Apie Šeimyniškių kaimą (Vyžuonų sen.) ir jo žmonių gyvenimus galima būtų rašyti romanus, tačiau jiems neužtektų laikraščio puslapių. Šį kartą – pasakojimas apie žinomo ir nusipelniusio Utenos kraštui žmogaus – Algirdo Palskio – ir jo šeimos gyvenimo kelio vingius, kurie galiausiai parvedė į gimtąjį kraštą.
Surašė gyventojus
Šio kaimo gyventojas Feliksas Augutis, mėgęs rinkti ir kaupti informaciją, bažnyčių archyvuose rado ir surašė Šeimyniškių gyventojus nuo 1820 metų. Tuo laikotarpiu šiame kaime gyveno Šimelių, Bernotų, Ruzgų, Augučių ir kt. šeimos. „Palskių pavardė Šeimyniškių kaime žinoma nuo 1902 metų, kai Liudvikas Palskis, kilęs nuo Užpalių krašto, vedė Ievą Ruzgaitę“, – pasakojimą pradėjo ilgamečio Utenos kultūros centro direktoriaus A. Palskio našlė Janė Palskienė.
Ievos ir Liudviko Palskių šeimoje gimė šeši vaikai – Veronika, Anelė, Konstancija, Eleonora, Aleksas (mirė būdamas penkerių metukų) ir Juozas – A. Palskio tėvas.
A. Palskis gimė 1940 metais, tuo metu vykstant karui, jo tėvų šeima gyveno Šeimyniškių kaime.
Vėlesniu laiku A. Palskio tėvai gyveno Utenoje, Tauragnų gatvėje. Tėvas buvo stalius, statė namus. „Pastatė didelę pirtį, į kurią eidavo praustis kaimynai ir miesto gyventojai. Ir Algirdas paaugęs kartu su tėvu eidavo dirbti prie statybų. Atsimenu, pasakodavo, kad kol dirbdavo statybose, turėdavo miegoti tvartuose“, – kalbėjo moteris.
Gyvenimas be tėvų
Atėjus sovietų valdžiai A. Palskio motina Ona Palskienė (Petravičiūtė) buvo nuteista kalėti lageryje už tai, kad jos broliai buvo partiznai, o ji – ryšininkė. „Kai ją apie 1948 metus išvežė į Komijos lagerius, Algirdo tėvas už kažkokius negerus darbus irgi pakliuvo į kalėjimą. Tada abu jų vaikai – Romas ir Algirdas – liko be tėvų globos“, – atskleidė Šeimyniškių gyventoja.
Nors J. Palskis už grotų praleido neilgą laiką, išėjęs į laisvę jis nebuvo suinteresuotas rūpintis savo vaikais. J. Palskienės pasakojimu, toks buvo jos uošvio būdas, jis gerai jautėsi ir būdamas vienas.
Tuomet vyriausias Palskių sūnus – Romas – atvažiavo gyventi į Šeimyniškius pas tetas Konstanciją ir Eleonorą Palskytes. Jaunesnis sūnus, aštuonerių metų Algirdas, nenorėjo gyventi su tetomis Šeimyniškiuose, todėl buvo atiduotas motinos seseriai į Molėtų rajoną. „Bet jis iš ten parėjo pėsčias į Uteną ir vienas gyveno tėvų namuose. Turėjo namus, bet neturėjo nei suaugusiųjų priežiūros, nei maisto. Paskui, matyt, žmonės sujudo ir niekieno neprižiūrimą vaiką atidavė milicininkams. Algirdas pasakojo, kad kai jį, išalkusį, pamaitino, jis tiek privalgė, jog viską išvėmė. Tuomet berniukas buvo apgyvendintas Utenos vaikų namuose“, – apie skaudžias savo vyro vaikystės patirtis atviravo moteris.
Vaikų namai Aušros gatvėje, kuriuose gyveno A. Palskis, sudegė. Išsigelbėti spėjo ne visi. Kaip sakė J. Palskienė, tas gaisras jos vyro širdyje paliko didžiulę skaudžią žymę.
Po gaisro likusius gyvus vaikus išvežė į Kėdainių rajoną, Kalnaberžės kaimą. Tame kaime buvusiame dvare veikusiuose vaikų namuose A. Palskis augo, kol baigė septynias ar aštuonias klases. Panašiai tais pačiais metais, apie 1956-uosius, iš lagerio grįžo jo motina. Kaip sakė pašnekovė, ji juokaudavo, kad grįžo baigusi septynerių metų aukštosios partinės mokyklos studijas. „Tuomet visa šeima vėl susiėjo į krūvą. Vyresnis brolis Romas turėjo pasirašyti dokumentus, kad globos savo motiną. Kalėdama lageryje, ji dažnai sirgo ir į Lietuvą grįžo būdama labai prastos sveikatos. Nors ji jau nuo gimimo turėjo silpnus plaučius“, – pasakojo Šeimyniškių gyventoja.
Motina pastūmėjo link pašaukimo
A. Palskis augdamas Kalnaberžės vaikų namuose buvo nusprendęs važiuoti mokytis į Kauno statybos technikumą. Tačiau jis nuo pat vaikystės mylėjo muziką ir augdamas vaikų namuose Kalnaberžėje eidavo pas mokytoją mokytis groti akordeonu. „Motina žinojo, kad sūnui patinka muzika, ir grįžusi iš lagerio liepė jam važiuoti mokytis į Panevėžio Jono Švedo pedagoginę muzikos mokyklą“, – sakė J. Palskienė.
Į minėtą mokyklą mokslų krimsti suvažiavę ir dar nespėję apšilti kojų naujokai surengė vakarėlį. Dėl tokio elgesio A. Palskiui buvo liepta kitą dieną pasiimti dokumentus ir važiuoti iš kur atvažiavus. Tačiau jaunuolis tų dokumentų pasiimti nenuėjo – taip ir liko mokykloje bei sėkmingai baigė studijas.
„Ten jam gerai sekėsi mokytis. Buvo subūręs saviveiklos kolektyvų, važiuodavo į dainų šventes. Baigęs studijas gavo paskyrimą dirbti Biržų muzikos mokykloje, o ten dirbdamas turėjo išeiti į kariuomenę. Algirdas tarnavo Kaliningrade, dirbo dalinio štabe raštininku, organizavo saviveiklos kolektyvų veiklą. Tai jam ir ta tarnyba nebuvo labai sunki“, – mintimis dalijosi moteris.
Iš kariuomenės A. Palskis į Biržus nebegrįžo. Jis pateikė prašymą dirbti Utenos muzikos mokykloje, tuo metu šioje ugdymo įstaigoje kaip tik trūko darbuotojų. „Iš pradžių įsidarbinęs muzikos mokykloje jis dėstė akordeono specialybę, vėliau tapo direktoriaus pavaduotoju bei Utenos kultūros namų direktoriumi. Nuo 1990 metų Algirdas tapo Utenos kultūros rūmų, o 2002 metais juos reorganizavus, kultūros centro direktoriumi“, – dėstė A. Palskio našlė.
Dirbti žemę – šventė
J. Palskienė, baigusi Kauno medicinos institutą, į Uteną gyventi ir dirbti atvyko 1967 metais. „Mes su vyru susipažinome tuomet, kai jis direktoriavo kultūros namuose. Iš pradžių aš dirbau terapeute, paskui radiologe. Mane, kaip jauną specialistę, kolegės siųsdavo pirkti bilietų į kultūros namų renginius. Taip mes ir susipažinome“, – šiltais prisiminimais dalijosi moteris.
Pora susituokė 1972 metais ir gyvenimą tuo metu kūrė Utenos mieste. Į A. Palskio tėvų sodybą pas čia gyvenusias tetas jiedu atvažiuodavo dažnai, o visam laikui gyventi į Šeimyniškių kaimą sugrįžo 2005 metais. „Mieste turėtą butą pardavėme 2004 metais, nes reikėjo finansų, kad galėtume pabaigti įsikurti čia. Bet šiuos namus Šeimyniškiuose, priklausiusius vyro giminei, prieš tai mums teko atsikovoti iš svetimų žmonių. Jie apgaulės būdu iš čia gyvenusios vyro tetos Konstancijos buvo išprašę turtą užrašyti jiems – svetimiems žmonėms“, – atviravo moteris.
A. Palskis mylėjo Šeimyniškių kaimą ir norėjo grįžti į savo tėvų sodybą. Senasis Palskių šeimos dviejų galų namas su gonkais į kelio pusę buvo statytas dar apie 1900 metus. Iki dabar kieme yra išlikęs senasis šulinys. „Mano vyras mėgo ūkininkauti, turėjo ūkininko pažymėjimą. Jo senelis Liudvikas čia apie namus turėjo 10 hektarų žemės. Bet Algirdas šią žemę per pusę pasidalijo su savo teta, Liudviko Palskio dukra. Dabar mums priklauso penki su trupučiu hektaro žemės. Dar kai mes čia tik atvažinėdavome, vienas namo galas buvo nugriautas. Kai atgavome šiuos namus, atstatėme nugriautą namo pusę“, – pasakojo J. Palskienė.
Ūkininkaudamas A. Palskis puoselėjo savo brangų žemės kampelį ir namus. Sodybos teritorijoje iškasė du tvenkinius, įsigijo traktorių. Pats ardavo ir dirbdavo visus ūkio darbus, tiesa, turėjo pedanto bruožų. Kaip sakė pašnekovė, eidamas į darbą visada itin tvarkingai rengdavosi, pasikvėpindavo. O po darbų triūsdamas sodyboje ir net važiuodamas traktoriumi dėvėdavo baltus marškinius. „Jam dirbti žemę buvo šventė. Algirdas mėgo auginti triušius. Jų vienu metu esame auginę net apie 200. Tada šienaudavome, veždavome tiems triušiams pašarą…“ – šypsodamasi pasakojo pašnekovė.
Palaiko Šeimyniškių gyvastingumą
Kai J. ir A. Palskiai atsikraustė gyventi į Šeimyniškius, dar buvo gyva ir Konstancija Palskytė. Kita A. Palskio teta – Eleonora Petravičienė (Palskytė) – iki dabar tebegyvena Inkartų kaime, Tauragnų seniūnijoje. „Praėjusių metų kovo mėnesį jai sukako 100 metų, mes labai smagiai atšventėme šį jubiliejų. Garbaus amžiaus sulaukusią mano vyro tetą rūpestingai prižiūri jos sūnūs“, – teigė J. Palskienė.
2010 metais, sulaukęs 70-ies, A. Palskis mirė. Jo našlė iki šiol gyvena Šeimyniškių kaime, džiaugiasi užaugintais dukra ir sūnumi, keturiais vaikaičiais. Moteris saugo brangią vyro tėviškę ir Palskių šeimos istoriją. Pokalbio pabaigoje ji tikino, kad Šeimyniškiuose gyventi gera, nes čia galima jaustis savu tarp savų, o šio kaimo gyventojai yra patys geriausi žmonės, kurie palaiko Šeimyniškių gyvastingumą bei dvasią ir saugo anksčiau čia gyvenusių kartų gyvenimo istorijas.
Visvaldo Kulakausko nuotr.
