Pačiame Ignalinos rajono pakraštyje – Limino kaime (Linkmenų sen.) – nuošalioje gatvelėje, gyvuoja kaimo vardu pavadintas dekoratyvinių augalų medelynas, kurį savo darbščiomis rankomis puoselėja ne itin šnekus žemaitis Edgūnas Kiminius ir jo šeima. Atokiame Ignalinos rajono kampelyje nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens zuja pirkėjai ne tik iš visos Lietuvos, bet net ir iš kaimyninių šalių. Pašaukimą augalams, jų madas ir kitas su medelynu susijusias temas aptarėme su medelyno savininku.
Inžinierius tapo ūkininku
Pašnekovas atskleidė, jog Limino kaime, įsikūrusiame Linkmenų kaimo pašonėje, apsigyveno prieš 25 metus, o į Aukštaitiją atvažiavo prieš 30 metus. Į ežerų ir aukštumų kraštą iš gimtosios Žemaitijos, kaip pasakojo besišypsantis E. Kiminius, paviliojo meilė liminietei žmonai Daivai. Kaip sakė vyras, šeima į šį verslą „įkrito“ dar 1990 metais ir iki šiol jame sukasi. Anot pašnekovo, dabartinėje medelyno vietoje kadaise veikė Linkmenų girininkija, kažkur prieš 40–50 metų įkurta jo uošvio – pirmo ir paskutinio jos girininko –, bet uošviui išėjus į užtarnautą poilsį, girininkija buvo uždaryta.
Vyras prisiminė, kad ten, kur dabar auga rūpestingai Kiminių šeimos narių prižiūrimi dekoratyviniai augalai, tebuvo pievos, balos ir šiukšlynai, todėl kurtis teko „nuo nulio“. Pats E. Kiminius baigė taip vadinamus Visiukus arba VISI (Vilniaus inžinerijos ir statybos institutą, dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas), įgijo inžinieriaus-statybininko specialybę, žmona Daiva – miškininkė, bet kadangi abu sutuoktiniai kilę iš kaimo, traukė prie žemės, augalų ir gamtos. „Niekada negalvojau, kad ūkininkausiu, – šypsojosi vyras. – Bet kažkaip taip išėjo…“ Iš pradžių Mikalinės kaime šeima įkūrė bendrą medelyną su Aukštaitijos nacionaliniu parku, kuriame, pasak pašnekovo, daugiau augino vaismedžius ir dekoratyvinius augalus. Dirbo sunkiai, nes žemė buvo akmenuota, teko juos vežti lauk pasikinkius arkliuką. Visgi, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, vos ketverius metus paūkininkavę Mikalinėje, sutuoktiniai persikėlė į Liminą.
Plėtėsi ir augo
Pradėjus kurtis Limino medelyną, iš pradžių sutuoktiniai ėmėsi auginti vaismedžius – obelis. Dekoratyvinių augalų tuomet buvo auginamos vos kelios rūšys – pušys, eglės, tujos. Anot pašnekovo, iš pradžių nedidelis medelyno plotas pamažu išsiplėtė nusipirkus aplinkinius žemės sklypus, todėl dabar medelynas užima maždaug 5 hektarus. Kaip sakė vyras, nuo pat medelyno įkūrimo dienos kasmet čia apsilanko vis daugiau klientų, jų srautas nenustoja augti iki šiol. Vasarą, E. Kiminiaus teigimu, ūkyje sukasi maždaug dešimt darbuotojų, iš jų, be paties savininko, darbuojasi ir žmona, abi dukros bei žentas.
Anot pašnekovo, patys jie šiuo metu medelyne augina tik dekoratyvinius augalus bei daugiametes gėles, bet prekiauja ir iš kitų medelynų atsivežtais vaismedžiais. Ūkininkas vardijo, jog prekiauja įvairiomis pušų, eglių, kėnių, maumedžių, klevų, ginkmedžių ir kitų augalų veislėmis. Taip pat stengiasi turėti visą populiariausių vaismedžių asortimentą: abrikosų, persikų, slyvų, obelų ir panašiai.
Į Liminą – iš Talino
Kaip įsimintiniausią klientą pašnekovas įvardijo vyrą iš Talino (Estija), atvažiavusį iš kaimyninės šalies savo automobiliu su priekaba. „Kai paklausiau, kodėl važiavo tokį tolimą kelią, šis atšovė, kad anoks čia tolis – iš ryto sėdi į automobilį, per pietus – jau Limine, – prisiminė E. Kiminius. – Jis paliko man atkabintą priekabą, prašė ją pakrauti, o pats išvažiavo papietauti į Ignaliną. Grįžo, prisikabino priekabą ir vakare jau buvo namie. Anot esto, važiuoti į Rusiją – čia tai būtų toli. O mes – kaimynai.“ Pasak pašnekovo, būtent todėl jį stebina iš Vilniaus ar Molėtų skambinantys klientai ir aiškinantys, kaip toli reikia iki medelyno važiuoti.
Anksčiau, kaip teigė vyras, šeima prekiaudavo ir turguje, bet kai iš darbo išėjo vienas labai sumanus darbuotojas, tais metais teko prekiauti tik medelyne, nes tiesiog fiziškai visko nebespėjo. Tada ir pamatė, kad to – visiškai pakanka. Todėl taip ir liko. Tiesa, Limino medelyno augalų galima įsigyti ir internetu.
Yra nepakeičiamų, o yra ir madingų augalų
Jau kone 30 metų medelyno veiklą plėtojantis E. Kiminius sakė, kad pamažu keičiasi ir augalų mados. Jei iš pradžių populiariausi buvo spygliuočiai, tai vėliau, „atsikandę“ spygliuočių, klientai pradėjo ieškoti lapuočių augalų. Jau kurį laiką, maždaug ketverius–penkerius metus, pasak pašnekovo, itin perkamos daugiametės gėlės. „Ne tik pas mus, bet ir visoje Europoje gėlininkystės ūkiai klesti, – tikino ūkininkas. – Mes taip pat pradėjome auginti daug daugiau gėlių – turime jų apie 30 rūšių, kai kurių rūšių – net po keletą veislių.“ Kaip sakė pašnekovas, kai kurios gėlės, vos tik pradedama jomis prekiauti, tą pačią dieną ir baigiasi. „Būna, žmonės atvažiuoja ir sako – dar vakar neprekiavote, o šiandien jau nebėra… – šypsojosi vyras. – Mėginame kitąmet kiekį padvigubinti, bet vis tiek būna maža – užtenka dviem, trims dienoms.“ Pastaruosius kelerius metus, anot E. Kiminiaus, „ant bangos“ – hortenzijos, klientai jas atrado.
Kasmetinės tendencijos, vyro teigimu, šiek tiek silpnesnės, įtaką galbūt daro žurnale perskaitytas straipsnis ar per televiziją pamatyta vieną ar kitą augalą reklamuojanti laida, tada žmonės puola jų ieškoti. „Bet yra augalų, kurie tiesiog nepakeičiami, – kalbėjo pašnekovas. – Tai – kalninės pušys, jos jau trisdešimt metų buvo ir, matyt, visada bus; tujos, kurias sunku nukonkuruoti.“
Svarbiausia – mylimas darbas gamtoje
Paklausus apie ateities planus, medelyno savininkas nusijuokė, jog jau senokai planuoja mažinti sodinamų ir parduodamų augalų apimtis, bet visą laiką viskas išeina atvirkščiai. „Didelių planų nekuriame, – kalbėjo vyras. – Kol yra dukros, paprasčiausia pasiduodi tam natūraliam augimui ir tiek. Vyresnioji kaip tik baigė medelynų želdinimo mokslus, todėl galbūt kažkada ji perims ūkį iš mūsų. Tegul jos šeima ir planuoja, kaip plėsis.“ Medelyno savininkas prisipažino, jog niekada nesiekė uždirbti milijonų. „Kiek gi žmogui reikia? – retoriškai klausė E. Kiminius. – Duonai užtenka, pyragui lieka, daugiau nieko ir nereikia. Tuo labiau, kad darbas teikia džiaugsmą, gyvename prie ežerų, nuostabioje gamtoje.“
Apie savo paties mėgstamiausią augalą medelyno savininkas nebuvo linkęs daugžodžiauti. Anot jo, jam gražiausios pienės ar magnolijos, kai jos žydi, pušys, jei jos auga kuplios ir sveikos. Žodžiu, kiekvienas augalas savu metu yra gražus.
Vytauto Ridiko nuotr.