Bombos sunaikinta mokykla, „skuolka“ pažymėta vaikystė ir kubilai, pilni žalios mėsos

Vanda Maniušienė (Knyvaitė), Šiožinių kaimo sen­buvė, gimtinėje praleido aštuoniasdešimt metų. Anot moters, jos tėvai nuseno ir liko kaime, kaip ir kiti pa­našaus amžiaus žmonės, o jaunimas patraukė kurti naujo gyvenimo į pramonės miestu tampančią Ute­ną. Pašnekovė negalėjo pasakyti, kodėl liko kaime, visą gyvenimą buvo eiline kolūkiete. „Likimas taip jau lėmė, kad aš kaip ta varna apskrendu apskren­du ir niekur nenoriu eiti iš namų“, – šypsojosi Šioži­nių senbuvė ir pripažino, kad galbūt kvailai pasielgė tuomet atsisakiusi namo mieste.

Skuolka pažymėta vaikystė

V. Maniušienė, gimusi 1941 m. rugsėjo 29 d., karą atsime­na miglotai, tačiau tada ją, ma­žametę, galimai pažymėjo ske­veldra, įlindusi į ranką. Iki šių dienų liko neskausmingas gum­bas. Pašnekovei mama pasako­jo, kad nors frontas pro Šioži­nius praėjo greitai, bet ne be kruvinų pėdsakų. Įkalinti tarp vokiečių ir rusų karo ugnies, kaimo gyventojai slėpėsi Juod­koms ar Knyvoms (Knyvų kai­me buvo nemažai) priklausan­čios sodybos dideliame rūsyje. Pastebėję prie rūsio žmones ir pagalvoję, kad ten galbūt įsikū­rę priešai, kažkurios pusės ka­reiviai numetė prie sodybos avi­acinę bombą. Žuvo dvi moterys (moteris su dukra), buvo sužeis­tų (sužeidė ir pašnekovės mo­tiną). Pašnekovė pamena, kad būdama trejų–ketverių metu­kų įvykus sprogimui stovėjo po kaimyno liepa ir stebėjo lieps­nojantį namą.

Dar viena bomba sprogo kalbintos moters sodyboje už tvartelio. Laimei, anot jos, gy­venamasis namas nebuvo su­naikintas, nors išnešė langus, sudaužė didelį veidrodį, ant lubų liko skeveldrų („skuol­kų“) žymių. Didelis Knyvų klojimas karo, deja, nesugebė­jo pergyventi.

Kubilai, pilni žalios mėsos

Anot pašnekovės, partizanau­jančių šiožiniečių nebuvo, tačiau į jos gimtąjį kaimą ateidavo miš­kinių iš aplinkinių vietovių. Jie apsistodavo netoli Knyvų esan­čiame miškelyje. Moteris teigė, kad miško broliai kaimo gyven­tojų neskriaudė, paprašydavo tai maisto, tai patalynės. Pasak V. Maniušienės, partizanus išda­vė Polekniškio kaimo (Daugai­lių sen.) gyventojas Kazys Juo­dvalkis. Apsigyvenęs Vilniuje, jis miškiniams atveždavo vais­tų, drabužių, avalynės. Po ku­rio laiko K. Juodvalkis buvo už­verbuotas rusų. Vieną kartą, kai partizanai buvo apsistoję miške­lyje, pas pašnekovės motiną at­ėjęs vilnietis paklausė, ar ji ne­žino, kada ateis partizanai. Ši atsakiusi, kad jie kaip tik miške­lyje. Tada užverbuotasis paprašė moters, kad nueitų ir pasakytų šiems, jog naktį apsilankytų pas jį. Zofija Knyvienė žinią perda­vė. Vis dėlto artimiausią naktį partizanai pas vilnietį nenuėjo. Vienas partizanas bandė gin­klo draugus atkalbėti neiti, net­gi trauktis. Jis papasakojo jiems sapną apie pilnus kubilus, pri­verstus žalios mėsos. Tai buvo blogas ženklas. Tačiau kitas par­tizanas pasišaipė iš bendražy­gio, prilygindamas jo sapną bo­bos prietarams, ir sakė, kad, jei kvietė, tai reikia ir nueiti. „Nuė­jo. Paskutinį kartą nuėjo“, – re­ziumavo moteris. K. Juodvalkio sodyba buvo prie kelio (trišalė­je sankryžoje Žadavainiai–Vo­liškis–Šlepečiai), vieną parti­zaną palikę sargyboje, visi kiti sugužėjo vidun. Sargyboje pa­liktas K. Juodvalkio pusbrolis išgirdo ūžiant sunkvežimius, o kadangi tais laikais juos turėjo tik kariškiai, nubėgo į vidų pa­skelbti pavojaus. Išdavikas tur­būt į degtinę įmaišė migdomų­jų, nes sargybinis viduje pamatė kietai įmigusius kovos draugus. Ilgai stebėtis jam neteko, nes jį patį amžiams užmigdė pusbro­lio išdavikiška kulka. Užmigdy­tuosius kareiviai išvežė į Vilnių, kartu išvyko ir K. Juodvalkis.

Pašnekovė atsiminė, kad anksti ryte „visuos kraštuos paspyla kareiviai“. Tame miš­kelyje, kur apsistodavo parti­zanai, kareiviai ėmė šaudyti. Suvaidino neva užklupo parti­zanus, o iš tikrųjų rado tik jų butą – užmigdyti miškiniai jau buvo išvežti į Vilnių. Dešim­tmetei V. Knyvaitei, niekada negirdėjusiai tokio šaudymo, buvo taip baisu, kad net sakė mamai, jog iš tos baimės eis „sėdžiaukoj“ prisigirdyti.

Suėmus partizanus tardymų neišvengė pašnekovės motina ir vyresnė sesuo. V. Maniušienė mano, kad tik išdaviko prašy­mu jų šeimos neištrėmė (tėvas jau buvo Sibire). Beje, Vytautą Rusakevičių-Tigrą, vieną iš už­migdytų partizanų, dar kurį lai­ką naktimis saugumiečiai, ap­simetę kovotojais, vedžiojo. Bandė surinkti informaciją apie tebesipriešinančius miško bro­lius. Ne iš karto sodiečiai supra­to, kad jis vaikšto ne savo valia.

Sudeginta mokykla

Moteris atsimena, kad vai­kystėje jos, mergaitės, ruošda­vo vaikiškus balius. Žaisdavo Kaladuką: sustoję prie linijos mesdavo ilgas lazdas į toliau pastatytą skardinę, kuri buvo vadinama „kaladuku“.

Anot V. Maniušienės, kuri mo­kyklą lankė Voliškyje (Daugailių sen.), Šiožiniuose buvusios dvi pradinės mokyklos. Pirmoji buvo įsikūrusi kaimo pakraštyje gyve­nusio Alekso Juodkos dideliuose namuose, vėliau mokymo įstaiga persikėlė į kito Juodkos ar Kny­vos (to, kurio namus supleškino bomba) sodybą. Pirmosios mo­kyklos savininkas buvo išvažia­vęs į Radviliškį – didelis namas ilgai stovėjo visiškai tuščias. Ta­čiau grįžęs A. Juodka namą išsi­ardė ir išsivežė į Radviliškį.

Draugiški šokiai pas kaimynus

Pasak V. Maniušienės, Šioži­niuose šokiai vykdavo šešta­dienį–sekmadienį Valienės „ka­maroje“. Traukdavo šokti ir į gretimus kaimus: Šlepečius, Pa­beržę, Juknėnus, Garnius (Dau­gailių sen.), Vajasiškį (Zarasų r.). Buvo įprasta, kad jeigu vie­name kaime vyksta šokiai, tai ir kaimynai susirenka. Kas savait­galį trypdavo vis kitame kaime – nebuvo taip, kad kaimai šokius vienu metu rengtų atskirai. Anot pašnekovės, Šiožiniai negalėjo pasigirti nė vienu muzikantu, to­dėl iš Garnių atvykdavo akorde­oną virkdantis Leonas Juočys, o iš Trinkuškių (Zarasų r.) „armo­nikierius“ Juozas Šilaikis.

Atlaidus šiožiniečiai lankyda­vo ir savo parapijos centre Va­jasiškyje, ir Daugailiuose. Po jų vykdavo gegužinės. Pasak V. Maniušienės, nors žmonės gy­veno vargingai (ypač kuriantis kolūkiams), bet linksmai.

Juodai nutryptas kiemas

Pasak V. Maniušienės, vykda­vo kaime ir „kryžavos“ dienos. Iš darbų kolūkyje grįžę žmonės dar suspėdavo apeiti Knyvų, Bi­vainio, Šiožinių sodybose sto­vinčius kryžius. Anot pašneko­vės, kolūkio valdžia greičiausiai apie tai žinojo, tačiau, matyt, joje nebuvo aršių komunistų, kurie imtųsi žygių sustabdyti su ateistinės valstybės ideologi­ja besikertančio krikščioniško­jo papročio. Kryžiaus dienoms vadovavo Pranas Šiožinys. Da­bar senųjų kryžių nebelikę, gale kaimo stovi 1993 m. pastatytas kaimo kryžius.

Visą gegužę „mojaus“ alto­rėlis stovėdavo Knyvų svirne. Po maldų sodybos šeiminin­kas Vladas Knyva atsisėsda­vo ant prieklėčio ir užgriež­davo smuiku. „Kiemas visada juodas iki rudens stovėdavo“, – apie pasiutusius šokius kal­bėjo pašnekovė.

V. Maniušienė sakė, kad gana apleistose neveikiančiose kai­mo kapinaitėse palaidotos per karą užmuštos motina su dukra, yra paminklas partizanams. Jos giminaičiai amžinojo poil­sio atgulę geriau prižiūrimose Vajasiškio kapinėse.

Nevėkšla spiningautojas

Pasak šiožinietės, netoli kaimo esantis ežeras Pelakys (tarm. Pe­lėkis) dabar yra labai apleistas. Prieš penkerius metus moteris galvojo paskutinį kartą pasižiū­rėti į ežerą, tačiau bebrų išknis­tame kalne, sakė, vos galo ne­gavusi. Dabar nėra nei kelio, nei takelio, o dar sovietmečiu paš­nekovė prie šio vandens telkinio važiuodavo skalauti skalbinių.

Anksčiau ežere maudydavo­si ne tik kaimo gyventojai – iš­muilavę ūkiniu muilu įniurky­davo ir avis. Taip, anot moters, daryta, kad vilna būtų švari. Tiesa, kad labai švarios vilnos nebūtų sunku verpti, iki kirpi­mo dar keletą dienų avis palai­kydavo su jų kailiniais, kad šie vėl kažkiek susiriebaluotų.

Pasak V. Maniušienės, jos tėvas pirmasis kaime pasida­rė spiningą. Pamatė kaimynas Anupras Musteikis: „Padaryk ir man, Vladai, spiningą.“ Tėvas padarė, tada A. Musteikis pa­prašė, kad pamokytų, kaip žve­joti su naujuoju įrankiu. Nuėjo jie abu prie ežero, tėvas parodė, pamokė, o tada pabandė ir A. Musteikis. Tačiau kai jis metė, valas apsisuko metikui aplink kaklą. Nuo to laiko A. Mustei­kis daugiau spiningo į rankas nebeėmė.

Anot šiožinietės, tėvas, pasi­daręs peikeną (vėliau ėmė nau­doti grąžtą), eidavo žvejoti ir žiemą. Vėliau prie užkietėjusio žvejo prisijungdavo ir žentas.

Ties Sąsmauga jie, vaikai, maudydavosi. Ežere yra nusken­dęs jaunas pikčiūniškis Vėdaras.

Pokariu, trėmimo metu, paš­nekovės mama su dukromis ir kaimyne Leipuviene (abiejų vy­rai buvo tremtyje) apsiruošę gy­vulius irdavosi į ežero salą, ku­rioje praleisdavo naktį.

Miškeliai, kalnai

V. Maniušienė išvardijo aplink Šiožinius išsibarsčiusius miške­lius: Sodas, Sidabrinė, Lokynė, Kalnas, Girela, Gervynės, Da­gilynė, Užugojė, Graužė. Kim­soti miškai, anot šiožinietės, nėra grybingi, tik Gervynė gali pasigirti savo lazdynais. Einant link Paberžės prasideda smėlin­gesni miškai, kuriuose ir dabar šiožiniečiai grybus renka.

Aukštos kalvos yra Leipaus kalnas (dabar apaugęs miš­ku), Kalnas. Prie Zofijos Kny­vienės (pašnekovės motinos bendravardė ir bendrapavar­dė) sodybos Pelakyje mote­rys kultuvėmis velėdavo skal­binius, ta vieta buvo vadinama Velėklomis.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas