Šeima, pagal kurios likimą galima mokytis Lietuvos istorijos

Juknėnuose esančią A. ir M. Miškinių literatūri­nę-etnografinę sodybą žino kiekvienas juknėniškis. Žinoma ji ir Aukštaitijos literatams, kurie kasmet varžosi dėl Antano Miškinio literatūrinės premijos. Sodyboje, kuri dabar yra Utenos kraštotyros mu­ziejaus padalinys, vyksta ir kiti renginiai, edukaci­jos. Tokia yra nūdiena. O kadaise šiuose daugiau nei šimtmetį menančiuose namuose virte virė gyveni­mas. Čia gimė poetas A. Miškinis, jo broliai vertė­jas Motiejus ir policininkas Vincas. Sodyboje lankė­si ne vienas žymus žmogus. Karas ir pokaris stipriai apdraskė Miškinių likimus, o laikui bėgant išmirus nuolatiniams gyventojams, sodyba ne tik liko tuščia, bet ir susidūrė su laiko metamais iššūkiais.

Sumani Miškinienė

A. ir M. Miškinių literatūri­nės-etnografinės sodybos mu­ziejininkė Rimanta Gaidienė pasakojo, kad Miškiniai į vien­kiemį iš kaimo išsikėlė 1914 m., tačiau šeimos netektys (nuo plaučių uždegimo mirė ketu­riolikmetė dukra Uršulė Miški­nytė, o netrukus iš Utenos ne­vadeliojamas arklys parvežė užgesusią šeimos galvą Juoza­pą Miškinį) lėmė, kad įsikūri­mas užtruko iki 1928 m. Liko našlė su nebaigta įkurti sody­ba ir trimis paaugliais sūnu­mis. Vis dėlto, anot pašneko­vės, Monikos Miškinienės būta apsukrios moters: ji ne tik su­gebėjo vesti nemažą ūkį, bet ir visus sūnus išleisti į rimtus mokslus (Antanas ir Motiejus baigė universitetą, Vincas – po­licijos mokyklą). Našlės sesuo Cecilija gyveno Kanadoje, o dieveris Vincas Miškinis ku­nigavo lenkų okupuotame Vil­niaus krašte, tad galimai pagal­bos sulaukdavo ir iš jų.

Pašnekovė teigė, kad tra­dicinės aukštaičių trobos du galus jungdavo pirkaitė, dar vadinama podėliu, tačiau ka­dangi Miškinių gryčia staty­ta etapais, jos nėra. Kasdie­nį įėjimą naudojo namiškiai, o pro verandą kviesdavo sve­čius, kunigus, vestuvininkus, laidotuvininkus.

Anot R. Gaidienės, kad M. Miškinienė buvo protinga moteris, įrodo ir labai sumaniai suprojektuotas tvartas: trijuo­se atskiruose „kambariuose“ buvo laikomos karvės, kiau­lės, avys (ar paukščiai). Kar­vidėje, muziejininkės įsivaiz­davimu, galėjo tilpti septynios karvės, mėšlą išmesdavo per langelį sienoje. Tvarto dienyke laikydavo arklius, žemės ūkio padargus.

Pašnekovė teigė, kad yra ir senojo klojimo pamatų lieka­nų, tačiau jo neplanuojama at­statyti, nes etnografinėje sody­boje vykstantiems renginiams ir edukacijoms vietos kol kas ir taip pakanka.

Klaiki rašto žmogaus vienatvė

„2000 m. Miškinių vaikai so­dybą padovanojo Utenos ra­jono savivaldybei. Tada ji jau buvo pobaisė: kiauras stogas, grybo išėstos grindys, beveik sugriuvęs tvartas…“ – sakė muziejininkė. Po M. Miški­nio mirties 1974 m. nedide­lė ekspozicija buvo įkurta klė­tyje, vasaroti atvažiuodavo A. Miškinis, tačiau po jo mir­ties 1983-iaisiais sodyba liko be nuolatinės prie­žiūros. Numir­ti prie savų (šei­mos) V. Miškinis į Lietuvą grįžo tik šiai atgavus nepriklausomybę.

„Lankytojams sakau, kad pagal Miškinių šeimos gyvenimą galima mokytis Lietuvos istorijos. Antanui buvo atseikėta 25 metai lagerio, Mo­tiejui, užėjus so­vietams, uždraus­ta likti Vilniuje, Kaune, jis grįžo čia, į Juknėnus, į savotišką trem­tį. Kai aš perrū­šiuoju gyvenimus, tai man Motiejaus gyvenimo taip iš­kada! Antanas, grįžęs iš trem­ties, atliko dirbtinę atgailą, buvo vertinamas, „Poezijos pa­vasario“ laureatu tapo, o Mo­tiejus taip ir liko čia užmirštas, nors Lietuvai su savo turimais gebėjimais jis galėjo labai daug duoti. Savo gyvenimo etapą maždaug nuo 1946 m. iki mir­ties jis apibūdino kaip „klaikią vienatvę“. Vienatvė ne ta pra­sme, kad namai buvo tušti – jie buvo pilni. Jam labai trūko in­telektualinės Vilniaus ir Kauno aplinkos. Laiku nepasitraukęs į Vakarus, Motiejus tėviškėje liko vienas vyras, kuriam rei­kėjo rūpintis 24-ių hekta­rų ūkiu. Tačiau Motiejus buvo rašto žmogus – kaimas juokė­si, kaip jis arklį pakinkė, kokia artojo vaga buvo, koks šienpjo­vio pradalgys… Ne ūkio žmo­gus“, – kalbėjo muziejininkė.

Kai ištrėmė A. Miškinį, Ju­knėnuose prisiglaudė jo žmo­na Aleksandra su dukrele Jo­lanta. Vis dėlto A. Miškinienė ilgai Juknėnuose neištvėrė – persikraustė pas Vaišnoraites į Antilgę. Tačiau ten ja greitai susidomė­jo sovietų saugu­mas, kalbino vykti į savo kraštą, duo­ti dokumentus sky­ryboms. Tik fik­tyviai išsiskyrusi, gavo darbą moky­kloje. Policininkas Vincas, vokiečių okupacijos metais ėjęs nuovados vado pareigas, pasitraukė į Vokietiją. Galvo­jo greitai, po dviejų savaičių, sugrįžti. Deja, viskas pasisu­ko visai kita linkme – Vincas išvyko į Ameriką, o vieną vakarą pėsčiomis iš Daugailių į Juknė­nus atėjo pabėgėlio žmona su motina ir dviem vaikais. Taip atskirai šeima išgyveno daugybę metų.

Pasak muziejininkės, be dau­gybės burnų, kuriomis pri­valėjo rūpintis šeimos galva, Motiejus dar turėjo atlaikyti spaudimą stoti į kolūkį: „Ne­stoji į kolūkį, tai kiekvieną kar­tą vis didesnes pyliavas reikia valdžiai atpilti. Tai Motiejus, būdavo, gauna pinigų už ver­timus, važiuoja Utenon, per­ka grūdų ir čia pat juos atiduo­da. Taip kiek prasilaikė, tačiau paskui vis tiek visus suvarė. Nusavino klėtį, tvartus…“

Kodėl Narčiai valgė žalią duoną?

Anot R. Gaidienės, A. Miš­kinis rašė ne tik poeziją, bet ir prozą. Į vieną iš žinomiausių jo knygų „Žaliaduonių gegužė“ pa­puolė tikri Tauragnų, Daugai­lių, Salako (Zarasų r.) parapijų žmonės su tikrais vardais, „jei­gu žmogus tiktai mąstė, gyveno, elgėsi šiek tiek kitaip nei visi“. Yra čia ir pasakojimas apie ža­liaduonius. „Priklausomai nuo pečiaus, kepalų dydžio, duo­na turi kepti apie tris valandas. Kai duona kepa, negalima gar­siai kalbėti, durų varstyti, bar­tis, o Narčienė ištisai bardavosi ant savo vyro. Nesibarti tris va­landas jai buvo neįmanoma, to­dėl Narčienė, praėjus pusan­tros valandos, traukdavo duoną iš pečiaus ir prasidėdavo jos li­tanija ant diedo. Narčiai valgė savo žalią duoną ir kaime buvo pravardžiuojami žaliaduoniais. Tikra pavardė – tikra istorija. Ir visos novelės su tikromis pa­vardėmis“, – pasakojo muzieji­ninkė. Remdamasi minėta kny­ga ir Aldonos Kunčiuvienės (A. Miškinio krikšto dukters, Ju­knėnų senbuvės) pasakojimu, ji tęsė: „Vienoje novelėje Antanas rašė, kad tarpukariu Juknėnuo­se gyveno kelios žydų šeimos. Kol žydeliokai, atėję iš kaimo, šoko ir dainavo „Oi žilviti, tūta tūta“, viskas buvo gerai, bet kai tėvams pasigyrė, kad valgė bly­nus su dažiniu, o dažinys – iš la­šinių spirgiukų, žydai susikro­vė mantą ir išvažiavo Salakan, kur didesnė žydų bendruomenė, kur žydeliokai gali nueiti pas žy­deliokus. O kai žydams ko nors prisireikdavo (jiems visada ko nors prisireikdavo: tai parduot, tai mainyt, tai supirkt, tai langus stiklint – tokia jau tauta), jie at­vykę į šiuos kraštus visada apsi­stodavo pas Miškinienę. A. Kun­čiuvienė pasakojo: „Miškinienė kuria pečių, stato savo puodą, o žydas šalimais savo. Daboja žy­das: „Miškinien Miškinien, tavo puodas garuoja mano puodan, tavo puodas kupa mano puodan – aš daugiau šitaip nekaisiu.“ Tada žydas kurias plytą, Miški­nienė – pečių. Ir kožnas verdas sau atskirai.“ Vaikams pramo­ga: svetimi žmonės, kitokie kva­pai iš puodų, o kai žydai pradeda melstis, kaip susiturėsi nesusi­juokęs. Tada Miškinienė nuva­ro berniokus ant pečiaus ir pri­grasina: „Pabandykit juoktis – aš jums skūras sukaposiu!“.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas