Ignalinos rajono Dūkšto parapijos tikintieji kurį laiką gyveno laukimu, kad netrukus vienai Dūkšto miesto gatvių bus suteiktas kunigo V. Šarkos vardas, ir pagaliau tai įvyko, o visai neseniai šalia gatvės atsirado ir lentelė su nauju pavadinimu. 1944 metais į Vokietiją pasitraukusio Kaniūkų kaime (Dūkšto sen.) gimusio kunigo palaikai Dūkšto šv. Stanislovo Kostkos bažnyčios šventoriuje iškilmingai perlaidoti 2017 metais. Anapilin po sunkios ligos V. Šarka iškeliavo 1987 metų sausio 3 d., kai iki Lietuvos nepriklausomybės buvo likę tiek nedaug laiko. Šviesuolio dvasininko svajonę po mirties ilsėtis savo tėviškėje ir po galva pasidėti lietuvišką smiltelę įgyvendino kunigas Sigitas Grigas, dabar kunigaujantis Telšių rajone.
Kunigas ryžosi parvežti palaikus
S. Grigas iki tarnystės Dūkšto parapijoje apie kunigą V. Šarką nebuvo nieko girdėjęs. Dvasininkas apie kunigą pasakojusių žmonių troškimą parvežti velionio palaikus į tėviškę nusprendė paversti realybe. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę parapijiečiai šį klausimą kėlė ir anksčiau Dūkšte dirbusiems kunigams. Buvę klebonai išklausydavo juos, bet nė vienas nesiryžo parvežti palaikus.
„Tuomet ir nusprendžiau – jei niekas neparvežė palaikų, aš parvešiu, – pasakojo S. Grigas. – Kas ta Vokietija šiais laikais, pagalvojau. Tada ir pradėjau domėtis, kaip tą reikalą sutvarkyti. Pirmiausia pradėjau ieškoti kunigo giminių, o gal jie prieštaraus ir tam nepritars? Suradau dukterėčias, sūnėną, jie palaikė šią idėją. Supratau, kad žalia šviesa uždegta.“
Netrukus prasidėjo susirašinėjimas su vokiečiais, pradėti derinti palaikų parvežimo klausimai. Sužinojus, kad vien palaikų ekshumacija kainuos 2 tūkst. eurų, kunigą ištiko šioks toks šokas, nes minėta suma jam prilygo kosminiams pinigams. S. Grigas kreipėsi į vokiečius, kad Hamburgo Reinbeko kapinėse palaidoto ignaliniečio palaikus leistų išsikasti savo jėgomis, atsivežus žmones iš Lietuvos, bet sulaukė atsakymo, kad tai padaryti gali tik licenciją turintys darbuotojai.
Dvasininkas palaikus iš Vokietijos ketino parsivežti autobusu vaikiškame karste, nes nenorėjo, kad gabenant lėktuvu jie būtų mėtomi kaip krovinys, bet iškilo nenumatytas dalykas: „Maniau, kad kape bus tik velionio kauleliai likę. Paaiškėjo, kad buvo daug kas likę, net kunigo sutana išsilaikiusi. Viską reikėjo parvežti karste, o autobusu jo nepargabensi. Ir atsitik taip, kad tuo metu į Lietuvą turėjo grįžti tuščias siuntų gabenimo autobusiukas, kuris ir parvežė į Lietuvą palaikus. Kitaip kaip dievo pirštu to nepavadinsi“.
Išpildė svajonę atgulti tėviškėje
Velionio palaikai buvo ekshumuoti anksčiau, nei buvo numatyta, todėl spalio 1 dieną atkeliavo į Dūkštą. S. Grigas spalio 2 dieną turėjo lėktuvo bilietą į Hamburgą, kur laukė susitikimas su vietos lietuvių bendruomenės pirmininke. „V. Šarka taip troško būti palaidotas tėviškėje, todėl jam mintyse pasakiau, kad jį palieku bažnyčioje klebonauti, o aš išskrendu. Kunigo palaikai visą savaitę išbuvo bažnyčioje iki iškilmingos perlaidojimo ceremonijos, – sakė S. Grigas. – Nebuvau tikras, ar Hamburgo lietuvių bendruomenė pritars kunigo palaikų atidavimui. Jo asmenybe pradėję domėtis bendruomenės atstovai pradžioje į tai nebuvo linkę, tačiau juos pavyko įtikinti“.
Išlaidas už palaikų iškasimą ir jų atvežimą apmokėjo Ignalinos rajono savivaldybės administracija, tam skyrusi 2,5 tūkst. eurų. Pora mėnesių anksčiau iš Vokietijos buvo pargabentas ir velionio antkapinis paminklas.
„Pernai gegužės 2 dieną sukako šimtas metų, kai gimė V. Šarka, todėl parašiau prašymą Dūkšto seniūnijos seniūnui Antanui Šakaliui įamžinti kunigo šimtmetį apčiuopiamu dalyku, suteikiant jo vardą miesto gatvei, – pasakojo S. Grigas. – Malonu, kad Ignalinos rajono savivaldybės taryba vienbalsiai pritarė ir palaimino šį sprendimą. Gatvei jau suteiktas V. Šarkos vardas, o pavasariop bažnyčioje vyks iškilmės, kurių metu šv. Mišias aukos Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Darius Trijonis. Manau, kad visa tai buvo iš aukščiau sudėliota.“
Anot dvasininko, prasmingu V. Šarkos atminimo įamžinimo ženklu būtų tapęs ir jo vardo suteikimas Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos Dūkšto skyriui, tačiau to nelabai norėjusi skyriaus vadovė siūlymą įvertino skeptiškai. Palaikų pervežimo istoriją prisiminęs jos iniciatorius sakė esantis labai dėkingas vertėjavusiai vokiečių kalbos dėstytojai, Kaniūkuose gyvenančios Onos Laurinėnienės dukrai Valdai Kropienei. Hamburgo lietuvių bendruomenės pirmininkė stebėjosi, kad ji rašo daug geriau nei vokiečiai.
Tremtinė tėvo vardu rašydavo laiškus
„V. Šarka buvo iškili asmenybė, mūsų pasididžiavimas, didelis patriotas, daug padėjęs Lietuvai, o iki šiol niekur neįamžintas. Todėl džiaugiuosi, kad viena Dūkšto gatvių pavadinta kunigo vardu, – sakė buvusi tremtinė, partizanų ryšininkė 93 metų O. Laurinėnienė. – Čia ne juokas buvo S. Grigui visus dokumentus sutvarkyti ir parvežti į tėviškę V. Šarkos palaikus.“
O. Laurinėnienė prisiminė, kaip į Dūkštą 2015 metais kunigauti atvykęs S. Grigas jos pasiteiravo, kuo nusipelnė Donatas Šarka (kunigo V. Šarkos tėvas – aut. past.), kad jo vardu pavadinta viena Kaniūkų gatvių. „Kunigui pasakiau, kad jis niekuo nėra nusipelnęs, gyveno senukas, buvo pamaldus ir tiek ir papasakojau apie jo sūnų kunigą ir jo nuopelnus. S. Grigas man pasakė, kad jis atveš palaikus. Po kiek laiko per Velykas jį pakviečiau pietų, kurių metu kunigas susipažino su mano vaikais. Sužinojęs, kad mano dukra V. Kropienė yra vokiečių kalbos dėstytoja, labai apsidžiaugė, kad ji padės vertėjauti. Oi, kiek jie prirašė laiškų į Vokietiją, kai labai veiklus ir energingas S. Grigas pradėjo klibinti šį reikalą“, – prisiminimais dalijosi O. Laurinėnienė.
Į Kaniūkus 1963 metais gyventi atvykusi O. Laurinėnienė netrukus D. Šarkos prašymu pradėjo rašyti laiškus jo sūnui. Moteris ne tik juos rašydavo, bet ir skaitydavo, nes D. Šarka buvo beraštis, beraštė buvo ir jo antroji žmona. Tėvui būdavo didžiulė šventė sulaukus sūnaus laiško, su kuriuo iškart atskubėdavo pas O. Laurinėnienę. Ne vieną vakarą jie praleisdavo taip kartu vakarodami. Dūkštietė pasakojo, kad D. Šarka buvęs labai pamaldus. Kai eidavo pro už kapų stovintį kryžių, visada sustodavo ir nusiimdavo kepurę.
Kunigo tėvas prašydavo O. Laurinėnienės niekam nepasakoti apie laiškus, lageryje sėdėjusi saugumo sekama tremtinė tą ir pati žinojo, kaip ir tai, kad daug ko negali rašyti laiškuose. Paprastai rašydavo apie sveikatą, gamtą, perduodavo linkėjimus. V. Šarkos tėvas pasakodavo apie sūnų, kad jis buvo dvasios žmogus, labai geras, pamaldus, dalyvavo skautų veikloje.
Kunigą vadina šventu žmogumi
„Gyvendamas Vokietijoje V. Šarka visaip padėjo lietuviams, o kai jį įšventino į kunigus, jo pagalba tapo dar svaresnė. Jis ir vargšus lankė, ir ligonius, kai buvo galimybė pasitraukti Amerikon, to nepadarė, nes norėjo padėti pabėgėlių stovyklose gyvenantiems lietuviams. Jis ir savo namus užleisdavo per visokius lietuvių susiėjimus, o pats galėjo mašinoje permiegoti, – vardijo kunigo darbus dūkštietė. – Žinau, kad vienas lietuvis dėl kažkokių sveikatos problemų negalėjo gauti darbo, tai V. Šarka jam padavė savo plaučių rentgeno nuotrauką, kad tas galėtų dirbti ir užsidirbti. Jis buvo šventas žmogus.“
Kunigas turėjo dvi seseris Eleną ir Veroniką bei brolį Steponą. Kunigui susirgus, seseriai Elenai pavyko nuvykti į Vokietiją, kur ji iki mirties slaugė brolį. Brolis Steponas buvo vedęs tuomečio LKP CK sekretoriaus Petro Griškevičiaus seserį. Juokdamasi O. Laurinėnienė prisiminė, kaip viename laiške tėvas sūnui prašė parašyti: „Žinai, vaike, Steponas poterių nebekalba.“
Dūkšto bažnyčia, kurios šventoriuje amžinojo poilsio atgulė perkelti V. Šarkos palaikai, pastatyta ant jo senelių žemės, kurią jie padovanojo bažnyčios statybai. „Dabar jis guli kaip savo kieme, – atsiduso O. Laurinėnienė. – Laiškuose kunigas dažnai rašydavo apie tėvynės ilgesį, jam Lietuva buvo šventa ir jis labai norėjo būti palaidotas savo tėviškėje.“
Gyvenimą paskyrė lietuvybei puoselėti
V. Šarka mokėsi Dūkšto lenkiškoje mokykloje, vėliau baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, studijavo Kaune, Vilniuje ir Eichštate. 1946 m. birželio 21 d. Vokietijoje įšventintas į kunigus. Darbavosi karo pabėgėlių lietuvių sielovadoje, kur teikė pagalbą lietuviams, išvykstantiems į Ameriką ir kitus kraštus. Vėliau patvirtintas Hamburgo ir Šlezvigo-Holšteino žemės lietuvių kapelionu. Aktyviai dalyvavo Vokietijos lietuvių bendruomenės veikloje, rengė tautines šventes ir minėjimus, Hamburge leido ir redagavo laikraštį „Aušros vartai“. V. Šarka ginė Lietuvos disidentus ir tikinčiųjų teises, Lietuvoje prasidėjus Atgimimui rašė laiškus pasaulio valstybių vadovams dėl paramos teisėtiems lietuvių tautos siekiams atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.