Abipus kelio Užpaliai–Svėdasai, tarp Kėpių ir Kaimynų kaimų, įsikūrę Butiškiai (Užpalių sen.). Dabar kaimą sudaro tik trys senos sodybos. Viena jų priklauso vietovės senbuviams Miliams, kurių ainiai išsibarstę kas kur, o senojoje gryčioje tebevasaroja Julijona Milienė (Rukšėnaitė). Sibiro tremtį ir atstumtosios dalią gimtojoje šalyje patyrusi moteris sako, kad dabar viskas gerai, visko užtenka, džiaugiasi nuostabiu žemės kampeliu gimtojoje, jau amžiną atilsį vyro tėviškėje, ir su švelnia šypsena pripažįsta, kad ir jos saulutė jau leidžiasi vakarop.
Gyvybę gelbėjo sidabrinės lapės mėsa
Vanda Rožienė (Milytė) šiuo metu gyvena Kėpiuose (Užpalių sen.), tačiau jos tėviškė visai šalia – Butiškiuose. Ji pasakojo, kad nors tėvai kolūkiui buvo atidavę visą ūkį ir patys į jį įstoję, tačiau vis tiek išvežė – tėvus ir tris vaikus (dukrą ir du sūnus). Mama prašė vaikų nebėgti – laikytis kartu. Milius išvežė 1952 m., o pašnekovė atsiminė, kad Kušlių miške sunaikinus bunkerį, jos broliui Broniui liepė pasikinkyti arklį ir vežti žuvusiuosius. „Ir išvažiava. Ir kai vežė atgalia, aš išėjusi pra duris žiūrėjau kų. Anas aina šoni ir veža [miško] brolius. Tik tiek. A daugiau nieka nežinau“, – pasakojo kruvinų įvykių liudininkė.
Anot V. Rožienės, tėvus vargindavo įvairūs naktiniai svečiai, kurių ji, kaip vaikas, neskyrė. Tik atsimena, kad tėvas gyveno nuolatinėj įtampoj – tai turbūt ūkininkui ir patrumpino gyvenimą.
Pateko tremtiniai į Krasnojarsko kraštą, Jemeljanovo rajoną. Tėvas mirė pirmaisiais tremties metais, mama pateko į sodą, bityną, broliai kolūkyje dirbo traktoristais. Nebuvo kur gyventi – apsėsti utėlių glaudėsi zemliankoj. Pašnekovė labai susirgo ir kažin, kaip ten būtų viskas pasibaigę, jei ne gerieji Ozerovai. Jie paėmė mergaitę ir nuvežė pas gydytoją žydą. Šis nustatė stiprų plaučių uždegimą ir liepė valgyti sidabrinės lapės mėsą. Bevaikiai Ozerovai gavo ligonei ir mėsos. Nors gelbėtojai turėjo ir tarnaitę, tačiau paūgėjusi mergaitė padėdavo jiems namų ruošoje. Beje, prieš tremtį V. Milytė buvo penktokė, tačiau Sibire rusišką mokyklą vėl turėjo lankyti nuo pirmos klasės.
Svetimi savam kieme
Grįžo tremtiniai 1957 m., bet nuosavi namai jau tarnavo visuomeninėms reikmėms: kolūkio kontora, biblioteka, kinas. Tiesa, iš pradžių leido grįžti tik motinai su dukra, kurias apgyvendino virtuvėje. Vėliau, kai grįžo brolis su šeima, „nebuva kur gyvint, jie insbrovė per jėgų šitan bibliotekan – varga, ilgai kariava ligi atsikariava kitų galų…“ Paskui išsikėlė ir biblioteka, ir kontora.
Pašnekovė sakė, jokio mokslo daugiau nesiekusi – ėjo kolūkyje kiaulių liuobt, karvių melžt, lauko darbuos… Kai ištekėjo, gimė vaikai, krito darbingumo lygis… Tačiau tuo metu kaip tik iš darbo išėjo laiškininkė – liko laisva vieta. Kolūkietė negalėjo nešioti laikraščių, todėl susirinkime buvo nuspręsta ją iš kolūkio paleisti, kad galėtų dirbti tarnautoja. Ilgus metus žmonės ją pažinojo kaip Kėpių, Kaimynų, Linskio, Vėželių, Jociškių, dalies Mikėnų laiškaneše. Spaudą moteris pristatydavo ir dviračiu, ir motociklu, ir arkliu. O žmonės daug užsisakydavo: be rajoninio „Lenino keliu“, dar skaitydavo „Ūkininko patarėją“, „Tarybinę moterį“… Laiškanešė V. Rožienė taip pat darbavosi ir pieno surinkimo punkte Butiškiuose.
Vaikai atkariavo namus
J. Milienė (Rukšėnaitė), V. Rožienės brolienė, gimė Zarasų apskrityje, Salako valsčiuje, Žeimių kaime (dabar – Ignalinos r.). 1951 m. spalio 2 d. šešiolikmetę merginą su šeima ištrėmė į Krasnojarsko kraštą, Jemeljanovo rajoną. Ten ji sutiko savo vyrą Bronių Milį. Kai sutuoktiniai atvažiavo į Butiškius, niekas jų į teisėtus namus nenorėjo įleisti. Miliai miegojo ant šieno, maistą, kurio gaudavo už darbą kolūkyje, virdavo kieme ant sustatytų plytų. Pašnekovė laukėsi. Gerai, kad buvo vasara. „Tik vėliau kolūkio pirmininkas įleido klėtin, kur buvo laikoma supilta druska kolūkio karvėm. Vyras papjovė ajerų, šieno, išdžiovino, medinėn lovon paklojo. Ir langeliukas mažutis. Verkdavau, galvojau – numirsiu. Nubundu – nieko – gyva. Ir vėl verkiu – gal numirsiu“, – pasakojo išgyvenimus moteris ir pridūrė, kad nuo tokios nuolatinės būsenos „prisikėlė“ kraujo spaudimą“. Galų gale, artėjant gimdymui (dukra gimė rugsėjo 10 d.), Miliams troboje davė kambariuką, buvusią virtuvę (tuo metu naudotą kaip skaityklą), kad būtų, kur vaikui lovytę pastatyti, kur kūdikį iš ligoninės atsivežus priglausti. B. Milys duris išpjovė, su vyrais namelį (prieangį) pristatė. Nors nedideliame kambarėlyje vietos buvo nedaug, bet vyras sumūrijo krosnelę, ir žmona džiaugėsi, turėdama šilto vandens naujagimiui nuprausti.
Kai J. Milienė ėmė lauktis sūnaus, atlaisvino kitą patalpą, kurioje buvo įsikūrusi biblioteka. Tiesa, joje atitvėrė kambarėlį, kuriame veikė kino aparatinė. Milių troboje liko ne tik kinas, bet ir kolūkio kontora, į kurią, nuolat sukdami aplink namą, važiavo automobiliai. Tokio kaip kiemo nebuvo – pašnekovė nuolat nerimavo, kad po mašinų ratais nepapultų vaikai. Pasak moters, gal būtų ėję ir kur nors kitur, tačiau nebuvo kur. Taip ir gyveno: ji augino vaikus, o vyras dirbo kolūkyje „prie technikos“, iš pradžių traktoristu, paskui, „kai tremtinius atlaisvino“, – dirbtuvių vedėju.
Pavojingas saugotojo šautuvas
Nauja aušra tremtiniams išaušo, kai kolūkio pirmininką rusą Dmitrijų Šerstniovą pakeitė lietuvis iš Antalgės – Vladas Butiškis. Jis Kaimynuose pastatė naują pastatą, į kurį iš Milių namų išsikėlė kontora ir kinas. „Plačiau pradėjusiems gyventi“ Miliams sekėsi ir toliau – J. Milienė, trečiam vaikui (savo antrajai dukrai) pradėjus eiti į mokyklą, ėmė dirbti kasininke kontoroje. Iš banko Utenoje į kolūkį veždavo pinigus, o jų buvo daug – kolūkis klestėjo, paskolas imdavo, pradėta mokėti tryliktą atlyginimą. Važiuodavo viliuku dviese su vairuotoju. Tačiau, keliaujant per Vyžuonų mišką, nebuvo labai saugu. „Tada atvažiavo policininkai – kontora buvo jau Kaimynų kaime – ir pirmininkui pasakė: „Jokių kalbų, turi būti apsauga!“ Davė medžiotojį. Senų senų. Kai važiuodavome, jis sėdėdavo ažupakaly, aš – priekyje. Žiūriu, šautuvas įstatytas mano šoni! „Jėzus Marija, jei išsigąs, – sakau, – šaus netyčia, tai mane pirmą nušaus!“ Pirmininkui ėmiau sakyti, ką jūs man davėt, kad aš dabar pati bijau! Tada davė biškį jaunesnį.“
Kasininke J. Milienė dirbo tol, kol „Gegužės 1-osios“ kolūkį prijungė prie Vilučių. Į juos iš Kaimynų persikėlė ir kontora. Pašnekovė, neturėjusi galimybės važinėti, neteko darbo, tačiau Kaimynuose atidarė parduotuvę, kurioje kasininke pardavėja pradirbo 15 metų.
Anyta ir marti
J. Milienės vaikai, kaip ir kiti butiškiečiai, mokyklą lankė Užpaliuose. Kolūkio sunkvežimis ryte juos surinkdavo nuo Milių verandos. Tiesa, vyresnieji pašnekovės vaikai dar kurį laiką ėjo ir į Kaimynų pradinę – kai ją uždarė, tose patalpose įsikūrė biblioteka.
Pasak J. Milienės, kitame namo gale gyveno jos anyta – moteris suskaičiavo kartu su ja praleidusi 30 metų ir šešis mėnesius. Nors su vyro motina nesipyko ir ją prižiūrėjo, tačiau į labai dideles draugystes nesileido: „Pagalvojus, nežinau kuri marti su anyta sutaria? Labai retai. Jos yra svetimos. Vyras ir žmona yra savi, o čia – visiškai svetimas žmogus. Žinoma, muštis mes nesimušėm. Gražiai sutarėm. Kai kas man reikėjo iš jos išnešt, kai kas paduot… Mirdavo dar jinai ir nuomaru – kelis kartus radau nukritusią. Labai išsigąsdavau, pranešdavau sūnui, kad atvažiuotų.“ Iš anytos jaunoji Milienė yra girdėjusi, kad Butiškių kaimas buvęs didelis, tačiau dalis gyventojų (kaip Juškai, Mikučioniai, Kirveliai) iš kaimo išsikėlė į vienkiemius. Jei ne karas, iš kaimo būtų išsikėlę ir Miliai („buvo paėmę žemės kalne“). Senasis Milių namas matė ne vieną gyventojų kartą, pašnekovės vyras namo išpuvusias vietas (iki langų) pamūrijo plytomis, nors šiaip „senovės medžiai buvo nežmoniškai stiprūs“. Stogas buvo dengtas šiaudais, paskui – skiedromis, ant jų – šiferis.
Savo kaimo vaikai
Pasak J. Milienės, partizanai į Milių namus ateidavo dažnai, o skrebai užgriūdavo dar dažniau. „Partizanai buvo vaikai, kuriems reikėjo į armiją eit. Daug jaunimo paėmė armijon. Ir daug žuvo. Visi bijojo eiti armijon ir visi slapstėsi. Savo kaimo vaikai. Kokie gi jie partizanai, Dieve mano?“ – retoriškai klausė moteris. Anot pašnekovės, ir jos vyras norėjo išeiti partizanauti, tačiau sulaikė motinos ašaros: tėvas serga, brolis sesuo – maži… Kas bus, tas bus, bet laikykimės drauge, sakė ji. Kita vertus, „karas jau buvo nusitraukęs, visi, kas išėjo, tie iš armijos grįžo“. Pašnekovės vyrui prieš savo norą dar teko ir kruvinuose pokario įvykiuose sudalyvauti.
