Į „Utenos dienos“ puslapius sugrįžta skaitytojų pamėgta rubrika „Politikas iš arti“! Prieš kurį laiką pristatėme praėjusios kadencijos Utenos rajono savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) narius, o dabar kviečiame susipažinti su 2023–2027 metų kadencijos Tarybos naujokais. Pirmasis pašnekovas – verslininkas Eimantas Žulys (39 m.), į Tarybą išrinktas pagal politinio komiteto „Stipri Utena“ sąrašą.

Trumpai pristatykite save skaitytojams.

Gimiau ir augau Utenoje. Baigęs „Saulės“ gimnaziją įstojau į Utenos kolegiją – studijavau informacinių sistemų inžineriją.

Kodėl nusprendėte rinktis būtent tokią specialybę? Ar baigęs mokyklą tvirtai žinojote, ką norite studijuoti, ar teko pasukti galvą?

Buvau tvirtai apsisprendęs, nebuvo jokių svarstymų. Atsimenu, kokia buvo mano reakcija, kai mokykloje pamačiau pirmąjį kompiuterį, dar nespalvotą, su DOS operacine sistema. Buvo vau. Pasidarė labai įdomu, kas čia per daiktas, ir užsikabinau. Lankiau informatikos būrelį. Būdavo, viską padarau pirmas ir tuomet padedu mokytojui.

Kaip klostėsi Jūsų karjera?

Dar nė neturėdamas vairuotojo pažymėjimo ėmiau užsiimti automobilių prekyba, tuo metu tai buvo labai populiaru. Man buvo sudarytos geros sąlygos užsiimti šia veikla – tėvas varydavo automobilius, o aš garaže juos remontuodavau.

Vos baigęs kolegiją sulaukiau pasiūlymo dirbti „Snoro“ banke. Net neabejodamas iš karto sutikau. Aišku, iš pradžių buvo šiek tiek nedrąsu, bet labai džiaugiausi, kad tik ką baigęs mokslus gavau galimybę eiti tokias pareigas. „Snoro“ banke dirbau penkerius su puse metų – tol, kol jį uždarė. Ėjau inžinieriaus-techniko pareigas – prižiūrėjau kompiuterius, bankomatus.

Nutrūkus banko veiklai apie dvejus su puse metų dirbau UAB „ARK prekyba“ informacinių sistemų inžinieriumi, kol sulaukiau iš draugo pasiūlymo pabandyti laimę užsienyje.

Kur emigravote?

Su žmona Agne ir mūsų pirmagime Kamile, kuriai tuo metu buvo dveji, išvykome į Norvegiją. Ten mums viskas buvo paruošta: namas, darbas.

Tikriausiai nebuvo lengva priimti sprendimą viską palikti ir išvažiuoti…

Šį sprendimą priėmėme per pusę metų. Reikėjo laiko pasiruošti. Žinoma, nebuvo labai drąsu. Prisimenu, kai plaukėme keltu, galvoju: ką aš čia darau (šypsojosi)… Baimės buvo visiems.

Kiek laiko praleidote Norvegijoje?

Trejus su puse metų. Per tą laiką mums gimė sūnus Dominykas. Iš tikrųjų visada ilgėjomės Utenos, artimųjų, vaikams labai reikėjo senelių, o bendrauti su jais galėjo tik per „Skype“. Nepaisant ilgesio, ten gyventi nebuvo blogai – abu gavome darbus, gerus atlyginimus.

Kas kiek laiko sugrįždavote į Lietuvą?

Kartą per metus, vasarą. Labai taupėme (šypsojosi).

Ar gyvenant Norvegijoje Jūsų neslėgė tenykštis klimatas?

Kadangi mėgstu žiemos sportą, man nebuvo sunku. Kiekvieną sekmadienį išsiruošdavau paslidinėti, su šeima eidavome pasivaikščioti į kalnus. Gyvenome labai mažame miestelyje, kur visi vieni kitus pažįsta.

Kodėl nusprendėte grįžti?

Artėjo dukros pirma klasė. Buvo likę metai. Norvegijoje po metų ji jau būtų ėjusi į pirmą klasę, Lietuvoje – į paruošiamąją. Norėjome, kad dukra lankytų paruošiamąją klasę, kad prieš tapdama pirmoke geriau pramoktų lietuvių kalbą, nes ji kalbėjo norvegiškai. Norvegijos darželio mokytojos labai nuliūdo sužinojusios, kad mes išvažiuojame, nes buvo paruošusios Kamilę pirmai norvegų klasei.

Kaip dukra reagavo sužinojusi, kad grįžtate į Lietuvą?

Gerai, ji norėjo pas senelius. O sūnui, kadangi jis gimė Norvegijoje, ir šiandien kyla klausimų, kodėl mes ten negrįžtame. Jis tos šalies praktiškai neprisimena, bet turi norą ten gyventi.

Kaip pavyko adaptuotis sugrįžus? Ar nebuvo minčių Uteną iškeisti į kokį didmiestį?

Nebuvo sunku, mums visko užteko, dar prieš grįždami nusipirkome Utenoje butą. Įdomu tai, kad įsigijome būstą jį matę tik tėvų atsiųstose nuotraukose. Kad galėtume nusipirkti butą, teko imti paskolą.

Gavau neblogų darbo pasiūlymų Vilniuje, viena įmonių grupė man siūlė netgi tris vadovaujančius postus, bet aš pasirinkau žemesnes pareigas bei mažesnį atlyginimą ir įsidarbinau Utenoje „Telia“ inžinieriumi, nes norėjau gyventi gimtame mieste, kuriame mums labai gera. Žmona irgi greitai sulaukė darbo pasiūlymo – įsidarbino „Utenos dienoje“ maketuotoja-dizainere. Šiuo metu ji dirba UAB „Elameta“ vadybininke.

Kadangi įmonėje, kurioje dirbau inžinieriumi, nebuvo galimybių kilti karjeros laiptais (nebent būčiau išvažiavęs dirbti į Vilnių), pamatęs skelbimą, kad parduodamas verslas, išsiaiškinau, jog tai UAB „ARK prekyba“, kurioje dirbau prieš išvykdamas į Norvegiją, ir susigundžiau surizikuoti – įsigijau šį verslą. Pažinojau įmonės šeimininkus, jutau jai tam tikrą nostalgiją.

Kaip aplinkiniai reagavo sužinoję, kokį žingsnį ketinate žengti?

Visi labai stipriai atkalbinėjo, sakė – ką tu darai?! Bet aš manau, kad geriau daryti, nei gailėtis, jog neišdrįsai. Įmonei, kurią įsigijau, vadovauju jau trejus su puse metų.

Ar per tą laiką esate pagalvojęs, koks velnias nešė į ta galerą?

Kai tik nusipirkau verslą, atėjo korona. Galvoju: dabar man šakės, visi buvo teisūs… Bet išėjo atvirkščiai – viskas buvo labai gerai. Pradėję dirbti iš namų žmonės pamatė, kad jiems daug ko trūksta, ir ėmė pirkti pas mus. Vienu metu tiesiog nebeturėjome ko parduoti. Pinigus, kurių buvau pasiskolinęs įmonei pirkti, man pavyko grąžinti per metus, nors skolinausi penkeriems metams.

Įtariu, kad sukdamasis versle neapsiribojate vien įmonės direktoriaus pareigomis…

Aš darau viską: dirbu ir direktoriumi, ir vadybininku, ir pardavėju, ir grindis išplaunu (šypsojosi). Valandomis mano darbo neapskaičiuosi, jei klientai paskambinę paprašo, atvažiuoju į parduotuvę ir sekmadienį. Džiaugiuosi, kad yra tokių klientų, kurie mieliau renkasi remti smulkųjį verslą.

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

Kiek įmanoma, kiek mums leidžia laikas ir finansai, keliaujame. Daugiausia Lietuvoje, Latvijoje. Būna, važiuodami į pajūrį pakeliui sustojame Kaune, einame į areną pasižiūrėti „Žalgirio“ rungtynių, pernakvojame viešbutyje ir keliaujame toliau. Kalbant apie pajūrį, man asmeniškai labiau patinka Lietuvos, ne Latvijos. Esu patriotas, kur benuvažiuočiau, man mieliausia vis tiek bus Lietuva, ypač Palanga. Jei turėčiau tiek pinigų, įsigyčiau ten būstą. Kas žino, gal kažkada (šypsojosi)…

Visuomet keliaujame su vaikais, atsimenu gal tik vieną išvyką be jų. Esame taip įpratę, todėl mums kelionės su vaikais nekelia sunkumų.

Ar šiuo metu randate laiko paslidinėti?

Kadangi prieš porą metų bėgiodamas su šunimi patyriau rimtą traumą, man trūko Achilo sausgyslė, šiuo metu jaučiu tam tikrą psichologinę baimę slidinėti. Gydymas potraumostruko gal pusę metų, tris mėnesius vaikščiojau su ramentais, koja buvo sugipsuota, negalėjau jos priminti. Bet mano būdas toks, kad dirbti nuotoliniu būdu pavyko vos savaitę. Viską dariau, net automobilį su automatine pavarų dėže vairavau, nes dešinė koja buvo sveika. Dar sugebėjau ir kopėčiomis lipdamas nugriūti (šypsojosi). Laimei, kaip sakė gydytojas, situacijos nepabloginau. Šiuo metu galiu važinėti dviračiu, bėgti, bet slidinėti nedrįstu.

Užsiminėte, kad mėgstate krepšinį. Ar ši sporto šaka nėra svetima ir Jūsų sūnui?

Jis gyvena tik krepšiniu. Nesvarbu, ką jam siūlysi, jis vis tiek sako, kad bus krepšininku. Jis niekada netingi eiti į treniruotę, priešingai – labai supyksta, jei dėl kokios nors priežasties ją tenka praleisti. Treneris sakė, kad sportuoti su bendraamžiais sūnui jau gerokai per lengva, todėl jis pradėjo treniruotis su vyresniais.

Tikriausiai esate Utenos krepšinio komandos sirgaliai…

Ne tik sirgaliai, mano įmonė – viena iš šios komandos rėmėjų. Džiaugiuosi, kad dėl to sūnus turi galimybę susitikti su visais krepšininkais. Pernai artėjant sūnaus gimtadieniui mąsčiau, ką jam padovanoti, atrodo, viską turi. Sugalvojau paskambinti Eimantui Skersiui („Juventus“ komandos vadovas – aut. past.) ir paprašyti jo pagalbos – norėjau sūnų pradžiuginti krepšinio kamuoliu su visų „Juventus“ žaidėjų parašais. Eimantas sako: „Gerai, bus.“ Po poros valandų savo rankose jau laikiau kamuolį. Ir ne bet kokį, o tą, su kuriuo buvo atžaistas visas LKL sezonas. Nors šiai dovanai nebuvo išleistas nė vienas centas, vaikui ji suteikė labai daug laimės.

Žiūrėti varžybų į Utenos areną einu tik su vaikais, žmona krepšinio nemėgsta. O dukra eina pasižiūrėti, kaip šoka palaikymo komandos šokėjos, nes jai labai patinka šokti (šypsojosi).

Na, o dabar – apie politiką: kaip ji atsirado Jūsų gyvenime?

Verslas, kuriame dirbu, jau teka sava vaga, paskolos išmokėtos, tad vieną dieną sulaukęs savo pažįstamo Arvydo Kalyčio (tiek praėjusios, tiek dabartinės kadencijos Tarybos narys – aut. past.) pasiūlymo stoti į Vitalijaus Šeršniovo politinį komitetą „Stipri Utena“ sutikau. Žinoma, ne iš karto, man reikėjo pagalvoti. Šis pasiūlymas mane nustebino, nes neturėjau nieko bendro su politika, bet pamaniau: o kodėl gi ne?

Ilgai slėpiau nuo verslo draugų, kad ketinu dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose, maniau, jog galiu sulaukti jų priešiškumo. Maloniai nustebau gavęs ketvirtą numerį komiteto sąraše. Kaip politikos naujokas, nesitikėjau tokios aukštos pozicijos. Kai gavau tą numerį, apėmė azartas – pradėjau labai stipriai domėtis politika, žiūrėti įvairias laidas, ko anksčiau nedarydavau. Viskas staiga apsivertė – man ši sritis pasidarė labai įdomi. Kadangi rinkėjų dėka po rinkimų netgi pakilau iš ketvirtos vietos į trečią, jaučiu prieš juos didžiulę atsakomybę, nesu praleidęs nė vieno Tarybos posėdžio.

Kaip aš sakau, į valdžią atėjo mūsų karta. Su meru Marijumi Kaukėnu kartu augome Klebonžemyje, kur gyveno mano seneliai, lankėme tą pačią mokyklą. Dabar šita karta kuria Uteną. Džiaugiuosi, kad tarp mūsų visų nėra jokio priešiškumo, jokio pavydo. Visi kalbamės kaip lygus su lygiu, vieni kitus palaikome. Mūsų tikslas – ne peštis, o siekti Utenos gerovės. Viskas daug geriau, nei tikėjausi.

Man smagu, kad rajono valdžia į mane kreipiasi patarimų dėl techninių reikalų, kad mano patirtis yra naudinga.

Pabaigai sugrįžkime prie Jūsų asmeninio gyvenimo. Pasidalykite savo pažinties su žmona istorija…

Man buvo gal 17 metų, kai pradėjome draugauti. Mes tiek metų kartu, kad net nebeatsimenu, kada buvo kitaip. Mūsų pažinties istorija paprasta: anksčiau buvo mada važinėti po miestą automobiliais, merginos vaikšto… Taip ir susipažinom. Būdavo, susitinkame, pasivažinėjame. Iš pradžių negalvojome, kad tapsime pora. Santuokoje gyvename jau 15 metų.

Ar esame skirtingi? Šiek tiek. Ko gero, esminis mūsų skirtumas toks – aš keliuosi labai anksti, o žmona mėgsta pamiegoti (šypsojosi).

Šeima man – svarbiausias dalykas gyvenime. Nei verslas, nei politika negali to persverti. Jei kada nors man tektų rinktis vieną iš trijų, žinoma, pasirinkčiau šeimą. Džiaugiuosi, kad kol kas pavyksta viską suderinti.

Asmeninio archyvo nuotr.