprapultų.“ Aš ir galvoju: „Ji saugojo, aš saugosiu. Kas iš to? Kryžius juk – kaimo, reikia, kad visam kaimui ir tarnautų.“ Kai pas mane atvažiavo Voveriokas (dėdė skulptorius Juozas Voveris – aut. past.), paprašiau, kad jis man nubraižytų saugyklos, kur galėtume tą kryžių įdėti, brėžinį“, – kalbėjo vyras. Su brėžiniu J. Kazickas nuėjo pas stabulankietį mūrininką Antaną Laucių. Tačiau vyras buvo jau be sveikatos ir dirbti nebegalėjo. Vis dėlto pašnekovo būta atkaklaus: „Untaniuk, aš tave atsivešiu, ant kėdės pasodinsiu, tu man komanduosi, o aš dirbsiu.“ Kaip sakė, taip ir padarė. Tačiau, kiek pasėdėjęs ant kėdės, Untaniukas nebeiškentė: „Žinai, Juozai, duok man kelnę, aš pats mėginsiu.“ „Gerai, Untaniuk, tu mėgink, o aš tau kamandavosiu“, – nusijuokė J. Kazickas. Abu pasijuokė ir ėmėsi darbo. Anot pašnekovo, kai kryžius buvo įdėtas į savo mūrinį apsaugalą, ne visi žmonės, atvažiavę lankyti kapų, suprasdavo jo buvusią paskirtį. Tuomet J. Kazickas paprašė, kad tėviškėnas Antanas Žemaitis prie kryžiaus pritaisytų paaiškinamąjį užrašą.
Kaip mergaitė išgelbėjo miškinį
J. Kazickas pasakojo, kad prie Ažugirių kaimo (Leliūnų sen.) įvyko susišaudymas tarp skrebų, rusų ir partizanų. Sužeistas antalgiškis Antanas Limba atbėgo iki Stabulankių ir pasislėpė Silvestro Lauciaus sodyboje. Ant krosnies gulėjo mažametė sodybos šeimininko dukra Aldona. Miškinis užsiglaudė už jos. Bėglį atsiviję persekiotojai išnaršė visą sodybą, bet A. Limbos nerado. Vėliau A. Lauciūtė J. Kazickui prisipažino: „Kaip, Juozai, aš bijojau! Jeigu sužeistąjį būtų radę, būtų nušovę ir mane, ir mano tėvelius!“ Rytojaus dieną partizanas išėjo iš Laucių ir pasislėpė kažkur kaime. Vis dėlto sužeidimas buvo rimtas – A. Limba neišgyveno. Stabulankiečiai jį palaidojo kapinaitėse: padarė antkapį, pasodino gėlių. Tačiau prabėgus gal tik savaitei po partizano mirties skrebai, sužinoję, kur jis palaidotas, išsikasė miškinio kūną ir nežinia kur išsivežė.
Stabulankių kapinaitėse yra palaidoti partizanai Jurgis Vasiljevas-Viesulas ir Dominykas Bagočiūnas-Briedis. Pasak J. Kazicko, pastarasis buvo gimęs Kaune. Šiame mieste tarpukariu turėjo gerai apmokamą valdišką tarnybą. Atėjus antrajai sovietinei okupacijai, vyras, jausdamas, kad gali būti išvežtas, nes nukentėjo nuo bolševikų per pirmąją okupaciją (prarado tarnybą), pasitraukė į Stabulankius. Jo motina, atitekėjusi į Stabulankių kaimą (tapo Augučio žmona), taip pat buvo kaunietė. Miškiniai žuvo netoli Vyžuonų. Jų kūnai buvo numesti prie miestelio bažnyčios ant grindinio. D. Bagočiūno-Briedžio brolis Augutis, sužinojęs apie posūnio žūtį, pasiėmė vieną žmogų ir arkliu nuvažiavo į Vyžuonas. Miestelyje jie turėjo dar vieną pažįstamą pagalbininką. Vienas iš vyrų, nešinas „arielka“, nuėjo pavaišinti sargybinio, o kiti du išvogė kūnus, kuriuos nuvežė į Stabulankius. Čia kapinaitėse juos palaidojo. Užpylę duobes žemėmis, kruopščiai jas uždengė velėna, kad niekam nekiltų įtarimų. Tik ąžuoliuką prie kapų pasodino. Nepriklausomybės priešaušriu, kai papūtė laisvės vėjai, J. Kazickas iš A. Žemaičio ir J. Voverio sužinojo, kur palaidoti partizanai. J. Voveris paprašė seserėno parūpinti ąžuolinių rąstų, kad iš jų galėtų pagaminti paminklus. Anot pašnekovo, jis susirado D. Bagočiūno-Briedžio giminaičius ir pasiūlė sandėrį: jūs parūpinkite medžiagos, o aš rasiu, kas iš jos pagamins antkapius. „Prabėgo beveik metai, matau, kad reikalai visai nejuda, – sakė pašnekovas. – Tada nuėjau pas miškų ūkio direktorių Vytautą Čiučelį, pasakiau, koks reikalas, ir paprašiau dviejų rąstų. Jis mielai sutiko padėti.“
Anot J. Kazicko, vienu metu „prie ruskio“ kapinėse buvo draudžiama laidoti. Tačiau senas Stabulankių gyventojas Vincas Laucius užsispyrė amžinojo poilsio atgulti gimtojo kaimo kapinaitėse. Jis susitarė su Bažnyčia, su pasaulietinės valdžios atstovais ir gavo leidimą. Kol kas jis yra paskutinis Stabulankių kapinaitėse palaidotas žmogus. Tiesa, vyras mirė jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę – 1992 metais.
Kaip telyčios trypė kapus…
Anot J. Kazicko, anksčiau Stabulankių kapinėse stovėjo daug medinių kryžių. Aplink stulpą į duobę būdavo dedami akmenys – taip patekdavo oras, kuris neleisdavo kauptis drėgmei.
Pasak pašnekovo, gal dešimt metų jis kapinaitėse ir aplink jas nupjaudavo žolę, kol galų gale šį darbą iš jo perėmė Leliūnų seniūnija.
J. Kazickas pasakojo, kad anksčiau keliukas į kapinaites vedė pro pakelėje žaliuojantį kaštoną. Sovietmečiu privažiavimas buvo užartas. Kai pašnekovas ėmė rūpintis kapinaitėmis, jis nusprendė ir keliuką padaryti iš naujo. Tik ne senojoje vietoje, kur žmogaus sklypą dalijo į dvi dalis, o kiek šonėliau, pagal skirtingų savininkų žemių ribą. Taip J. Kazickas padarė paslaugą savininkui sulipdydamas jo sklypą į vientisą masyvą. Jis paprašė kelią tvarkančių darbininkų nugreideriuoti naująjį keliuką ir vienoje jo pusėje iškasti negilų melioracijos griovį.
Į aptvertas kapinaites patekome pro pašnekovo darytus metalinius vartelius. Jis iškart pasuko prie mūrinio kryžiaus, ant kurio pritvirtinta granitinė lentelė su žodžiais „Praeivi, atmink, kad ir tau to reikės!“ „Aš norėjau iškalti tokias pačias raides, kokios buvo ant senojo paminklo, tačiau man neišėjo. Supratau, kad jos buvo išlankstytos iš vielos ir įbetonuotos. Tada nusprendžiau raides iškalti ant atskiros plokštės. Norėjau, kad po ja paminklininkai iškaltų ir prierašą „Kaimo pavasarininkai“, tačiau jie atsisakė, bijodami, kad nuo KGB nukentėsiu ir aš, ir jie“, – pasakojo J. Kazickas ir tvirtino, kad labai stipriai aptrupėjusį paminklą atnaujino lygiai taip pat, koks jis kadaise buvo. Pasak stabulankiečio, paminklą pastatė kaimo pavasarininkai Steponas Acalinas ir Fabijonas Zabulionis. Už paminklo stovėjo du mediniai kryžiai.
J. Kazickas prisiminė ir apie bene juodžiausią kapinaičių laikotarpį: „Tarybiniais laikais kapeliuose, aptvertuose medine tvora, buvo laikomos telyčaitės. Jos ne tik apgadino kryžius, bet ir tvorą sulaužė.“ Vėliau pašnekovas su kitais kaimo gyventojais susibūrė į talką ir išbetonavo kapinaičių tvoros stulpelius. Padarę šį darbą, vyrai svarstė, ką toliau reikės daryti. Pagal pirminį planą buvo nuspręsta tarp stulpelių tiesti medines kartis, paskui ant jų kalti medinius statinius. Tačiau tuo metu kaip tik į tėviškę buvo parvažiavusi Elena Baltušienė (Žemaitytė) su vyru. Ji pasiūlė kapines tverti patvaresne vielos tinklo tvora, kurios galinti parūpinti.
Autoriaus nuotr.
