Tik seni žmonės, kilę iš miesto pašonėje įsikūru­sių kaimų, dar atsimena lankę kaimo pradžios mo­kyklą, kurios pastate vėliau įsikūrė Utenos 3-ioji vidurinė mokykla. Būdama pradinuke čia kulnia­vo ir kloviniškė Elena Norkūnienė, kurios tėvas buvo kolūkio pirmininku, partizanų rėmėju, ilgė­josi prarastos tautos laisvės. Jis pabuvojo ne tik už Atlanto – matė ir revoliucinius neramumus Rusi­joje, suprato, kokią „laisvę“ žmogui neša kruvino­mis vėliavomis apsigaubę bolševikai. Klovinių kai­mas nestokojo dainingo jaunimo, nuo kurio dainų skambėdavo laukai, ir gabių, nagingų žmonių, kaip antai kalvis Antanas Varkauskas, dėl savo gabumų vadintas visų galų meistru.

Berniokų pliektuvės

E. Norkūnienė pasako­jo, kad ten, kur vėliau buvo įsteigta Utenos 3-ioji vidurinė mokykla, 1945 metais, kai ji, šešerių metų mergaitė, pradė­jo eiti į pirmą klasę, buvo kai­mo pradžios mokykla, o nese­niai uždarytos Utenos Rapolo Šaltenio progimnazijos pas­tate (buvusi 2-oji vidurinė) veikė pradinė mokykla, į ku­rią rinkdavosi miesto vaikai. Miesto ir kaimo berniukai kartais rimtai susipliekdavo. „Kartą miesto berniokai už­puolė mūsų berniokus ir šie, nebepajėgdami apsiginti, at­simėtydami akmenimis bėgo namų link. Atbėgo iki tos vie­tos, kur dabar stovi naujoji „Maxima“ (J. Basanavičiaus g. 108B – aut. past.), o ten lauką arė mano dėdės sūnus, gerokai vyresnis už tuos ber­niokus. Pamatęs, kad mūsų vaikus skriaudžia, palikęs plūgą, jis griebė botagą ir pa­dėjo mūsų berniokams nuvyti miesčioniokus atgal iki mies­to“, – pasakojo E. Norkūnie­nė apie nuolatinius kaimo ir miesto berniukų susidūrimus.

Pirmoji pašnekovės moky­toja Liubartienė jos atmintyje išliko kaip stambi, geraširdė, jau pagyvenusi moteris. Kla­sės (jų būta ne po vieną) kie­kvienai amžiaus grupei buvo atskiros, o mokyklą lankė vai­kai iš visų aplinkinių kaimų: Klovinių, Droničėnų, Vaiku­tėnų, Mockėnų ir kt. Į ugdy­mo įstaigą vaikai kulniuodavo pėsti. E. Norkūnienės mama vyresniajam sūnui prisakė jau­nėlės Elenos vienos nepalikti, visada parsivesti. Tačiau bro­liui greitai pabodo sesę gany­ti. Kartą jis, nelaukęs sesers, išėjo namo. Laukusi ir nesu­laukusi brolio, mažoji Elena, į mokyklą ėjusi vos kelias sa­vaites, susiruošė namo par­sirasti pati, tačiau supainiojo kelio puses: vietoje Klovinių pasuko Jasonių (Leliūnų sen.) link. „Gerai, kad susitikau savo mokytoją. „Kur tu, vai­kiuk, eini?“ „Namo.“ „Vaike­liuk, taigi tu ne ten eini!“ Ap­suko ji mane, palydėjo ir liepė eiti keliu tiesiai. Beeidama su­tikau atbėgantį brolį, gerokai mamos apkuderniotą (apibartą – aut. past.), kad paliko sesę“, – juokėsi E. Norkūnienė.

Pabaigusi pradinę pašneko­vė ėjo į vidurinę mokyklą Ute­noje. Tuo metu „Saulės“ gim­nazija buvo vienintelė mieste. Vėliau ji pervadinta Utenos vidurine mokykla, dar vėliau Utenos 1-ąja vidurine. Moteris mokėsi senajame dvaro raudo­nų plytų pastate ir greta esan­čioje „špokinėje“. Pamokos vykdavo dviem pamainomis. Šeštoje ar septintoje klasė­je mokykla buvo padalyta pu­siau: mergaitės išėjo mokytis į buvusią miesto pradžios mo­kyklą (ji buvo pavadinta 2-ąja vidurine), o berniukai liko naujai pervadintoje 1-ojoje vi­durinėje. Tačiau vos po poros metų buvo nuspręsta, kad ne­gerai, jog berniukai ir mergai­tės mokosi atskirai, todėl vai­kai vėl buvo sumaišyti.

Moteris prisiminė lietu­vių kalbos mokytoją Vandą Narkevičienę, matematikos – Leonardą Birietą, fizikos – Povilą Lastauską. Mokyto­jai buvo labai gerbiami. Mo­kiniams reikėjo labai didelio ryžto, kad dėl kažko užeitų į mokytojų kambarį. Jei iš mo­kytojo vaikai ir pakikendavo, tai tik slapčiomis.

Oracijos prarastai Lietuvai

Rodydama savo didelį straipsnį „Klovinių kaimas ir jo žmonės“, kuriam buvo skir­tas visas 2002 metų „Indrajos“ žurnalo 1-asis numeris, auto­rė džiaugėsi, kad dar suspė­jo pakalbinti seniausius kaimo gyventojus. Pašnekovė di­džiuodamasi prasitarė, kad jos senelis anais laikais buvo vie­nintelis raštingas kaimo žmo­gus. Mokėsi rusiškoje pradžios mokykloje, o lietuviškai skai­tyti jį išmokė tėvas. Lyg tęsda­mas raštingų Paškauskų liniją, pašnekovės tėvas Jonas Paš­kauskas savo laiku irgi buvo vienintelis, mokėjęs rašyti. Dar tarybiniais laikais Utenos valdininkai nesuprasdavo, ko­dėl visų kloviniškių pareiški­mai parašyti viena ranka.

„Mano tėvelis turėjo pen­kias seseris. Ir visoms reikėjo išmokėti dalią. Kadangi nepa­jėgė to padaryti, palikęs žmo­ną su dviem vaikais, išvažia­vo į Argentiną uždarbiauti. Uždirbo, grįžęs išmokėjo se­serims dalią“, – pasakojo E. Norkūnienė.

Anot kloviniškės, jos mama buvo labai tikinti, o tėvas pri­imdavo kalėdojantį kunigą, eidavo į bažnyčią tik per Ka­lėdas bei Velykas – buvo lais­vamanis. Kartą užėjęs kuni­gas pamatė pas Paškauskus „Ūkininko patarėją“, kuris Bažnyčiai tuo metu nelabai pa­tiko. „Ką čia skaitai?“ – klau­sia. „Ūkininkauti, kunige, mo­kausi“, – nepasimetė drąsus ūkininkas. Pasak E. Norkū­nienės, jos tėvas buvo pasau­lio matęs žmogus. Kurį laiką (iki Spalio revoliucijos) uždar­biavo ir Petrograde (dabar – Sankt Peterburgas), teko ma­tyti Leniną. Vėliau pabuvojo Argentinoje. „Galiu viena pa­sakyti – tėtis kaime buvo ne­paprastai gerbiamas žmogus, – teigė moteris. – Kai rinko kolūkio pirmininką, visi vien­balsiai pasisakė už Paškauską. Mokėjo skaityti, mokėjo rašy­ti, ko kiti kaime nemokėjo. Tu­rėjo nedidelį radiją su ausinė­mis, ateidavo kaimo vyrai jo pasiklausyti. Nors buvo bai­gęs tik keturis skyrius, rašė ka­ligrafiškai. Dukrai vyresnėse klasėse padėdavo išspręsti ma­tematikos uždavinius.“

Anot E. Norkūnienės, 1951 metais jos tėvą ėmė kalbin­ti stoti į komunistų partiją, tačiau, jam kategoriškai at­sisakius, buvo atleistas iš „Žalgirio“ kolūkio pirmininko pareigų (naujuoju pirminin­ku tapo „iš miesto atėjęs“ Ra­gauskas). J. Paškauskas tapo sandėlininku. Kad pašnekovės tėvas buvo gabus skaičiuoto­jas, įrodo tai, jog, pavyzdžiui, atvežtų grūdų kiekius surašy­davo ilgiausiais stulpeliais, o turėdamas laiko suskaičiuoda­vo. Grįžęs namo liepdavo vai­kams su skaitliukais patikrinti. „Nė karto nėra suklydęs – min­tinai suskaičiuotos ištisos ei­lutės“, – konstatavo pašneko­vė bei pridūrė, kad jos broliai Jonas ir Vincas taip pat gerai skaičiuodavo. Vincas, baigęs Kauno finansų ir kredito tech­nikumą, tapo finansininku.

„Tėtis turėjo labai gerą iš­kalbą. Jau tarybiniais metais, būdavo, pareina, kaip mes sa­kydavome, išgėręs (tai būda­vo kelių vyrų pusbonkio išgė­rimas), atsigula ant sofos ir, kitaip pavadinti negaliu, pra­deda sakyti oracijas apie lais­vą Lietuvą. Kiek jis prikalbė­davo! O man, matyt, būdavo labai įdomu, nes tupėdavau ir klausydavau“, – šypsojosi pašnekovė.

Burokais aptalžytas bernų smarkumas

Pasak E. Norkūnienės, Klo­viniuose gyveno daug brolių Leipų. Kai dalijo žemę, jie iš­sikraustė iš „ulyčios“ į vien­kiemius. Jonas Leipus mū­rijo „pečius“. „Jis nebuvo dailiarankis, bet jo pečiai gerai traukdavo. Sakydavo: „Jonas padarė, tai žinok, kad jau kū­rensis“, – kalbėjo moteris. Ki­tas gabus žmogus kaime, anot kloviniškės, buvo jos senelis, mamos tėvas (tėvo tėvas mirė, kai jo sūnus buvo dar jaunas – 1917 metais) Antanas Mo­tiejūnas. Jis ne tik buvo raš­tingas, bet ir pindavo puspūri­nes, pūrines, pūdines underes (panašios į kraitę ar sėtuvę pintinės, dažniausiai naudo­tos javams ir miltams supilti), taip pat dengtus krepšius sū­riams laikyti, sėtuves javams sėti. A. Motiejūną dėl jo išma­nymo dengti šiaudinius sto­gus kaimo gyventojai vadino „dokarium“. Ir nors jis kitiems stogų nedengdavo, visi eida­vo pas jį patarimų. Sakydavo: „Untanas pamokys.“

Anot E. Norkūnienės, kaip jai pasakojo dėdė, „kaimas kalvio iš senų laikų neturėjo“. Apie 1910 metus du senukai Morkūnai, kurie savo vaikų neturėjo, pasikvietė pas save gyventi kalvį Antaną Varkaus­ką. Jis su žmona Apolonija (Palia) pasižadėjo nukaršinti kloviniškius. Pašnekovės tei­gimu, A. Varkauskas buvo ne tik kalvis – mokėjo ir namus statyti. Ir apskritai dėl savo gabumų vadintas visų galų meistru.

Juozapas Šapoka buvo sta­lius. Anot moters, ką darė, ko nedarė, bet karstus tai tikrai gamindavo.

Iš pradžių kaimas savo siu­vėjos (ar siuvėjo) neturėjo, ta­čiau vėliau bevaikiai senukai Antanas ir Filomena (Fili­mutė) Šapokai priglaudė Oną Vaznelytę iš Utenos, kuri tapo siuvėja. Taip pat ir Pranas Gu­čius parsivedė žmoną siuvėją iš Antalgės (Leliūnų sen.).

Pasak E. Norkūnienės, Klo­viniai buvo labai dainingas kaimas, o bernai – mušeikos. Kartą per šokius susipliekė su gretimo Mockėnų kaimo vai­kinais. Muštynėms buvo pa­sitelkta ir „ginklų“ – išro­vė burokų lauką. Karštakošių kautynių neatlaikė ir vieno lango stiklai. Vis dėlto abi pri­sidirbusios pusės rytojaus die­ną visus nuostolius atlygino. Kaip puikius dainininkus klo­viniškė įvardijo Vytautą Ka­lytį, Balį Daugelavičių, savo brolius Joną ir Juozapą. Kai susirinkę bernai užplėšdavo, skambėdavo laukai.

Kaime buvo gryčių, kurio­se žmonės rinkdavosi, per adventą ir gavėnią pagiedoda­vo. Ir ruošdavo lošimus. Tai visai nebuvo susiję su azarti­niais žaidimais – taip klovi­niškiai, anot E. Norkūnienės, kuri tai girdėjo iš savo dėdės, vadino klojimo teatrus. Vaidi­nimai tuo metu buvo rengia­mi didžiausiuose ir laisviau­siuose klojimuose. Vaidindavo ir kūrinius režisuodavo patys kaimo gyventojai. Tik gerokai vėliau, jau sovietmečiu, Klovi­niuose išdygo kultūros namai (jų direktore dirbo kloviniškė Natalija Daugelavičienė). Iš pradžių tremtinio Antano Mi­kulėno namuose buvo įkur­tas klubas-skaitykla ir kolūkio kontora. Abi įstaigos persikėlė į kultūros namus.

„Stichinės nelaimės“ „Žalgirio“ kolūkyje

Pasak E. Norkūnienės, į par­tizanų gretas išėjo ne vienas kloviniškis vaikinas, į Klo­vinius ateidavo ir miškinių iš aplinkinių kaimų. Vyriausio­ji pašnekovės sesuo Genovaitė palaikė ryšius su partizanais. „Naktį bar bar bar langan – at­eina. Šautuvai į kampą. Susė­da, mama, aišku, valgyti duo­da. Su sese plepa, tėtis eina į lauką – saugoti. Taip buvo iš pat pradžių. O jau paskui, kai tėtis buvo pirmininku, būdavo šitaip: ateina ir pasako, kiek ir kokio maisto reikia, kur nu­vežt. Tada tėtis tariasi su fer­mos vedėju, sandėlininku, kiek paršelių „nudvėsė“, kiek rugių „nudžiūvo“ ar kitų pana­šių „stichinių nelaimių“ nuti­ko. Apie jas žinojo tik tas, kam reikėjo: sandėlininkas, fermos vedėjas, kolūkio pirmininkas ir gal dar revizijos komisijos pirmininkas. Tyla buvo šven­ta. Žinojo ir nežinojo“, – pasa­kojo kloviniškė.

Genovaitė Paškauskaitė ei­davo per kaimus ir partiza­nams rinkdavo mėsą. Pašne­kovė atsiminė namie stovėjus pilnus krepšius rūkytų dešrų, kumpių. Sesuo turėjo draugę, kuri ar dirbo medicinos sesele, ar tiesiog turėjo priėjimą prie vaistų, žodžiu, parūpindavo jų. Partizanų rėmėja juos pri­statydavo kažkur į Antalgę.

Bunkerių, pasak E. Norkū­nienės, Kloviniuose nebuvo, vienas „slėpėsi“ Paberduniš­ky, krūmuose-miškelyje tarp Klovinių ir Mockėnų. Ten rin­kosi kloviniškiai partizanai, jų vadu buvo Mikulėnas iš Moc­kėnų, šiam žuvus, miško bro­liai išsisklaidė po kitus būrius.

Dieną dažnai ateidavo „skrebai“. Tuoj prie vaikų: „Kas naktį buvo?“ Tačiau, anot pašnekovės, jie, vai­kai, taip buvo primokyti, kad „liaudies gynėjai“ nieko iš jų neišpešdavo.

Nors partizanai nuolat atei­davo naktį, su „skrebais“ nie­kada nesusidūrė. Gal todėl, kad šie niekada nepasirodyda­vo tamsoje. Suskaičiavusi ke­turis kloviniškius partizanus, E. Norkūnienė teigė, kad jie atsargumo dėlei telkdavosi to­liau nuo pamiesčio.

Autoriaus nuotr.