Šaltus mūsų laukų riedulius savo rankomis ne tik sušildantis, bet ir jiems gyvybės įkvepiantis dekoratyvinių akmens skulptūrų meistras Alvydas Mažeikis prisipažino, kad žmogus sutvertas tam, kad kažką savo gyvenime galėtų prasminga nuveikti: „Medį, kuris gamtoje yra laikinas, yra paprasčiau įveikti, o štai su akmeniu – jau labai rimti reikalai“. Laikydamas naujausius savo darbus Mieleikių kaimo (Vyžuonų sen.) gyventojas atskleidė, kad dirbtuvėlėse dažniau gimsta moteriškos lyties akmeninės skulptūros, nes, anot menininko, moterys yra įdomios ir nenuspėjamos, todėl ir jis savo kūrybos neįsivaizduojantis be jų.
Atsakė, kodėl nenukaldina kiškio ir meškos
Utenoje nuo mažens su šeima gyvenęs ir dirbęs A. Mažeikis nebuvo patenkintas miesčionišku gyvenimu: namas Ąžuolijoje buvo pernelyg didelis, tad reikėjo jį prižiūrėti, pasirūpinti šildymu, o ir darbas valdiškoje įstaigoje neteikė jokio džiaugsmo. Kartą su šeima nusprendęs palikti miestą nuvyko apžiūrėti parduodamos sodybos Mieleikiuose – ji taip patiko, kad vyriškis su namiškiais ilgai nedvejojo ir iškart nusipirko.
Dabar ramybės ir gamtos apsuptyje stovintis Mažeikių namas darbščių šeimininkų rankomis yra nepriekaištingai išpuoselėtas. Ūkiniame pastate darbuojasi ir A. Mažeikis: čia įsirengė dirbtuvėles, susipirko reikiamus akmens apdirbimo įrankius. Po kelias valandas per dieną dirbtuvėlėse triūsiantis menininkas prisipažino, kad stengiasi nepervargti, mat taip nutikus ir įrankiai ima iš rankų slysti, ir kūrinys neišeina toks, kokio norėtųsi. „Kartais manęs klausia, kodėl iš akmens nenukaldinu kokio kiškio ar meškos. O atsakymas labai paprastas: medis tam tinka, o štai akmuo – ne. Iš lauko riedulių turi gimti rimtesni darbai“, – įsitikinęs pašnekovas.
Ypač palankiai vertinantis įvairius skulptorių plenerus A. Mažeikis džiaugėsi, kad juose pasisemiantis gerosios patirties, o pažintys su šalies menininkais itin vertingos. 2020 metais Adomynės dvare (Kupiškio r.) vykusiame plenere po keliolika valandų per parą darbavosi prie kuriamos skulptūros, skirtos meilės deivei Mildai. Tuomet skulptorius didžiavosi savo darbu, į kurį įdėjo begalę pastangų, idėjų, o jo sukurta skulptūra ir šiandien puošia minėto dvaro teritoriją.
Viename įsimintiniausių plenerų Kupiškyje uteniškis kartu su kitais menininkais sukūrė skulptūras daugiabučių namų aplinkai puošti. Jis kūrybinio įvertinimo sulaukia ir iš tautodailininkų – ne kartą dalyvavo rajoninėje ir regioninėje parodose, kuriose pristatė akmeninius angelus ir mūzas.
Daug skulptūrų iškeliavo pas pirkėjus, užsakovus, dalį darbų nuperka mugėse. Ne tik Utenoje, bet ir sostinėje bei kituose šalies miestuose vykstančiose mugėse dalyvaujantis A. Mažeikis daug palaikymo sulaukia iš šeimos, kurie nuolat ragina išeiti į viešumą. „Kaziuko mugėse nedalyvauju. Gal todėl, kad būna šaltoka, o mano akmeninės skulptūros irgi šaltos. Tai reikštų lyg apsirengti vasarine suknele žiemą…“, – priežastį, kodėl nedalyvauja didžiausioje pavasarinėje mugėje Vilniuje, įvardijo pašnekovas.
Kartą sostinėje vienoje iš galerijų atidaręs personalinę parodą uteniškis, vos spėjęs pasidžiaugti savo sėkme, sulaukė skambučio iš Olandijos, ir jau netrukus dalis akmeninių skulptūrų iškeliavo į šią šalį.
Sumanaus ir darbštaus mieleikiškio sukurtos akmeninės skulptūros dažniausiai puošia žmonių namų interjerą, kiek rečiau – aplinką. Kartais mugių lankytojai pamatę jo darbus užsimano didesnių akmens skulptūrų, dažniausiai mūzų.
Nupiešė A. Smetonos portretą
Pašnekovas, kalbėdamas apie savo vaikystę, prisiminė, kad kadaise jo mama buvo šiek tiek linkusi į meną, mokėjo megzti, nerti, siuvinėti, o jos siuvinėti užvalkaliukai pagalvėms buvę išties įspūdingi, nepriekaištingai suderintomis spalvomis, raštais. Piešti itin mėgęs buvęs mokytojo V. Petronio mokinys ne kartą sulaukdavo pagyrimų ir puikių įvertinimų, o besimokydamas tuometėje T. Tilvyčio vidurinėje mokykloje per dailės pamoką ant laiptų sėdėdamas nutapė vaizdą, kuriame matyti senoji bažnyčia. Darbu liko sužavėtas ir mokinys, ir pedagogas.
„Jaunystės metais pradėjau mergas paišyti, – juokėsi pašnekovas. – Visąlaik mane traukė tie menai. Tačiau po tarybinės armijos išėjau mokytis elektriko specialybės Utenoje, įsidarbinau katilų operatoriumi, tad su kūryba nieko bendra neturėjau. Kartais paprašydavo kažką papaišyti į sienlaikraščius, turėjau kitų smulkesnių darbelių, ir viskas. Štai vienas draugelis užsimanė prezidento A. Smetonos portreto, o gūdžiais tarybiniais laikais reikėjo pasukti galvą, kur tą Smetonos atvaizdą man rasti. Radau ant seno pinigėlio, nukopijavau ir parodžiau savo tėveliui klausdamas, ar jis žino, ką nupiešiau. Jis tyliai sušnabždėjo: „Antanas“. Prisiminęs šią situaciją visuomet juokiuosi, o anais laikais nebuvo juokinga – juk žmonės buvo labai įsibaiminę, bijojo garsiai ir Smetonos vardą ištarti“.
Paklaustas, kaip akmuo atkeliavo į kūrėjo gyvenimą, A. Mažeikis atsakė, kad kelias į meną buvo įdomus. Pagaliau užbaigęs darbus tuometėje miesto katilinėje jis svarstė, kuo užsiimti. Kartą kapinėse pamatęs skulptūrą susimąstė ir savęs paklausė: „Ar aš negalėčiau kažko panašaus sukurti?“. Idėja pradėti kurti akmenines skulptūras tapo kūnu. Vyriškis intensyviai ėmė ieškoti įrankių, tačiau ne visuomet sekėsi juos rasti ir nusipirkti. Ne kartą jo kūrybai ir pragyvenimui iš savo amato pakišo koją įvairios šalyje siautusios krizės, žmones apėmusi manija pirkti kiniškas prekes, tad šalies kūrėjai jautėsi šiek tiek nustumti į šalį. A. Mažeikiui teko sukti galvą, kaip išgyventi, išlaikyti šeimą, teko padirbėti ir užsienyje.
Kaip prisipažino akmens skulptorius, menininkams jaustis stabiliai trukdo ir pandemijos, karai, nes tokios situacijos žmones verčia taupyti pinigus. „Nepastovumas mums – labai blogas reiškinys. Juk reikia gyventi, reikia valgyti nusipirkti, mokesčius susimokėti“, – susimąstė pašnekovas, kuriam dienos rūpesčius praskaidrina malonus darbas dirbtuvėlėse, kuriose gimsta unikalūs darbai iš akmens.
Vytauto Ridiko vaizdo medžiaga ir nuotraukos
