71-ajame numeryje spausdinome Kėpių senbuvės Genovaitės Navikienės, gyvenančios savo tetos namuose, pasakojimą, o šįkart kalbinome tos tetos dukrą Eleną Garnelienę (Mierkytę). Utenoje gyvenanti moteris šypsodamasi sakė, kad ji oficialiai yra Alena Merkytė, o toks perkrikštijimas – savamokslio raštininko „nuopelnas“ 16-metei merginai, atėjusiai pirmą kartą išsiimti paso.
Vietinės nuotakos, sudegę namai ir vokiečių panelės
E. Garnelienė pasakojo, kad anksčiau Kėpiuose buvo daug gyventojų, net šešiose sodybose šeimininkavo Mierkiai. Ir nors pastarieji ne visi giminiavosi, kaime buvo stipriai susirišta giminingais ryšiais, nes nebuvo įprasta nuotakų toli ieškoti.
Anot moters, namuose, kuriuose dabar gyvena G. Navikienė, anksčiau gyveno jos tėvas. Ten gyveno ne tik jis, Juozas Mierkys, su šeima, bet ir dvi jo netekėjusios seserys. Tai nebuvo tėvo gimtieji namai. Troba, kurioje jis gimė, sudegė (užsidegė nuo kaimyno pirties) – ant pliko lauko liko šeši vienmarškiniai vaikai su motina (tėvas jau buvo miręs). Spėjo išsinešti tik pagalvę. Tėvas buvo vyriausias vaikas, tada šešiolikos metų. Iš pradžių padegėliai gyveno jaujoje, paskui, žmonių padedami, ėmė statyti namą. Senasis namas buvo dviejų galų – viename gyveno vienas brolis, o kitame – kitas. Senasis namas stovėjo ulyčioje, naujasis irgi buvo pastatytas joje, netoli senojo. Pašnekovė mano, kad jos gimtieji namai jau turės šimtą metų – 1934 metais, kai ji gimė, namai jau stovėjo.
Kelias, einantis pro pat namus ir skiriantis gryčią nuo ūkinių pastatų, tiesiasi irgi „iš senybės“. Jis buvo apsodintas medžiais, tad karo metais kareiviai, siauru keliu nepravažiuodami, suko aplink Mierkių sodybą iš kitos pusės per didelį sodą. Atsiminė pašnekovė vokiečius trumpam pas juos apsistojus, linksminosi šie su panelėmis, šeimininkų neskriaudė, vaikams saldainių duodavo. Rusai praėjo labai greitai, traukėsi per Kėpius į Puodžius. Vokiečiai bombardavo juos iš lėktuvų – laukai liko nusėti didžiulių duobių (iš vienos jų prie pirties Mierkiai net semdavo vandenį), žuvo aukšto rango rusų karininkas. Kaimo gyventojai nuo lėktuvų antskrydžių slėpdavosi po kaimą dengiančių medžių lajomis.
Kapinės po vieškeliu pakištos
Pradinę mokyklą E. Garnelienė lankė Mikėnuose pas Masiulius. Negalėjo atsiminti pirmojo mokytojo pavardės, tačiau atminty įstrigo kartą jo pasakyti žodžiai: „Nieko nemoki, nieko nemoki, kai duosiu, tai atliks tik šlapia vietela!“
Vidurinė lankyta Užpaliuose, dvaro pastatuose. Dar ir dabar juos apeidama moteris atsimena, kur kokia klasė buvo. Žiemą vaikus rogėmis pakaitomis veždavo kaimo gyventojai, vasarą mokiniai pėdindavo patys, paaugę mindavo dviračiais.
Gegužinės vykdavo pašnekovės tėvų sodybos kieme, žiemą „eidavo beveik pas kiekvieną“, o grodavo vietiniai muzikantai.
Dabar atstatytas kryžius stovi tik prie kelio, o anksčiau, pasak pašnekovės, medinius kryžius turėjo ir Velučiai (tame kieme augo ir pašnekovės mama) bei Bružai. Per kryžavą kaimo gyventojai lankydavo ne tik kryžius – traukdavo ir į Kėpių kapines. E. Garnelienė atsimena kapines, tačiau vėliau, jos manymu, tiesiant kelią, šventa vieta galėjo atsidurti ir po vieškeliu. Šioje amžinojo poilsio vietoje nėra palaidota nieko iš jos giminės. Kapinės labai senos, jose seniai niekas nebelaidojo – dar pašnekovės tėvo motina amžinojo poilsio atgulė Užpaliuose.
Majava daugiausia vykdavo Mierkių seklyčioje.
Susektas kraujo pėdsakas ir naktinė operacija
71-ajame numeryje rašėme apie tragišką Jono Mierkio likimą. E. Garnelienė apie savo dėdę papasakojo dar plačiau. J. Mierkys palikęs kunigų seminariją susiejo savo gyvenimą su teise. Prasidėjus karui, jo ėmė ieškoti ir jis iš Vilniaus pasitraukė į Kėpius. Buvo silpnos sveikatos, labai blogai matė. Niekur labai nevaikščiojo, stengėsi per daug niekam į akis nekristi. Kartą atvažiavo skrebai – J. Mierkys pasislėpė ant didelės krosnies, o vaikai jį slėpdami žaidė ten su lėlėmis. Laimei, neprašyti svečiai nuodugniai kratai nebuvo nusiteikę, paklausinėję namiškių, ar nėra svetimų žmonių, nudardėjo toliau. Pasak E. Garnelienės, dėdė buvo neleistinos „spaudos platintojas“, turėjęs mažą „ginklutį“, tačiau jo nesinešiojo. Slėpėsi jis namuose, nedidelėje duobėje po grindimis. Kartą skrebai smaigė grindis smaigais, bet tėvas virš slėptuvės ant taburetės sėdėjo – tai turbūt brolį ir išgelbėjo. Kartais jis slėpdavosi ir pas Bružą, ir pas tokią vietinę rusę.
Vieną kartą J. Mierkys su keliais partizanais buvo Stadaliuose, Mierkio sodyboje. Pašnekovės teta netoliese pastebėjo skrebus ir iš Kėpių nuėjo įspėti apie pavojų. Partizanai pasitraukė į mišką, o J. Mierkys, tuo metu ginklo neturėjęs, toli nenuėjo, lūkuriavo, kas bus. „Liaudies gynėjai“ išsiskleidė linija ir ėmė šukuoti mišką. Pastebėjo J. Mierkį ir pašovė į ranką. Jis pasislėpė jaunuolyne ir, anot pašnekovės, greičiausiai nebūtų jo radę, bet, nelaimei, skrebai turėjo šunį. Ieškotojai ėmė mušti sužeistąjį – pastato ant kojų ir muša, pastato ir vėl muša… Paskui nušovė. Brolio šeima žūties vietoje pasodino ąžuoliuką, o jį aptvėrė tvorele. Vaikai dažnai ten nueidavo. Miškas toje vietoje buvo retintas, paskui kirstas. Dabar tą vietą, E. Garnelienės teigimu, jau sunku atpažinti.
Nušovę J. Mierkį, skrebai atėjo į šio namus, atnešė žuvusiojo kepurę ir išvažiavo. Kaimo vyrai nelaimėlį palaidojo Mikėnų kapinėse. Po kiek laiko po nakties gretimai atsirado dar vienas kapas, vėliau dar du. Nors ant šių keturių kapų ir nebuvo jokių paminklų, bet jie buvo prižiūrimi. Mierkiai kiekvieną šeštadienį su gėlėmis važiuodavo tvarkyti J. Mierkio kapavietės.
Dvi tetos, tėvo seserys, buvo ryšininkės. Suimtos. Stasė sugebėjo išsiginti – ją paleido, o kitai teko paragauti kalėjimo.
Prabėgus daugiau nei dešimtmečiui, Mierkiai nusprendė J. Mierkį perlaidoti Užpaliuose prie savų. Kaimo stalius Juozas Laucius sukalė karstą, nes manyta, kad senasis gali būti suiręs. Vis dėlto pasirodė, kad smėlingoje žemėje karstas išsilaikė labai gerai, todėl jį sumainė su naujuoju, o palaikus vežė senajame karste. Atsirado žmonių, kurie norėjo žvilgtelėti į palaikus. Anot jų, viskas buvo labai gerai išsilaikę, bet „jeigu palieti, tada jau sukliūva“.
Perlaidojimas vyko slaptai. Naktį. Karstas buvo paslėptas vežime, o ant visų kelių pristatyta žvalgų. Kadangi viskas buvo gerai organizuota, slaptas perlaidojimas pasisekė sklandžiai. Dabar ant kapo yra paminklas su užrašu „Mierkių šeima“. Anot E. Garnelienės, nors giminėje ir buvo norinčių, kad J. Mierkio vardas būtų iškaltas ant paminklo, bet, jos nuomone, prabėgo tiek daug laiko, kad beveik niekas jau nebeatsimena buvus tokį žmogų. „Kam reikia, tas žino“, – įsitikinusi moteris.
Prisikalbėjo ant savo galvos
Per paskutinį trėmimą, gal 1951 metais, ištrėmė Velučius, tačiau jau ne tiesiogiai iš kaimo, o per kalėjimus. Sąraše buvo įrašyti ir Mierkiai (nušautas J. Mierkys, jo sesuo – ryšininkė). Naktimis vaikščiodavo partizanais apsimetę skrebai, klausinėdavo kaimo gyventojų, kaip gyvena, ko tikisi iš ateities ir t. t. Pašnekovės tėvas nesileido į kalbas, pasakė apsimetėliams, kad niekur neina, niekur nesikiša, be to, ligonis esąs. Ir greitai paaiškėjo, kad klaidos nepadarė – vienas butiškietis naktiniams svečiams prišnekėjo „daug visko“ ir iškart buvo išvežtas. Pasak E. Garnelienės, visi stebėjosi, kaip jų šeimos neištrėmė, o pašnekovė teigė, kad prie Mierkių sėkmės prisidėjo ir viena vietinė su skrebais suėjusi rusė, užtarusi įtariamuosius.
