Prūde paskandinti bėglių ginklai, susisprogdinęs jaunuolis ir kaip lietuvis caro valdžią vertė

Tarp Klovinių ir Vaikutėnų abipus kelio Kaunas–Zarasai–Daugpilis driekiasi Droničėnai. Tai vienas iš daugelio Lietuvos gatvinių kaimų, kurie atsirado Valakų reformos metu, o į vienkiemius buvo išskirstyti tarpukariu. Sovietmečiu kaimas gerokai susitraukė, o nepriklausomybės metais senuosius gyventojus keičia naujakuriai. Senuosius Droničėnus mena seniai nebeveikiančios kapinaitės, paplentėje atstatytas kaimo kryžius, išlikusios senosios sodybos, sodai…

Karta po kartos prie ulyčios kelio

Droničėniškė Laima Medvedevienė (Graužinytė) gyvena savo tėvų ir senelių namuose. Ji su savo vaikais (dukra pasistačiusi namus visai netoliese) jau trečia ir ketvirta kartos. Moteris negalėjo įvardyti tikslios namų pastatymo datos, tačiau, anot jos, tai turėjo nutikti dar XIX a. Senelis Juozas Graužinis žmoną Agotą Šimonėlytę paėmė iš Nolėnų (Sudeikių sen.). Beje, Graužinių kaime buvo išties nemažai, tačiau ilgainiui jie išmirė. Besišypsodama L. Medvedevienė pacitavo savo motiną, kuri sakė, kad nors Graužinių sutapdavo ne tik pavardės, bet ir (neretai) vardai bei tėvavardžiai, jie nebuvo giminės. Daug būta ir Garnelių, kurie, anot pašnekovės, nors ir ne giminės, gyveno vieni prie kitų. Dabar į Garnelių sodybas daugiausia vasaroti atvažiuoja tik jų anūkai, vos viena sodyba turi nuolatinius gyventojus, o kitoje du dešimtmečius šeimininkauja nauji savininkai – Norkūnai. Pasak L. Medvedevienės, daug būtų galėjusi papasakoti 2010 metais mirusi 94-erių Ona Garnelienė, kuri būdama 24 metų atitekėjo į Droničėnus, buvo daugelio neramių pokario įvykių liudininke.

Neseniai pas L. Medvedevienę medžių šakas genėjo elektrikas, kuris sakė turįs seną Droničėnų žemėlapį. Jame parodyta, kad senojoje ulyčioje viena prie kitos stovėjo gal 29 sodybos. Jis taip pat teigė, kad Graužinių namas, kuris, beje, ir dabar stovi prie buvusio ulyčios kelio, labai seniai, greičiausiai dar prieš pašnekovės senelį Juozą Graužinį, buvo perstatytas kitapus kelio, t. y. ten, kur ir dabar stovi.

Susisprogdinęs sūnus

Neveikiančiose Droničėnų kapinaitėse palaidoti penki partizanai, tarp jų ir Jonas Graužinis. „Tokie jie ir partizanai buvo… Jonas buvo labai jaunas, gal devyniolikos metų. Nėjo tarnauti rusų armijon, slapstėsi. Senelis mano mamai yra persakęs brolio žodžius: „Jei mane užtiks ir nebeturėsiu išeities – susisprogdinsiu.“ Granatą turėjo prie savęs. Ir susisprogdino. Tėvas surado, o kitas brolis važiavo palaikų parvežti. Slapčia kaimo kapinėse palaidojo“, – pasakojo L. Medvedevienė ir pridūrė iš mamos girdėjusi, kad Jono likimo brolį, droničėniškį Vladą Paragį, nušovė per langą šiam sėdint namuose.

Pasak droničėniškės, kapinėse yra du kapai be paminklų ir antkapių. Viename jų dar kūdikystėje palaidota pašnekovės sesuo Bronytė. L. Medvedevienė taip pat atsiminė, kad, šventinant partizanų kapus, šalia jų buvo suformuoti dar trys kauburėliai – kažkas ir ten turėjo atgulti amžinojo poilsio. Anot moters, niekas jų nelanko, tik ji, uždegdama žvakutę ant savo sesers kapo, taip pat pagerbia ir nežinomuosius.

Dingęs kryžius

Iš vaikystės droničėniškė atsiminė, kad paplentėje, t. y. dabartinių Zarasų ir Dičiūnų gatvių sankryžoje, gulėjo nuverstas akmeninis kryžius. Jis ilgai ten gulėjo, o paskui dingo. Kur dingo, anot pašnekovės, žinojo O. Garnelienė, kuri yra minėjusi, kad kryžius lyg ir išvežtas į Panevėžį. L. Medvedevienės teigimu, nugriautasis buvo aukštesnis nei dabar kitoje vietoje stovintis kaimo kryžius, vaizdavo nugenėto medžio kamieną, prie jo augo gražūs geltoni jurginai.

Pasak pašnekovės, paskutinės majavinės prieš 13–14 metų kaime vykdavo pas Eleną Kunigėlienę. Be šeimininkės ir jos vasarojančios pusseserės iš Kaišiadorių, jose dalyvaudavo droničėniškės Ona Butavičienė ir pašnekovės motina Janina Ona Barizienė.

Lietuvis, vertęs caro valdžią

L. Medvedevienė pasakojo, kad kaskart, artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui, Graužiniai bėgdavo slėptis į Dičiūnų mišką. Sykį taip išbėgus iš namų, jos senelis Juozas Graužinis pastebėjo gaisro pašvaistę Droničėnuose ir, pagalvojęs, kad dega jo namai, parėjo pažiūrėti. Čia buvo sučiuptas vokiečių kareivių. Šie ėmė kaltinti jį šnipinėjimu. Kažin, kaip tam vargšui kaimo žmogeliui būtų pasibaigę, jei nebūtų sugebėjęs vokiškai pasiaiškinti. Iš kur senelis mokėjo šią kalbą, L. Medvedevienė negalėjo pasakyti, tačiau mama jai minėjusi, kad jis „caro valdžių vertęs“. Droničėniškė darė prielaidą, kad Juozas Graužinis, gimęs 1885-aisiais, galėjo dalyvauti 1917 metų Spalio revoliucijoje, kurios metu buvo kontūzytas ir dėl šios priežasties vėliau gavo didelę pensiją.

Sibiro tremties Graužiniai išvengė, nors tiek už slapta laidotą Joną Graužinį, tiek už popierinį Vyčio plakatą (kuris, deja, vėliau kažkur paslaptingai dingo), laikomą skrynios dugne, lengvai galėjo ten patekti. Keista, kad iškratę visus namus, ieškotojai skrynios net neatvėrė. „Turbūt padėjo tai, kad Agotos duonos buvau įdėjusi“, – citavo močiutę pašnekovė.

Prūde paskandintas bėglių palikimas

Juodžių namai ir klojimas, pasak Aleksandros Juodienės (Nastajūtės), statyti 1898 metais – ši data buvo rasta iškalta remontuojant namą. Sodyba nuo seno priklausė Juodžiams, o gryčia anksčiau buvo dūminė, su asla. Pati pašnekovė, kilusi iš Gružtų kaimo (Zarasų r.), su vyru susipažino dirbdama Utenoje. Kai atėjo gyventi į jo namus, čia gyveno sutuoktinio motina (tėvas buvo miręs, kai sūnui tebuvo penkeri), kurios tėviškė buvo netoliese, kažkur anapus Raudesos. Būdama jauna, ši tarnavo pas Juodžius, turėjusius 24 hektarus žemės, paskui su šeimininku susituokė.

Pasak A. Juodienės, senas namas – „su istorija“. Per Antrąjį pasaulinį karą Juodžių namuose gyveno vokiečių kareiviai. Gyventojai buvo išvaryti į pirkaitę. Dideliame klojime atėjūnai laikė arklius, kuriuos šerdavo cukrumi, ir iš čia „važiuodavo Daugpilin karan“. Deja, klojimas, į kurį galėjo įvažiuoti traktorius, neišliko.

Anot moters, kuriantis kolūkiams, Juodžių namai buvo pasirinkti kaip vieta, kur per prievartą varė žmones įsirašyti į kolūkius.

Moters teigimu, senojo namo stogas, kuris buvo dengtas šiaudais, o paskui – skiedromis, anksčiau buvo keturšlaitis. Kai sovietmečiu šeimininkai nuėmė seną dangą ir pradėjo dengti šiferiu, statybas valdžia sustabdė – liepė Juodžiams keltis į gyvenvietę. Tik vargais negalais savininkai išsaugojo teisę gyventi savo sodyboje, kurią užimti, kaip vėliau paaiškėjo, kėsinosi tarybinio ūkio direktorius.

Anot A. Juodienės, sodyboje yra ne tik didžiulis molinis tvartas, rusų statybininkų statytas 1940-aisiais, bet ir tuo pat metu atsiradusi didelė molinė pirtis, į kurią praustis sueidavo ir kaimynai. Pastatas buvo dengtas skiedromis, kaitrus, labai tiko rūkyti ir laikyti mėsai. Pašnekovei anyta pasakojo, kad už jau nebeišlikusios pirties telkšojo prūdas, į kurį Antrojo pasaulinio karo metais ar vokiečiai, ar rusai, vejami priešo, „sumetė visus ginklus“. Kai vėlesniais laikais tarybinio ūkio direktorius norėjo vandens telkinį išvalyti, pašnekovė jį įspėjo, koks pavojus slypi šio dugne. Padėkojęs už perspėjimą, vyras sumanymo atsisakė. Beje, kasant kūdrą už daržinės, buvo rastas sprogmuo, kurį nukenksmino iškviesti išminuotojai.

Ant tvarto vieni, gryčioje kiti

Netoliese paplentėje esantis senas kaimo kryžius, prie kurio, anot A. Juodienės, vykdavo mojavos, atėjus rusams buvo nuverstas. Jis buvo atstatytas toje pat vietoje Jotaučių tarybinio ūkio direktoriaus Vygando Jučiaus. Kryžius stovi ant stataus apsauginio kelio griovio krašto. Pašnekovė sakė, kad gyventojai rašė prašymą, norėdami, jog prie kryžiaus būtų padarytas kelias (prieiti prie kryžiaus, palaistyti žolynams), tačiau gavo neigiamą atsakymą.

A. Juodienė taip pat matė ir kitą paplentėje, Zarasų ir Dičiūnų gatvių sankryžoje, gulėjusį kryžių, tačiau kur jis dingo, nežino.

Pasak moters, Droničėnų kapinėse yra palaidotas septyniolikmetis jos vyro pusbrolis Bronius Doneika. Ji prisimena žmones kalbėjus: „Nuėjo gi varla pas partizanus! Reikėjo gi eit tokiam jaunam…“

Anyta marčiai pasakojo, kad ant tvarto vos ne kasnakt miegodavo partizanai, kuriems „duoną reikėdavo kept kept ir kept“. Būdavo ir taip, kad ant tvarto partizanai, o gryčioj – „skrebai“. A. Juodienei neteko girdėti apie priešiškų pusių susidūrimus, tačiau, kad ginkluotų neramumų būta, liudija kulkų suvarpyta svirno siena.

Anot pašnekovės, jos vyro šeima tik per plauką išvengė tremties. Trėmėjai nebūtų atsižvelgę į tai, kad Juodžiai nebeturėjo šeimos galvos – motina buvo likusi su dviem vaikais. Vėliau paaiškėjo, kad tokios sėkmės „kaltininkas“ – vienas brigadininkas, nepasirašęs trėmimo dokumente.

A. Juodienei anyta pasakojo, kad paplentėje buvo nušautas nebegalėjęs paeiti belaisvis, jis ten pat ir užkastas. Anot pašnekovės, ji žinojo nelaimėlio žūties vietą ir, kai vyko kelio remonto darbai, darbininkų paklausė, ar nerado palaikų. Šie patvirtino radę, tačiau, kad nebūtų sustabdyti darbai, palaikus kažkur išvežė.

A. Juodienė atsiminė, kad, kai ji 1968 metais atėjo į Droničėnus, kaimas buvo didelis ir draugiškas, bėdai ištikus gyventojai vieni kitiems padėdavo, o dabar „žmonės vienas kito nepažįsta“.

Be žinios dingęs amerikonas

Nors gyvena Utenoje, tėviškės Jonas Patalauskas nepamiršta – dar į senelio statytus namus atvažiuoja ne tik vasaroti, užsuka ir žiemos metu. Beje, pašnekovo senelis Stasys Graužinis tarpukariu išvyko uždarbiauti į Ameriką ir dingo be žinios. Vėliau į Graužinių namus užkuriomis atėjo Juozapas Patalauskas iš Garnelių (Sudeikių sen.).

Save „grynu ruskeliu“ (t. y. gimusiu sovietmečiu – 1949-aisiais) pavadinęs vyras teigė tarybiniame ūkyje pradėjęs dirbti anksti, o penkiolikos metų, baigęs Vaikutėnų (Utenos sen.) aštuonmetę mokyklą, nuėjo dirbti į savo pirmą darbovietę – Utenos elektros tinklus. Kad įgytų vidurinį išsilavinimą, darbdavio buvo priverstas baigti vakarinę mokyklą Utenoje, šmaikščiai vadintą Šlajaus akademija. Vėliau „įsitaisė“ šoferiu. 1968 metais paimtas į armiją tarnavo Kaliningrado srityje. „Tada turėjau devynis mėnesius darbo stažo – buvau bajoras! Visi – salagos (armijos naujokai, tik pradėję tarnybą – aut. past.), o aš vežiojau kareivius“, – šypsojosi J. Patalauskas.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas