„Kultūrnamis“ namuose, pasiutusi „čičirkšna“ ir gabus deklamuotojas

Nijolė Zakarauskienė (Jackūnaitė) gimė ir aštuonmetę mokyklą baigė Juknėnuose. Iš čia kilę ir moters tėvai, seneliai. Čia ji susipažino su vyru. Nors pašnekovė jau ilgai gyvena Vaikutėnuose (Utenos sen.), Juknėnų kapinėse sakė pažįstanti visus, nes čia „suguldytas visas kaimas“.

Vieni kitiems lygūs kaimiečiai

1951 metais gimusi N. Zakarauskienė sakė pasaulį išvydusi vienkiemyje Juknėnų pakraštyje. Nors melioracija prasibrovė pro pat namus, laimei, trobesių nepalietė.

Vaikų kaime, anot pašnekovės, jos vaikystėje tikrai netrūko, o kur vaikai, ten ir žaidimai. Kartą, žaisdama slėpynių, užlipo ant kaimynės tvarto lubų ir įsmuko tiesiai ant mėšlo tarp karvių. „Mama barėsi, o kaimynė ką jau bepasakys…“ – juokėsi N. Zakarauskienė. Ne vienoje Lietuvos vietoje žinoma žiemos linksmybė ant ledo įsukant roges aplink stulpą juknėniškių mažiesiems, kaip pasakojo vaikutėniškė, buvo žinoma „čičirkšnos“ pavadinimu.

Pasak moters, artimiausias ežeras juknėniškiams – Sylys, tačiau, jie, vaikai, retai prie jo eidavo, o žiemą čiuožinėti balų užtekdavo ir kaime.

Pašnekovė atsiminė, kad nors gimtojo kaimo mokykloje buvo daug vaikų, kai ji lankė pirmą klasę, pirmokų tebuvo šeši. Pradinė mokykla iš pradžių buvo kaimo pakrašty, tremtinio Kurmio namuose, į kuriuos mažiesiems, anot N. Zakarauskienės, buvo toloka nueiti. Aštuonmetę pašnekovė lankė dviejų aukštų mediniame pastate kaimo viduryje. Pirmoji jos mokytoja buvo Elena Maniušienė.

Vaikutėniškė pastebėjo, kad Juknėnuose visi vaikai buvo vienodi – iš kaimo. Skirtumas tarp kaimiečių ir miestiečių, anot jos, ryškiai pasijuto mokantis Utenos II vidurinėje. „Ir taip sakau ne tik aš, bet ir kiti, kurie mokėsi. Vaikų rašytojas Vytautas Račickas buvo mano klasiokas. Ir jis – kaimietis“, – sakė N. Zakarauskienė apie žinomiausią bendraklasį. Moteris, krimtusi buhalterinės apskaitos mokslus Kaune, tikino, kad laikinojoje sostinėje šiuo atžvilgiu ryškių skirtumų tarp studentų nebuvo.

Namai – lyg kultūrnamis

Pašnekovės mama prieš ištekėdama ilgai tarnavo pas kaimynus Miškinius. Pas juos gal nuo keturiolikos metų pradėjo melžti karves. „Ji labai gerbė ir mylėjo Motiejų Miškinį, nes jis buvo geras žmogus. Labai gerbė ir Motiejaus žmoną, kurios nevadino niekaip kitaip, tik Motiejiene. Antanas Miškinis buvo išvykęs į Vilnių, paskui ištremtas, atvažiuodavo tik kada ne kada per išeigines, todėl jį mažai žinojo. Vienu metu sodyboje gyveno ir Vinco Miškinio žmona su savo mama. Samdinių būta ir daugiau, tačiau jie buvo iš Antilgės kaimo (Daugailių sen. – aut. past.).“

Beje, mama, baigusi tik keturis skyrius Juknėnuose, buvo labai gabi, nes dukrai sugebėdavo paaiškinti ir septintos klasės uždavinius.

N. Zakarauskienė pasakojo, kad šokiai vykdavo jos tėvų namuose, „kamaroje“. Tiek vasarą, tiek žiemą. „Tikras kultūrnamis buvo. Kai pradėdavome penktadienį, tai baigdavome sekmadienį. Man būdavo labai gerai, kad niekur išeiti nereikėdavo. Brolis grodavo akordeonu, ir aš buvau pramokusi, sueidavo daug jaunimo. Nors šokiai vykdavo ir kitur, buvo patogu, kad mano brolis grodavo.“ Juknėniškiai traukdavo į šokius ir į aplinkinius bei tolimesnius kaimus: Gaidžius, Sirvydžius (Tauragnų sen.), Kubilius, Garnius, Paberžę (Daugailių sen.), Spitrėnus (Utenos sen.).

Galėjo žūti nekaltas

Pasak N. Zakarauskienės, jų šeima pokariu niekam neužkliuvo ir nenukentėjo todėl, kad nerėmė nei vienų, nei kitų. Nenukentėjo nei tėvo, nei mamos pusė. Nebuvo ir didžiažemiai, todėl kaip buožių į Sibirą nevežė. Vis dėlto, nors tėvas niekur nesivėlė, vos nebuvo sušaudytas. Eidamas iš uošvių namų per mišką, netyčia užėjo partizanus. Tie prisakė, jog šiukštu niekam neprasitartų, kad juos matė. Po kelių dienų partizanai buvo užpulti ir netrukus prisistatė pas Jackūnus. Pastatė šeimos galvą prie sienos – atseit mus užpuolė, nes tu pranešei. Motina raudodama puolė ant kelių, įtikinėjo, kad vyras net namie niekam neprasitarė apie netikėtą susitikimą. Anot pašnekovės, tik gimdytojos maldavimai ir tai, kad partizanai buvo pažįstami, padėjo tėvui išvengti sušaudymo.

Pašnekovės mamos tėviškė buvo Juknėnų ir Blusiškių kaimų paribyje, visai netoli būsimo vyro namų. Beje, nusižiūrėję atokesnėje vietoje pūpsančią sodybą, partizanai norėjo išsikasti joje bunkerį, tačiau N. Zakarauskienės motinos tėvas nenorėjo rizikuoti gausios šeimos likimu.

Gabus deklamuotojas

Pašnekovė pasakojo, kad jos močiutės iš mamos pusės dėdė Klemas Gaidelis buvo gabus eilėraščių deklamuotojas: „Būdavo, jei į autobusą įlipa Utenoj, tai iki pat Juknėnų – eilėraščiu pradeda, eilėraščiu baigia. Ir kaip ten taip sugebėti?.. Grįžusi namo, mamai sakydavau: „Nu, šito tavo dėdės aš taip ir nesupratau!“ Jis buvo Juknėnų žmogus, bet kažkoks keistas palikimas, negirdėtas daiktas. Jis ir palaidotas Juknėnuose.“

Pasak N. Zakarauskienės, poetės Reginos Katinaitės-Lumpickienės ir jos brolio poeto Alvydo Katino senelis Jonas Govedas buvo labai iškalbus žmogus. Be jo prakalbų neapsieidavo nė vienos vestuvės. Ji spėjo, kad turbūt dėl to anūkai ir pasuko literatūriniu keliu.

Juknėnų kapinėse, pasak dabar Vaikutėnuose gyvenančios moters, ji pažįsta visus, nes ten „suguldytas visas kaimas“. Amžinojo poilsio vietoje anksčiau nestovėjo paminklai, tik mediniai kryžiai, ant kurių nieko nebuvo užrašyta. Šiose kapinėse viename kape yra palaidotas N. Zakarauskienės brolis, tėvai ir tėvo tėvai. Kitame kape ilsisi ir seneliai iš motinos pusės.

Iš vaikystės moteris atsiminė, kad „mojava“ (gegužinės pamaldos) būdavo pas Balį Maniušį. „Gretimuose Gaidžiuose gyveno labai tikintys žmonės, kurie sakydavo: „Na, Juknėnai į bažnyčią tai jau nenueina.“ Mums bažnyčia buvo toli. Artimiausia – Vajasiškyje (Zarasų r. – aut. past.). Mes gyvenome ant Vajasiškio kelio, tai mums – penki kilometrai. O kas iš vidurio kaimo, ir visi šeši. Nepasakyčiau, kad ir žmonės buvo labai tikintys“, – sakė pašnekovė.

Autoriaus nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas