Leliūnuose Alvyda Vaiginienė (Balaišytė) gyvena jau kelis dešimtmečius. Moters tėviškė nutolusi tik per penkis kilometrus, tad ji dažna viešnia savo tėvo statytoje sodyboje, kurią pati, padedama vaikų, ir prižiūri. Tėvui, Jonui Balaišiui, atklydusiam į Stabulankius dar jaunystėje, šiame straipsnyje ir bus skiriama bene daugiausia dėmesio.
Našlaitis iš Baltanių
A. Vaiginienė sakė nežinanti, iš kur tiksliai kilęs jos našlaitis tėvas, jis tik pats minėdavo, kad augo „Baltaniuos pas Gražį“. 1908 m. gimęs Jonukas dešimties metų neteko motinos, ir tėvas paėmė kitą moterį. Iš pirmos santuokos Napalys Balaišis turėjo dar dvi dukras. Antroji žmona irgi turėjo dukrą. Kai mirė N. Balaišis, jo žmona ištekėjo už Petronio ir sugyveno dar vieną sūnų.
A. Vaiginienės spėjimu, Stabulankiuose jos tėvas pasirodė dar prieš kaime 1933 m. įvykdytą žemės reformą, jį priglaudė vaikų neturėjusi Agnė Augutienė. Jos gryčia nėra išlikusi, o vėlesnieji namai, kuriuos 1939 m. iš senos klėties pasistatė nagingas J. Balaišis, iškilo visai netoliese, už kelio, naujai reformos atrėžtoje žemėje. Beje, kelias, galima spėti, buvo senasis kaimo kelias, nes ten, kur iš Baltanių atėjęs našlaitis iškėlė naują sodybą (iš pradžių namą, paskui tvartą, dar vėliau nemažą klojimą, kurį savo reikmėms naudojo ir kolūkis), anksčiau stovėjo Lauciaus (Našlioko) trobesiai, kuriuos jis nusikėlė ant taip pat naujos, reformos metu gautos žemės.
Anot pašnekovės, A. Augutienę nukaršino jos tėvas, kuriam ir liko visa moters žemė. A. Vaiginienė negalėjo tiksliai pasakyti, tačiau mano, kad, kai jos tėvą priglaudė A. Augutienė, ji jau neturėjo vyro. Apie jo likimą nieko nežinoma, nežinoma ir kur jo kapas.
Paskutinė šypsena ir čviekinės „spintos“
J. Balaišis vedė įmotės giminaitę Oną Eismontaitę. Su ja susilaukė dviejų sūnų, Stasio (g. 1941 m.) ir Broniaus (g. 1947 m.). Tiesa, buvo ir dukra Levutė (Eleonora), bet ji mirė visai mažytė. „Ją vežėsi iš Leliūnų ambulatorijos ir prie Dikmano kryžiaus (Stabulankiuose – aut. past.) numirė. Taip gražiai nusišypsojo ir visi dantukai išlindo – visa liga pasirodė…“ – nebe graudulio pasakojo A. Vaiginienė apie vienerių metukų mergytės mirtį. Jos mama, Ona Balaišienė, susirgo skrandžio vėžiu ir mirė 1955 ar 1956 m. Tų pačių metų rudenį pasimirė ir A. Augutienė. Likęs su dviem vaikais J. Balaišis greitai vėl vedė. Emilę Žulytę iš Kimėnų kaimo (Utenos r.) jis pažinojo ir anksčiau, o mirus žmonai su piršlio pagalba įkalbėjo nusprendusią jau nebetekėti merginą tapti jo antrąja sutuoktine.
Pasak A. Vaiginienės, jos mama buvo pirmoji, kaime įsigijusi pirktinę spintą. „A kam gi šitas spintas raikia? Čviekų inkalei in sienas – rūbų ir pakabinai!“ – stebėjosi kaimiečiai. Nors vyras buvo stalius, bet žmonos prašomas vis neprisiruošė pagaminti šios taip trokštamo baldo. Todėl ji, kiek pasitaupiusi pinigų, nusipirko ją pati. Tuo pačiu nusipirko ir apvalų stalą ir keturias kėdes (tiesa, tada gavo tik vieną, o tris pripirko jau kiek kitokias). Radiją Balaišiai įsigijo vieni pirmųjų kaime. Pašnekovė atsiminė, kad baterijos buvo trys didelės kaladės, aparatas valdomas klavišais. Tėvai labai mėgo klausytis vaidinimų, ateidavo jų paklausyti ir kaimynai. Vieni pirmųjų kaime Balaišiai nusipirko ir televizorių, jis atsirado namuose netrukus, kai kaime įvedė elektrą.
Anot A. Vaiginienės, mama ausdavo, buvo namuose staklės, su už ežero gyvenusia Rakalija (Rakaliute) Simalanskiene derindavo raštus.
Neparėjęs kūčiavoti ir gruodo sukąstos kojos
Pas seserį O. Balaišienę gyveno ir jos brolis, kuris nuskendo Apšlave Kūčių išvakarėse. „Ėjo per ežerą namo pas Augučius. Trumpino kelią iš Antalgės. Ar ten žvejų kokia eketė buvo iškirsta, ar kokia properša, bet ryte ant ledo rado kepurę, pirštines ir silkę (ar kitokią žuvį)“, – pasakojo A. Vaiginienė apie tragiš- ką nutikimą. Anot jos, turbūt jos tėvas buvo pirmasis, kuris ėjo ieškoti namo negrįžusio svainio ir rado minėtuosius daiktus. Našlaite liko Eismonto dukrytė Vanda, ją priglaudė giminaičiai Antalgėje. Kartą J. Balaišis kažkokiu reikalu anksti rytą važiavo arkliu į Uteną ir pamatė, kaip per gruodą basa Vandutė gena žąsis. Gal todėl, kad pats patyrė skaudžią našlaičio dalią, pašnekovės tėvui sukilo pyktis, kad šitaip tyčiojamasi iš vaiko – jis nė nesvarstydamas našlaitę pasiėmė pas save ir ją už- augino. Mergaitės mama, A. Vaiginienė spėjo, greičiausiai buvo mirusi dar anksčiau nei jos tėvas, nes apie gimdytoją nieko nėra girdėjusi.
Palaidotų milžinų rauda
Sodą J. Balaišis kūrė pamažu, vis pasodindamas po kokią obelaitę, tačiau, berankiojant po medelį, taip išėjo, kad dauguma įsigytų obelų – alyvinės. „Kai pirkdavo, tai pirkdavo visokias obelis. Kai parsiveža, auga auga ta obelis, pradeda vaisius vesti – vis alyvinė, ir vis alyvinė! Nors prašydavo ir antanupkinės (antaninės – aut. past.), ir sierinkos, ir juodarūrės…“ – juokėsi pašnekovė. Už klojimo irgi būta obelų, bet vieną šaltą žiemą
jos iššalo. Vieną obelį šeimininkas pasisodino netoli virtuvės lango: „Jei jau niekas senatvėje obuolio nepaduos, tai bent pats nusiskinsiu“.
Anot A. Vaiginienės, tėvas labai mėgo klevus. „Ir šiukšlina daug lapų, – bet klevas – jam šventas medis buvo! Kiek klevų daug buvo! Prie namų žaibas perskėlė didelį, storą klevą. Inkilas pastoviai buvo įkeltas, varnėnas čiulbėdavo. Rytą mama atidaro langą – gražu: varnėnas švilpauja inkiliuky!“
Nuo sodybos vienoje pakelės pusėje link Sodakalnio augo daug vyšnių, didelė eglė, kaštonas, kitoje pusėje buvo bala, kurios krante vešėjo juodalksniai, o vandens išplautose šaknyse landžiodavo vaikai. Netoliese prie Severijos Voverienės, Balaišių vadinama tiesiog bobute Voveriene, į dangų stiepėsi didžiulis, gal keturių atšakų žilvitis, turėjo ji ir dvi pūknines obelis: viena augo tarp jos sodybos ir Balai- šių pirties, kita – kitapus kelio ant stačios pagriaumėlas. Vesdavo gražius, bet kiek kartoko skonio obuolius. Pakalnėje, link ežero augo didžiulė liepa. Aplink ją išdygo ne viena liepaitė, vietinių liepiokais vadinamų. Prie liepos kolūkis buvo suvertęs akmenų, ant kurių susėdusiam jaunimui buvo patogu savo reikalus aptarti. Kitoje sodybos pusėje, palei kelią, in Kėblį, į viršų šovė ne mažesnės, neapkabinamos liepos. „Ale koks aukštis tų liepų! O gal man kaip vaikui taip atrodė?“ – dar ir šiandien praeities galiūnų dydžiu negali atsistebėti A. Vaiginienė. Anot jos, gal liepas sodino ir ne tėvas, bet didžiuodamasis sakydavo, kad tai „mūsų liepos“, nes augo netoli Balaišių sodybos.
Nutrenktas arklys ir protingas bemokslis
Anot pašnekovės, šiuos pakelės medžius sunaikino melioracija, o kai pjovė liepas ir laidojo jas po žemėmis, ne tik Balaišiai verkė, bet ir visas kaimas gailėjo. Neišgyveno ir Voverienės žilvitis. Žiemą sabelkietis Julius Gedzevičius važiavo arkliu į Stabulankių pieninę. Buvo didelė audra ir nulaužė vieną iš medžio didžiulių atšakų, ta virsdama nutraukė elektros laidus, arklys užlipo ant jų ir elektra jį užmušė. Vyras, nepaisydamas pavojaus, dar iškinkė arklį. Po šio įvykio žilvitį nupjovė.
Melioracija sunaikino ne tik kaimą puošusius medžius, bet vertė ir gyventojų sodybas. Liepė kraustytis ir J. Balaišiui, bet šis kategoriškai atsisakė. „Su grabu mane išneš, bet neisiu iš šitos vietos. Pats pasista- čiau ir neisiu“, – tėvo kalbą atsiminė dukra. Ji teigė, kad jis taip išgyveno dėl „šito dalyko“, kad tai galėjo jam sutrumpinti gyvenimą bent dešimčia metų. Beje, kolūkių kūrimosi pradžioje J. Balaišis trumpai buvo ir kaimo kolūkio pirmininku. Ir ne iš didelio noro, o iš reikalo, nes tais neramiais laikais visi bijojo tokių pareigų. „Tėtis beraštis, bemokslis buvo – du skyrius pabaigęs! Bet galvą kokią turėjo! Nežinau, kaip jis mokėjo viskų skaičiuoti. Penktoj-šeštoj klasėj man uždavinius išspręsdavo. Gal kažkaip sudėtingiau, per aplinkui, bet išaiškindavo ir išspręsdavo“, – tėvo sugebėjimais stebėjosi A. Vaiginienė.
Pražilęs per dieną
A. Vaiginienė pasakojo, kaip jos tėvo vos nesušaudė vokiečiai. Kažkokiu reikalu jis buvo nuvažiavęs į Leliūnus. Pataikė, kai vokiečiai gaudė žydus. Į nelaimėlių pulką pateko ir ne žydų, tarp jų ir J. Balaišis bei dar keletas Stabulankių kaimo gyventojų. Kai ėmė juos šaudyti (beje, nušovė ir stabulankietį Maištą), staiga kažkas suriko, kad reikia suimtuosius pirma apieškoti – jei ras kokį šventą daiktą (maldaknygę, rožančių), tuomet tai bus įrodymas, kad asmuo ne žydas. Laimei, kad pašnekovės tėvas vilkėjo šventinį žipanėlį, kurio kišenėje rado „ar tai rožančių, ar tai knygelę“. „Dievulis mane išgelbėjo, bet pražilau per vieną dieną. Bijojau, kad Stasiukas (pirmagimis ir tuo metu vienintelis vaikas – aut. past.) neprisimins tėtės“, – tėvą citavo dukra ir pridūrė, kad ji tėvo kitokio kaip žilo neatsimena.
Beje, tėvas niekada tiesiogiai nesakė, turbūt vengė, net bijojo prasitarti, tačiau A. Vaiginienė žino, kad jis kažkokiu būdu yra padėjęs žydams, holokausto metu gal net juos slėpęs.
Nakties pabėgimas
Tėvas dukrai šiek tiek pasakojo ir apie pokario neramumus, kurie neaplenkė ir jo namų. Pašnekovei turbūt nebuvo aiškiai įvardinta, kas tada lankėsi, miškiniai ar skrebai, ar tik vieni ir kiti, todėl ji negalėjo tiksliai žinoti, kas jie buvo, tiesiog vartotos sąvokos „vieni“ ir „kiti“. Tėvas sakė, kad kartą vieni paėmė jo arklį, o kai grąžino, gyvulys buvo taip nuvarytas, kad vos laikėsi ant kojų. Tada atėjo kiti irgi prašyti arklio, bet J. Balaišis atsisakė duoti nuvargintą arklį. Supykę prašytojai sutemus vėl atsibeldė. Gerokai įkaušę ėmė daužyti langus. Senasis Augučių namas buvo sujungtas su tvartu, tad šeimininkas, gerai žinodamas, kur pralįst, nusigavo iki tvarto galo, iššoko pro kažkokias dureles ir baltais apatiniais per gilų sniegą nubėgo pas Našlioką (jis jau buvo išsikėlęs į vienkiemį).
A. Vaiginienė atsiminė, kad dažnai užeidavo pavargėlių, prašančių pavalgyti. Pašnekovė buvo gal penkerių metukų, kai pas juos užsuko vyras, persirengęs moteriškais drabužiais. Tėvai tarpusavyje šnibždėjosi, kad tai galėjo būti Antanas Kraujelis, paskutinis Aukštaitijos partizanas.
Autoriaus nuotr.
