Liudas Mažylis – parodos autorius, politikas, profesorius, suradęs svarbiausiąjį Valstybės dokumentą

Europos Parlamento (EP) narys profesorius Liudas Mažylis atvyko į Utenos A. ir M. Miškinių viešąją bibli­oteką pristatyti savo parengtos parodos „Skausmo ir vilties laiškai iš šalčio žemės“. Čia eksponuojami tremtinių laiškai iš Sibiro į Lietuvą. Profesoriaus tei­gimu, tai – autentika, kuri prisideda prie mūsų suvo­kimo apie žmonių gebėjimą atsispirti totalitariniams režimams nežmoniškiausiomis sąlygomis. Tų laikų tekstai įgauna naują prasmę šiandien, kai dabartinis Rusijos režimas sukėlė žiaurų, sveiku protu nepaaiš­kinamą karą Ukrainoje. Svečias taip pat papasakojo ir apie kitas savo veiklos aktualijas.

Istorijos aidai

Anot L. Mažylio, vasario 24 d. Rusijos pradėtas karas Ukraino­je savaip atkartoja ankstesnių laikų įvykius. „Begėdiškas už­puolimas yra tąsa to, ką kažka­da darė mūsų šaliai, taip pat ir mūsų kaimynėms, carinė Rusi­ja. Vėliau tai tęsėsi ir sovietinės okupacijos metu. Rusiją Vakarų pasaulis vaizdavosi tokią, kokios jiems tos šalies norėtųsi: neva racionali valstybė, kuri turi įvai­rių išteklių – su ja apsimoka ben­drauti. Iki pirmosios karo Ukrai­noje dienos Vakarai neužtektinai gerai šią šalį įsivaizdavo, – teigė pašnekovas. – Lietuvos gyven­tojai – juk jų šeimose buvo trem­tį patyrusių, kitaip nukentėjusių žmonių – galėjo geriau jausti, kad Rytų monstras vieną gražią dieną vėl gali taip pasielgti: vėl bus nekaltų žmonių žudymų, jų dingimų ir išvežimų nežinia kur… Tą ir matome šiandieniame kare. Viskas kartojasi.“

Sankcijos dar spustelės ateityje

Profesoriaus žodžiais tariant, Europos Parlamento reakcija į karą iš visų Europos Sąjungos institucijų yra radikaliausia – šis iš karto vienareikšmiškai stojo į Ukrainos pusę. Kai reikėjo priim­ti griežtą rezoliuciją, „už“ balsa­vo milžiniška dauguma EP na­rių, nepaisant to, jog jis vienija skirtingas politines jėgas. „Parla­mentarai – išrinkti gyventojų. Kai kurie balsavo vien dėl to, kad yra prieš bet kokį karą. Tačiau di­džioji dauguma gerai supranta, kas tame kare yra agresorius, tad balsavimo rezultatas buvo įspūdingas. Kita vertus, rimtą po­veikį Rusijai galėtų turėti stiprios sankcijos. Dėl jų susitarti sun­kiau: juk turi sutarti 27 valstybių vyriausybės. Reikia drausti pre­kybą iškastine anglimi (tas jau padaryta), nafta bei dujomis – jeigu tai būtų padaryta tuoj pat, stipriai apribotų finansinių re­sursų kaupimą Rusijoje. Bet yra valstybių, kurios energetiškai la­bai priklauso nuo šios šalies – jos nenori, kad jų ekonomika su­stotų. Kalbama, jog sankcijos turėtų pasireikšti kuo anksčiau, tačiau vis tiek tai yra laiko klau­simas. Tad ir diskutuojama dėl greičio – spaudimas Rusijai di­dinamas, tačiau jis visiškai pasi­reikš tik neapibrėžtoje ateityje“, – pasakojo Lietuvos atstovas EP.

Apie laisvą žodį ir apie propagandą

L. Mažylis užsiminė, jog dėl sankcijų reikia būti atviriems. Jo nuomone, Lietuvoje nedaug tų, kurie įvardija save kaip užiman­čius „tarpinę“ poziciją. Juk gyve­name demokratinių valstybių bei laisvos žiniasklaidos erdvėje. Tad nereikia daug ir aiškinti, kas iš ti­krųjų vyksta. Nėra reikalo ir slėpti, kad sankcijos turi dvipusį poveikį. Nebus taip, kad sankcijos Euro­pos gyventojų visai nepalies. „Jos palies tas įmones, kurios turi glau­džius ryšius su Rusija bei Baltaru­sija. Palies pirmiausia tas valsty­bes, kurios kritiškai priklausomos nuo Rusijos energetikos išteklių tiekimo, tokias kaip Vokietija, Bul­garija, Vengrija“, – teigė pašneko­vas. O Rusija, turėdama galingą valstybinį propagandos aparatą, yra paveikusi dideles žmonių ma­ses – pirmiausia pačioje Rusijo­je. Kažkiek tokių yra ir Lietuvoje, ir kitose Vakarų valstybėse. „Toks žmogus nesako, kad yra tarpinė­je pozicijoje. Jis pasidavęs melui, kuris atkeliauja iš Kremliaus. Kaip su jais kalbėtis, kaip juos įtikinėti? Pastebėjau, kad jų užsispyrimas būna labai didelis – argumentų logika įtikinti sunku“, – sakė eu­roparlamentaras. Nuo Rusijos agresijos pradžios toji informaci­nė „geležinė uždanga“ tapo dar labiau pastebima. „Šiapus“ – lais­va minčių raiška, „už“ jos nebeliko jau nė kiek vietos laisvai nuomo­nei. „Žmonės viliojami išmaniais būdais. Visos televizijos laidos ir masinės informavimo priemonės yra orientuotos į tam tikro mąs­tymo palaikymą, o savarankišką mąstyseną riboja. Karo metu tai ypač paaštrėja. Galime tai nesun­kiai suvokti – dešimtmečius gyve­nome toje uždaroje informacinėje erdvėje! Galėdavai nusipirkti pen­kis skirtingus laikraščius, o juo­se būdavo vienoda informacija – nuolatinis garbinimas tų, kurie priima sprendimus, kasdienis melo brukimas“, – pabrėžė L. Mažylis. Anot jo, diktatoriai at­eina ir išeina, tačiau karas už­traukė gėdą ir eiliniams Rusi­jos gyventojams, kurie prie to, kas vyksta, prisidėjo savo pasy­vumu. Pasak europarlamentaro, perlaužti už ge­ležinės uždan­gos gyvenančių ilgai propaganda maitinamų žmo­nių mąstymą yra itin sunku. Ir kaip tą įveikti?..

Sunku prognozuoti, kas bus

L. Mažylis pra­sitarė, jog jau pirmoji jo kaden­cijos EP pusė buvo kupina su­dėtingų iššūkių. „Iš Europos Są­jungos išstojo Didžioji Britanija, sudėtingi buvo kovos su klima­to kaita planai, prasidėjo koronaviruso pande­mija. Išėjome dirbti nuotoliniu būdu. Kaip sugebėjau, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir mais­to saugos komitete reiškiausi COVID-19 klausimais. Buvo įsteigtas laikinasis Kovos su vė­žiu komitetas – teko pabūti jo nariu“, – vardijo profesorius. Jis sakė, kad prasidėjusią antrą ka­dencijos pusę žymėjo nuojauta, jog Rusija puls Ukrainą. Pasak L. Mažylio, nors veiklos rutiną temdo ta pati skaudi tema, kiti darbai tęsiasi. „Ir toliau kalbame apie Žaliąjį kursą. Priimame ru­tininius teisės aktus, diskutuoja­me, kaip jie turės atrodyti, bet tai koreguoja energetinių resursų ir žaliavų brangimas. Dabar sunku pasakyti, kas laukia po mėnesio ar po pusės metų“, – sakė paro­dos bibliotekoje sumanytojas. Jis pastebėjo, kad anglies, naftos bei dujų iš Rusijos atsisakymas eina ta pačia linkme, kaip ir Ža­liasis kursas. „Mūsų bendras tiks­las – sumažinti planetos šiltnamio efektą. Žaliąjį kursą planuojama įgyvendinti iki 2050 metų, o ru­siško iškastinio kuro reikėtų at­sisakyti kaip įmanoma greičiau, – paaiškino politikas. – Kryp­tys sutampa, tačiau įgyvendini­mo laikas – ne. Dar yra „Nuo ūkio iki stalo“ strategija , kur bando­ma suderinti žemės ūkio ir aplin­kosaugos interesus. Tai nėra pa­prasta. Tie, kurie yra žemės ūkio augintojų pusėje, sako: „Palauki­te, dėl karo jau netenkame tam ti­kro kiekio grūdų importo!“ Tad gali tekti Europoje intensyvinti žemės ūkio produktų gamybą. Na, tai ne­nauja, tačiau gali būti sunku su­derinti su Europos aplinkosauga. Diskusijos atsinaujina – kuo jos baigsis ir kaip pasisuks, dar ne­žinome.“

Pandemija niekur nedingo

L. Mažylis prasitarė: „įstatymų virtuvėje“ jaučiama, kad ir pan­demijos grėsmės niekur nedingo. Pirmiausia, pasak jo, reikia per­galvoti patirtį veiksmų, kurie dėl jos, kad ir karštligiškai, buvo atlikti. „Bet buvo padaryta ir labai teisin­gų dalykų. Pirmiausia – labai spar­čiai pagaminti reikiami kiekiai vak­cinos. Taip pat tarp valstybių buvo jaučiamas solidarumas – neturė­jome laukti, kol ja apsirūpins di­desnės ar įtakingesnės šalys. Ta­čiau teko ir abejotinos patirties, pavyzdžiui, kaip spręsti klausimą dėl laisvo asmenų judėjimo. Ne­seniai įsteigtas COVID-19 pase­kmių komitetas – esu jo pakaiti­nis narys. Šiose diskusijose ir vėl dalyvausime – mano kolegos kal­ba apie patirties apibendrinimą, o aš pašmaikštauju, jog pačios pan­demijos dar nesuvaldėme! Gali­ma paspėlioti, kad liga rudenį at­sigaus mažesniu mastu, o gal ir visai bus suvaldyta. Tai neatsaky­ti klausimai bei erdvė, kurioje gali­ma dirbti“, – kalbėjo pašnekovas. Jis akcentavo, kad EP nariai vei­kia bendrai – vyksta komandinis darbas. Apie antruosius kadenci­jos ir veiklos EP metus L. Mažy­lis parašė knygą, kuri jau iškeliavo į spaustuvę. Leidinyje – politinės realijos, kurios buvo pasiekusios EP. „Viena temų, kurių dar nepa­minėjome – Baltarusija. Tikėjome, kad Baltarusijos žmonės, 2020-ai­siais po „pavogtų“ rinkimų masiš­kai išėję į gatves, išsikovos de­mokratiją, bet režimui žmones pavyko užgniaužti. Vėliau – hibri­dinės atakos pasienyje bei kitos temos“, – paminėjo jis.

Pasikviečia „herojų“, išeina – susimąstę

Sunku pamiršti tai, jog Vo­kietijos diplomatiniame archyve L. Mažylis aptiko Vasario 16-os­ios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą. Neseniai paminė­tas šio įvykio penkmetis. Profeso­riaus nuomone, ir iki to laiko jis ne­buvo toks jau „nežinomas“ – juk jo, Kauno Vytauto Didžiojo univer­siteto dėstytojo, paskaitose daly­vavo daugybė studentų, yra pa­rašęs knygų, dalyvavęs laidose… Tačiau profesorius sakė, kad do­kumento atradimas tapo atskaitos tašku, nuo kurio prasidėjo kur kas dažnesnės kelionės bei susitikimai su miniomis smalsuolių. Anot politi­ko, reikėdavę pasakoti ir apie Akto pasirašymo aplinkybes, ir apie tai, kokį poveikį jis turėjo Lietuvos po­litinei raidai, pagaliau – ir kaip pats dokumentas atsirado. „Jausdavau, kad kviečia mane lyg herojų. O iš­eina labai susimąstę: „Palauk, o čia veikiau gal istorikas? Jis disku­tavo su manimi visą valandą ir pa­keitė mąstymą apie įvykius…“ Atėjo pas herojų, o išėjo iš profesoriaus paskaitos, ir nepanašu, kad gai­lėtųsi atėję“, – šypsojosi L. Mažy­lis. Jis užsiminė, kad po šio savo atradimo išties pradėjo mėgautis bendravimu su žmonėmis. „Ir bū­damas dėstytoju žinojau, jog nega­liu suklysti, tačiau dabar suvokiau, kad nebegaliu padaryti nė vienos klaidos. Kalbėdamas su tūkstan­čiais esu jiems įsipareigojęs. Tai ir įtampa, ir iššūkiai, tačiau jie yra malonūs“ , – tvirtino L. Mažylis.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas