Saldutiškio miestelis tarp aplinkinių gyvenviečių – lyg ką tik gimęs kūdikis (IV)

Prie Labanoro girios eglynų, tarp Aiseto, Lamės­to bei aibės greta telkšančių kitų ežerų, įsikūru­sio Saldutiškio miestelio apylinkės kaitriomis va­saros dienomis vilioja gamtos mėgėjus ir turistus – netoli nuo miestelio lankytojams duris atveria ne viena kaimo turizmo sodyba. Tačiau nedauge­lis žino, kad Saldutiškis – jaunas miestelis, o gre­ta nutiestas siaurasis geležinkelis paskatino bei su­tvirtino gyvenvietės kūrimąsi. Geležinkelio linijos iniciatorius buvo inžinierius Boleslovas Jaloveckis (1846–1917 m.) – gyvenvietės centre dar dabar akį traukiančio dvaro savininkas, pirmojo dvarą įsigi­jusio Jaloveckių giminės atstovo Antano Jalovec­kio (1772–1852 m.) anūkas. Metams bėgant Saldu­tiškis tapo seniūnijos centru, glėbyje glaudžiančiu nemažai dar gyvų kaimų ir kaimelių…

Ežeras išplauna ir kaulų, ir papuošalų liekanų

Kirdeikių kaimas – didžiausia Saldutiškio seniūnijos gyvenvie­tė, įsikūrusi Utenos ir Ignalinos rajonų paribyje. Kirdeikių kaimo krantus skalauja Pakaso ežeras. Kaip straipsnyje „Kirdeikiai ir jo apylinkės“ rašė kraštotyrinin­kė Elena Trimonytė (straipsnis išspausdintas Jūratės Baltrukai­tienės sudarytoje monografijoje „Saldutiškis“ (38-oji serijos „Lie­tuvos valsčiai“ knyga), leidykla „Versmė“, Vilnius, 2019 m. To­liau bus remiamasi šioje knygoje pateiktų straipsnių ištraukomis – aut. past.), ežeras yra 3,3 km ilgio ir 140 ha ploto bei Ignalinos rajo­ne jungiasi su Ūkojo ežeru: „Šio ežero šiaurės vakarų krantai sta­tūs, rytiniame ežero krante – Pa­piliakalnio kaimas. Jo laukuose yra Ginučių piliakalnis, įrengtas senovinėje kitų kalvų grandinė­je. Tai paprasta kalva, perkasais atskirta nuo kitų kalvų, paaukš­tinta ir pritaikyta anų laikų gyni­mosi reikalams. Aplink piliakalnį randama plytų, akmenų, kalkių ir kitų senosios statybos liekanų.“ Pasak kraštotyrininkės, neto­li nuo Kirdeikių telkšančio Ūko­jo ežero bangos išplauna senų ge­ležinių įrankių, senovinių raitytų spyruoklinio tipo papuošalų ir net kaukolių liekanų.

Lydi legendos

Autorė užsimena apie Kirdei­kių apylinkes lydinčius pada­vimus bei legendas – netolie­se telkšo ir daugiau ežerų bei ežerėlių: Linkmenas, Alksnai­tis, Asėkas, Alksnas, Srovinai­tis, Almajas, Usalnai, Baltys… Į Linkmeno ežerą karieta, trau­kiama šešetu arklių, anot le­gendos, įvažiavo užkeikta ant Palinkmenės kalno gyvenusi kunigaikštytė: „Kalne pasilikęs grandine pririštas šuo, kuris ir dabar tebesaugoja kunigaikšty­tės turtus. Bet kunigaikštytė kar­tais pasirodanti ant ežero ban­gų, retkarčiais yra girdimas ir varpų skambėjimas.“ Netoliese – jau Ignalinos rajone – stūkso Ladakalnis: „Jo viršūnė, paki­lusi apie 160 m nuo jūros lygio, visiškai plika. Nuo jos maty­ti Daugeliškio aukštumos ir ke­liolika ežerų, kalvotos žemės paviršius gražiai apaugęs miš­kais.“ Kaip teigė E. Trimonytė, Kirdeikių kaimo laukuose rasta VI–VIII a. pilkapių bei degin­tinių kapų su akmenimis apdė­tais vainikais. Lietuvos didžiųjų miestų muziejuose eksponuo­jami Kirdeikių apylinkėse ras­ti V–VIII a. menantys siauraaš­meniai kirviai, ietigaliai. Anot autorės, vietovė priskiriama pa­čioms seniausioms gyvenvie­tėms. „Senais laikais Kirdeikiai priklausė Linkmenų karališ­kajam dvarui, jam ir baudžia­va ėjo“, – teigė E. Trimonytė. Kaip ji rašė, 1554 m. „Linkme­nų dvaro inventoriuje“ minimas Kirdeikių vardas – dvidešimt devyni kiemai. Taip pat – vieti­nių gyventojų Gimžauskų, Ras­tenių, Paukščių pavardės. Dva­rui tarnavę ūkininkai turėjo mokėti duoklę įvairiomis gėry­bėmis bei paskirti dvarui trisde­šimt kapų grašių, penkias sta­tines avižų, dvidešimt aštuonis vežimus šieno.

Apsimesdavo, kad plėšo plunksnas

Pasak E. Trimonytės, 1897 m. vieno ūkininko namuo­se slapta veikė mokykla, kur vaikus skaityti mokė darak­toriai – juos rėmė vaikų tė­vai (daraktorius – XIX–XX a. pr. Lietuvos valstiečių slapta

steigtų ir išlaikytų kaimo mo­kyklų mokytojas. Tokios moky­klos kūrėsi lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu, kai po 1863–1864 m. sukilimo draus­ta platinti lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis – aut. past.). Autorė rašo, kad mokyto­jai labai bijodavo svetimų žmo­nių – jeigu kaime kas pasirody­davo, vaikai paslėpdavo knygas ir apsimesdavo, kad dirba – plė­šo plunksnas: „Kai tik pavojus praeina, plunksnas pakeisda­vo elementoriais.“ Autorės tei­gimu, daraktorius ir mokinių tė­vus, išdrįsusius leisti atžalas į tokią mokyklą, baudė 300 ru­blių bauda arba trimis mėne­siais arešto. Pasak E. Trimo­nytės, mokykla pradėjo veikti legaliai ir nebesislapstė tik vo­kiečiams užėmus Lietuvą. Nuo 1950 iki 1958 m. Kirdeikiuose veikė septynmetė mokykla, o truputį vėliau atidarė ir viduri­nę mokyklą.

Padalijo parapiją – pastatė bažnyčią

„Lietuvos ir Lenkijos kovų lai­kais 1919 m. po šv. Velykų užė­jo lenkai. Okupavus rytinę Lie­tuvą, Kirdeikiai ir jų apylinkės atsidūrė neutralioje zonoje. Kir­deikiuose bažnyčios nebuvo, pri­klausė Linkmenų parapijai. Lin­kmenų parapija padalinta į dvi dalis, nubrėžus demarkacijos li­niją“, – rašė E. Trimonytė. Pasak jos, buvo ne tik padalyta parapija, bet ir atskirti artimi žmonės. Lin­kmenų parapijoje tuo metu tikin­čiuosius aptarnaudavo klebonas Juozas Breiva (1891–1939 m.), kuris neapleido ir atskirtų Kirdei­kių parapijiečių. Tačiau lenkams nepatiko, kad kunigas pamoks­lą sako lietuvių kalba. Nepati­ko jiems ir kunigo asmenybė. Jis buvo žymus veikėjas – šaulys, taip pat platino katalikišką spau­dą: „Susisiekimas per demarka­cijos liniją darėsi neįmanomas. Tikintieji iš Kirdeikių į Linkmenų bažnyčią galėjo ateiti tik su leidi­mais ir tik sekmadieniais. Kun. J. Breiva, lenkų varžomas, to­liau dirbti Linkmenų bažnyčioje negalėjo.“ Kunigas apsigyveno Jono Paukštės namuose, kur lai­kydavo šv. Mišias, kol galiausiai nusprendė įsteigti atskirą – Kir­deikių – parapiją ir pastatyti baž­nyčią: „Lietuvos valdžia naujos bažnyčios statybai skyrė nemoka­mos miško medžiagos, piniginės paramos 35 tūkst. litų, parapi­jos klebonui skyrė žemės“. Pasak E. Trimonytės, vieta buvo apau­gusi medžiais: „Vyrai pjovė me­džius, ruošė plotą bažnyčios sta­tybai. Iš laukų rinko akmenis, arkliais vežė…“ Kaip rašė auto­rė, žmonės džiaugėsi, kad nebe­reikės keliaklupsčiauti lenkams. Pasak E. Trimonytės, darbus pri­žiūrint Utenos inžinieriui, bažny­čia pastatyta per dvejus metus – 1927 m. statybos darbai jau buvo baigti.

Vasarodavo žymus dailininkas

Šviesi Kirdeikių bažnyčia, pavadinta šv. Jono Krikštytojo vardu, netoli Pakaso ežero te­bestovi iki šiol. Nuo pagrindi­nio kelio link bažnyčios durų vedanti alėja puošiasi senais, įspūdingais medžiais. Kirdeikių bažnyčios statybą organizavu­sio kunigo J. Breivos giminai­tis – žymus Lietuvos tapytojas, Vilniaus dailės akademijos Gra­fikos katedros tapybos dėstyto­jas profesorius Algirdas Petrulis (1915–2010 m.). Šalia kaimo stovinčioje sodyboje jis leisda­vo vasaras. Vilnietis dailininkas savo namelyje nemažai tapyda­vo. Jo žmona dirbo odontologe. Anot A. Petrulio dukros kos­tiumų dailininkės Daivos Pe­trulytės, vasarą Kirdeikiuose pristačiusios tėvo tapybos dar­bų parodą, prireikus jos mama suteikdavo vietiniams gyven­tojams medicinos pagalbą. D. Petrulytė tuomet sakė, kad vietiniai gyventojai žinojo, jog jos mama daktarė, tad kai kurie jų ateidavo pas mamą ir prašy­davo išgydyti skaudantį dantį… Plikomis rankomis – be odon­tologinių įrankių – mama nela­bai kuo galėdavo jiems padėti, todėl vėliau važiuodama į kai­mą ji pasiimdavo ir medicininių priemonių komplektą. Gyven­tojai už pagalbą būdavo labai dėkingi, tad neretai ji susilauk­davo nuoširdžių dovanų. D. Pe­trulytė renginio lankytojams išspaudė šypseną prisiminu­si ypatingą kažkurio Kirdeikių gyventojo dovaną; vasarojan­čiai miestietei šis padovanojo gyvą gaidį.

Sakydavo, kad nemoka piešti žmonių

Pasakodama apie tėvus ji tuo­met užsiminė, kaip sovietmečiu A. Petrulis visiems sakydavo, kad jis nemoka piešti žmonių fi­gūrų. Moters teigimu, tai nebuvo tiesa – dailininkas, veikiausiai, tokiu būdu bandydavo išsisuk­ti nuo to meto dailininkams pri­mestų reikalavimų vaizduoti po­litinius veikėjus.

A. Petrulio tapybos paro­da Kirdeikiuose buvo surengta ne šiaip sau: ji – jau antrus me­tus vykusio tarptautinio tapybos plenero „Žolinė 2020“ dalis. Plenero sumanytojas – buvęs A. Petrulio studentas žinomas dailininkas Gintaras Gesevi­čius, vasarą, kaip ir jo dėstyto­jas, apsigyvenantis Kirdeikių kaime bei, kaip pats pasako­jo, su meno mėgėju dabartiniu Kirdeikių Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu Jurgiu Kaz­lausku po truputį pratinantis vietinius gyventojus prie kultū­ros. Per kiekvieną Žolinės šven­tę ant Kirdeikių parapijos namų sienų dailininkas ir anksčiau demonstruodavo savo darbus. „Profesorių sovietmečiu siau­bingai engė. Aš pagalvojau, kad dėl to, jog jis čia buvo, kūrė, galime pradėti organizuoti to­kius renginius“, – dar 2019-ai­siais „Utenos dienai“ renginių idėją pristatė G. Gesevičius. Dviejuose jau įvykusiuose ple­neruose dalyvavo dalininkai iš Lietuvos, Baltarusijos bei Len­kijos. Koronaviruso pandemija sutrukdė atvykti dailininkams iš Ukrainos.

Kirdeikiuose – orkestro duobė

Atvykus į Kirdeikius, „Ute­nos dieną“ pasitiko kalvų ir nuokalnių kupina pagrindi­nė kaimo gatvė. Palei mieste­lį plytintis Pakaso ežeras mato­si nuo daugelio miestelio vietų – palypėjus ant kalvelės net iš toli lydi raibuliuojantis šio tel­kinio vanduo. Pakeliui sutikta nenorėjusi prisistatyti Kirdei­kių gyventoja pasiūlė įamžin­ti įspūdingą senovinį pastatą. Jos teigimu, tai buvę parapi­jos namai, taip pat, kaip ir baž­nyčia, statyti J. Breivos. Mote­ris papasakojo, kad tame name kadaise lankėsi pats Lietu­vos Prezidentas Antanas Sme­tona. Anot jos, pastate įreng­ta orkestro duobė, o tarpukariu čia koncertavo žymus daini­ninkas Kipras Petrauskas. Pa­sak jos, buvę parapijos namai stovi tušti – jie perkelti į nau­jai suremontuotą namelį arčiau bažnyčios.

Belieka įsivaizduoti, kaip dabar snaudžiantys pasta­tai atrodė ką tik suręsti – prieš daugybę metų. Kaip tuomet kve­pėjo medžiu, į sienas atsimušant K. Petrausko atliekamų arijų ai­dui bei žiūrovų plojimams.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas