Pavadinimų įvairove išsiskiriančiame kaime su bitėmis susiję vardai – lemtingi

Gyvenviečių-vaiduoklių lankymas šiomis dieno­mis įgavo nemažą populiarumą. Į netoli nuo kadaise sprogusios Černobylio atominės elektrinės įsikūru­sį, buvusį gausiai apgyvendintą Pripetės miestą plūs­ta turistai – kelionių organizatoriai iki koronaviruso pandemijos čia priveždavo pilnus autobusus smal­suolių. Turistai neplūsta į ramybe alsuojantį Saldu­tiškio seniūnijos Mineiškiemio kaimą, kur keleivius taip pat pasitinka griuvėsiai – krūmokšniais apžė­lusios buvusių kolūkio fermų liekanos arba buvusių gyvenimų skausmą ir džiugesį menančios sienos. Jų vidaus apdaila atsiveria ūbaujančių naktinių pelėdų akims. Į Mineiškiemio kaimą lankytojai kartais už­suka dėl medaus. Čia su žmona, taręs sudiev mies­to patogumams, prieš keliolika metų atsikraustė bi­tininkas Jonas Blažys.

Nemažai pastatų-vaiduoklių

Nemažai apleistų statinių, gal­būt, jau tapo Mineiškiemio vizi­tine kortele. Tačiau šiuo atžvil­giu kaimas nelabai kuo skiriasi nuo aplinkinių Saldutiškio se­niūnijos kaimų, kur nuo pamirš­tų fermų pastogių byra plytos, o neaiškios paskirties duobėse žaižaruoja stiklo šukės. Likimo (o gal labiau žmonių) apleisti namai gali kelti grėsmę gyvybei – viešnagė jų viduje pavojinga, juolab kad retsykiais spaudoje pasigirsta pranešimų apie tokių objektų sukeltas skaudžias ne­laimes. Lygiai prieš metus viena tos pačios seniūnijos Prūsokiš­kių kaimo gyventoja „Utenos dienai“ išreiškė nuogąstavimą dėl šalia jos namelio stūksančių apleistų buvusių fermų pastatų. Prūsokiškių kaimas įsikūręs ne­toli Mineiškiemio. Sovietinės okupacijos laikų architektūra sulygino kaimus ir gyvenvietes. Kiekvienoje jų – vienodi visuo­meninės paskirties statiniai: pa­gal identišką modelį suręstos mokyklos, autobusų stotelės, dėžutės formos parduotuvės. Parduotuvių antruose aukštuo­se – valgyklos. Tie, kurie gali mintimis nusikelti keliasdešimt metų į praeitį, prisimins jų pa­našius interjerus ir identiškų ryškių spalvų gėrimus briauno­tose stiklinėse, kurių ten būda­vo galima įsigyti. Tokie pastatai neskatina keleivio susimąsty­ti apie gyvenvietės išskirtinumą ir primena seną kino filmą apie supainiotus miestus bei namus, tačiau rašant apie Mineiškiemį norėjosi ieškoti ne vienodumo, o skirtybių.

Liepų alėja

Nykstančių Mineiškiemio na­melių sienų vaizdas nebuvo ne­tikėtas, bet beieškant informa­cijos tekstams, kaime pavyko aptikti krūmais užžėlusį kelią – jį tebesupa kažkurio buvu­sio gyventojo sodinta liepų alė­ja. Matėsi, kad medžiai čia su­sodinti neatsitiktinai, žymint įvažiavimą į vieną iš dabar jau griūvančių sodybų. Kelias siau­ras, tačiau arklio tempiamas ne­platus vežimas juo dar prava­žiuotų. Liepų kamienų storis rodo – medžius sodinusio žmo­gaus, greičiausiai, šioje žemėje jau nėra (įvairių šaltinių duome­nimis, Lietuvoje paplitusi ma­žalapė liepa gali išgyventi apie kelis šimtus metų, o gal net ir dar ilgiau). Priėjus prie sody­bos dėmesį atkreipė virstančių sienų apdaila, detalės, elektros laidų liekanos, kartu ir buvęs kruopštumas įrengiant namus, kurių dabar beveik nėra. Pa­sak kelių kalbintų pašnekovų, tai buvusių Mineiškiemio kai­mo gyventojų Jackevičių na­mai. Mineiškiemyje Jackevičių pavardę nešiojo daugelis žmo­nių, tad šiuos kaimynus aplin­kiniai pakrikštijo Seniūniokais. „Neaišku, kodėl, gal kažkuris iš jų buvo dirbęs seniūnu“, – spė­jo Loreta Cigelskienė (mergau­tinė pavardė Maniušytė). Kaip „Utenos diena“ rašė ankstes­niuose laikraščio numeriuose, L. Cigelskienės seneliai kilo iš Mineiškiemio. Moteris sakė, kad netoliese gyveno ir Blažiai. Vienas jų gyventojų buvo pa­krikštytas Kalniniu Blažiu. Kiti Blažiai buvo Bitelas. Ir ne todėl, kad augino bites, bet dėl to, kad vieną jų, vienintelį šeimos ber­niuką, augusį tarp dviejų sese­rų, pati mama praminė Bitela, su meile palygindama: „Mano sūnelis, auga kaip bitela…“ Pa­sak pašnekovės, vardas Bite­la jam ilgam prigijo. Šių Blažių Mineiškiemyje jau nėra. Tarsi patvirtindami anų Blažių pra­vardę, kaime gyvena ir bites au­gina kiti Blažiai. Galima spėti, kad gatvės vardas taip pat rodo Mineiškiemio gyventojų artu­mą bitėms. Važiuojant per kai­mą pakeleivius pasitinka ro­dyklė: „Medus. Bičių g. 19“. Nemažai vietos gyventojų pri­reikus medaus kreipiasi būtent į J. Blažį.

Anksčiau buvo gatvinis kaimas

Mineiškiemyje gyvenantis bi­tininkas savo prisiminimais pa­dėjo dar labiau išplėtoti temą apie Mineiškiemio vardus ir pravardes. Vyras jų bei jų atsi­radimo priežasčių prisiminė dar daugiau. Pašnekovas mostelė­jo ranka: „Čia buvo Paraviniai – tėvas ir du broliai. Netolie­se gyveno Krisikiokas. Vienas vyras buvo vadinamas Šliube­liu, nes šlubavo…“ Vyras sakė, kad iki 1936 m. Mineiškiemis atrodė kitaip: „Stovėjo namai prie namų. Mineiškiemis buvo gatvinio tipo kaimas. 1936 m. po žemės reformos gyvenvie­tė keitėsi. Mano senelis, kai da­lijo sklypus ir traukė numeriu­kus, išsitraukė šią vietą. Name, kuriame gimiau, gyveno visa gausi šeima: ir broliai, ir se­suo. Po Antrojo pasaulinio karo buvo pastatytas šis dviejų galų namas, kuriame su žmona da­bar gyvename. Mano tėvo var­das buvo taip pat Jonas… “ Vy­ras prisipažino, kad dabar save bara, jog nežino kaimo pava­dinimo kilmės ir apie senovę tėvų neišsiklausinėjo. Jis sakė, kad anksčiau į gimtąjį Mineiš­kiemį iš Marijampolės, kur ilgai gyveno, atvykdavo tik paviešė­ti. Mirus tėvui vyras rekonstra­vo namą, įsirengė patogumus ir persikėlė gyventi į gimtinę. „Ir dabar visai smagu, – sakė jis. – Kiek atsimenu, senais laikais netoli nuo čia, Linkmenyse, buvo dvaras, kur žmonės iš Mi­neiškiemio eidavo dirbti. Kuni­go Juozo Breivos laikais Mine­iškiemyje buvo penkiasdešimt keturios ūkininkų sodybos.“ J. Blažys sakė, kad jo mamos mama taip pat kilusi iš Mineiš­kiemio. Jos pavardė buvo Ma­niušytė. „Tik dabar tokia mada, kad žmonas iš kitur atsiveža, anksčiau visi būdavo vietiniai. Buvo tokia tvarka“, – šypsojo­si vyras.

Kazioko ataugas

Pašnekovas papasakojo apie Mineiškiemio vietovių vardus, neįrašytus jokiame žemėlapy­je. Pasak jo, ta vieta, kur jis gy­vena, nuo seno gyventojų pra­minta Galinelam, tačiau kaime buvo ir kitų vardų. „Buvo jau­nas miškas, krūmynas, vadintas Kazioko ataugu. Taip nutiko to­dėl, kad Mineiškiemyje gyveno Kazys Kliukas. Kai kaimą išda­lijo rėžiais, ta vieta atiteko Bla­žiams. Aname Mineiškiemio gale – Obelų kalnas. Dar yra Kapeliai. Kodėl Kapeliai? Nes kolūkių laikais kažkas ten at­kasė žmogaus kaukolę“, – sakė pašnekovas.

Gedimino pilis Mineiškiemyje

Anot J. Blažio, susikūrus ko­lūkiams jo tėvą paskyrė kolū­kio pirmininku. Pirmasis kaime įsikūręs kolūkis gavo Gedimi­no pilies vardą. Pasak pašne­kovo, dėl to, kad tapo kolūkio pirmininku, jo tėvas susilaukė didelio partizanų draugų nepri­tarimo: „Anksčiau Blažius ruo­šėsi vežti į Sibirą, nes jie turėjo daug žemės. Tėvas, tai sužino­jęs, mikliai, per pažįstamus, pa­sidalijo žeme ir jos turimą plotą sumažino. Dėl to sovietinė val­džia jį išbraukė iš tremtinių są­rašų.“ Pasak vyro, iš Mineiš­kiemio buvo ištremta nemažai gyventojų: „Kiti Blažiai, toks Vinculis, Vaitkevičius, visų ne­galiu atsiminti…“ Vyras sakė, kad varyti Mineiškiemio gy­ventojų į kolūkį iš pradžių atei­davo ginkluoti stribai. Gyven­tojai nuo jų bėgdavo slėptis į krūmus, kad jie nelieptų pasira­šyti, jog savo noru į kolūkį žmo­nės įstojo. Galiausiai, prispaus­ti gyventojai pasirašė. „O tėvas gal buvo labiau mokytas, tad jį ir paskyrė pirmininku, – prisi­minė J. Blažys. – Į kolūkį su­varė visą savo turimą techniką, gyvulius. Kol neuždėjo didelių mokesčių, nė vienas į kolūkius eiti dirbti nenorėjo.“ Anot vyro, Gedimino pilies vardo kolūkis gyvavo tik pačioje sovietmečio pradžioje, labai neilgai. Vėliau, pasak jo, šį kolūkį panaikino ir sujungė su Kirdeikių kolū­kiu. Nuvirtus „Gedimino piliai“ J. Blažio tėvas kolūkio pirmi­ninku nebedirbo.

„Jūs jai geriau per užpakalį diržu užplokite…“

Pasak vyro, Blažiai buvo tur­tingi. Jie paremdavo partiza­nus: „Ir maistu, ir tuo, ir anuo. Tėvą jie pasikviesdavo ir klau­sinėdavo, kaip tas, kaip anas, ką čia kas kalbėjo. Iš Vilniaus atvykdavo toks Dieninis ir at­veždavo į kaimą parduoti dažų – jais žmonės dažydavo vilno­nius siūlus, velykinius kiauši­nius. Kažkas jį įskundė parti­zanams. Jie pradėjo į atvykėlį šnairuoti kaip į galimą išdavi­ką, įtarinėjo, kad jis kaimo nau­jienas pranešinėja NKVD, ir jau buvo tą žmogų pasigavę… Partizanus tėvas gerai pažino­jo, tad jis Dieniniui padėjo, at­kalbėdamas vyrus ir nuginčy­damas klaidingus gandus, jog dažų pardavėjas išdavinėja. Kai jis vėliau atvažiuodavo, la­bai dėkodavo tėvui už pagal­bą. Mineiškiemyje gyveno ir viena itin plepi moteris, kuri, greičiausiai, po kaimą nešioda­vo gandus. Ją tėvas taip pat ap­gynė. Partizanams jis pasakė: „Jūs jai geriau per užpakalį dir­žu užplokite.“

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas