„Biškį“mokytos „nedamokytos“siuvėjos odisėja į išsvajotąją siuvyklą

Utenoje gyvenanti garbaus amžiaus Emilija Me­celicienė (Čeburnytė), gimusi 1925 m. ir pirmuo­sius dvidešimt penkerius savo ilgo amžiaus metus praleidusi Juknėnuose, 1950 m. nutekėjo į Narvy­džius (Daugailių sen.). Tačiau paragavusi siuvėjos duonos, moteris suprato, kad kolūkyje likti neno­ri ir kad jos pašaukimas yra siūti, todėl ryžosi sa­vavališkai palikti „kolchozą“ ir žūtbūt įsidarbinti siuvėja Utenoje. Pasirinktas būdas tai pasiekti ne­buvo lengvas, tačiau E. Mecelicienė savo atkaklu­mo „dėka“ vis tiek pasiekė, ką buvo užsibrėžusi. Nuo 1972 m. Utenoje gyvenanti siuvėja trykšta pa­vydėtinai gera nuotaika, dėkoja Aukščiausiajam, kad sulaukusi tokio amžiaus vis dar gali vaikščioti ir su žmonėmis susikalbėti. Anot jos, „tai didžiau­sias džiaugsmas“.

Kelius „žvyravodavo“ patys

Pasak pašnekovės, ir jos tė­vas, ir senelis gimė bei užau­go Juknėnuose. Senelis žmoną Emiliją Valikėnaitę paėmė iš Za­bičiūnų (Zarasų r.). Seneliuku na­miškių vadinamą Joną Čeburnį (senelį) pašnekovė atsiminė kaip aukštą, tiesų (žmonės sakyda­vo „kaip stipinas“), griežtą vyrą, energingai žingsniuojantį lazda, visų galų meistrą (mokėjo ir „pe­čius“ mūryti, ir vežėčias daryti, ir lankus lenkti, ir akmenis skal­dyti…). Tėvas, Aleksas Čebur­nis, pasakojo tarnavęs Rusijoje – Mogiliovo gubernijoje. Žmoną – Salomėją Pakalnytę – paėmė iš Maneičių (Daugailių sen.).

Pasak pašnekovės, Meceli­cų namuose gyveno aštuoni as­menys: tėvo tėvas Jonas, jo sūnus Cipra (Kipras), kitas sū­nus Aleksas (pašnekovės tė­vas) su žmona Salomėja ir ketu­riais vaikais: Brone (gim. 1923 m.), Emilija (gim. 1925 m.), Ju­liumi (gim. 1928 m.), Eugeni­ja (gim. 1930 m.). Namai buvo visai šalimais pagrindinio per kaimą vedančio vieškelio. „At­simenu, pavasarį kiekvienam šeimininkui buvo įsakyta taisyti, žvyravoti kelius. Su arkliais iš tam tikros vietos veždavo ir už­pildavo duobes žvyru nustaty­toje atkarpoje. Tvarkydavo, kad kelias būtų geras. Ir jis buvo ge­ras. Atsimenu, ir mus, vaikus, tė­velis nusiveždavo padėti“, – kal­bėjo moteris.

Vėliau (tai jau buvo po karo), kai dėdė Cipra vedė, pašne­kovės šeima išsikėlė gyventi į tuščius Gaidelių (šie buvo iš­sikraustę gyventi į kitą rajoną) namus. „Namukas buvo papras­tas, bet pas mus susirinkdavo viso kaimo jaunimas. Ateidavo kaimynas pagroti. Šokdavo pa­prastame kambarėlyje ant aslos. Tėvai buvo labai geri, vaišingi. O Juknėnų kaimas buvo dide­lis – 66 sodybos. Daug gražaus, dainingo jaunimo. Labai bal­singi Kunčiai. Be to, pas mano tėvelius sueidavo vyrai. Pasi­kalbėt. Vakarais, – sakė pašne­kovė. – Nebuvo jokių gėrimų, nemačiau nė karto išgėrusių. Kai kurie lošdavo kortomis, o kiti, kaip kokie advokatai, pa­dėdavo“, – su pasigėrėjimu se­nus laikus prisiminė buvusi juknėniškė.

Už užlopytus batus – bulvių kasti

E. Mecelicienė pasako­jo mokyklą pradėjusi lanky­ti 1933 m. Kazimiero Petra­vičiaus namuose, o pradinės egzaminus laikė Kubiliuose (Daugailių sen.), Šireikos na­muose. Draugiją einant į mo­kyklą jai palaikydavo Emili­ja Lumpickaitė, o šios brolis Bronius draugavo su vienme­čiu jos broliu Juliumi. Ji pri­siminė Juknėnuose mokyto­javus griežtą mokytoją Praną Katiną, kurio pamokose nie­kas nedrįso triukšmauti ar ne­klausyti. Draugystė tesėsi ne tik mokyklos suole. Vieną sa­vaitgalį pas Mecelicas, kitą – pas Lumpickus vaikai susi­rinkdavo dideliame klojime, žaisdavo įvairiausius žaidi­mus: „kavotynes“, „pleikas“, „penkis akmenukus“… Tačiau žaisti su vaikais išleisdavo tik sekmadieniais, paprastomis dienomis reikėdavo daržus ra­vėti, pripjaustyti kiaulėms žo­lės ir kt.

Tarnauti moteriai neteko, ta­čiau už tai, kad kaimynas My­kolas Kunčius pataisydavo ba­tus, eidavo pas Kunčius padėti kasti bulvių.

Auksiniai Dūkšto laikai

Anot E. Mecelicienės, jos tėvai nebuvo turtingi, todėl pradinę mokyklą baigusios dukters į tolesnius mokslus ne­leido. Vis dėlto, kai ji jau bū­dama 17-os metų išgirdo, kad juknėniškė Stefa Maniušy­tė ruošiasi važiuoti mokytis į Dūkštą (Ignalinos r.), tėvų iš­siprašė važiuoti kartu. „Dūkšte labai smagiai gyvenom, buvo pati gražiausia jaunystė. Mo­kykloje šeštadieniais vykda­vo šokiai, kuriuose berniukai grodavo akordeonais. O kokie mūsų dėstytojai buvo šaunūs! Nemoku ir apsakyti! Visus mes juos gerbėm. Mokykloje buvo griežta tvarka: per šokius šok­davom, dainuodavom, links­mindavomės, tačiau po šokių, vidurnaktį, visi mokiniai tu­rėdavo skirstytis į savo kam­barius. Berniukai mergaičių negalėjo lydėt. Kartą vienas berniukas nepakluso ir palydė­jo mergaitę iki kambario. Ryte jis buvo iškviestas ant kilimo ir prieš visus mokinius iškal­bėta, kad taip elgtis negalima. Buvo didelė drausmė“, – pori­no moteris.

Jei Juknėnuose savęs ga­bia mokine pašnekovė nelai­kė, Žemesniojoje žemės ūkio mokykloje (joje mokėsi 1942–1944 m.) stengėsi kiek galėda­ma. Ir jos pažymiai buvo geri. Krimsdama mokslus Dūkšto dvare įsikūrusioje mokyklo­je sakė supratusi, ką reiškia, kai neturi gero mokslo pagrin­do. O S. Maniušytė buvo pati geriausia kurso mokinė, bai­gė penketais. Už gerą mokslą mokyklos ji buvo apdovanota trimis metrais perkelio (užte­ko pasisiūti suknelei).Kasdien merginos ėjo pa­dėti (tuo pačiu ir mokytis) į virtuvę. Ten išmoko ne tik kepti, virti, bet ir gaminti ša­kočius, kuriuos vėliau paš­nekovė noriai kepdavo ir namuose.

Biškį mokyta nedamokyta

Pabaigusią mokslus Dūkš­te pašnekovę, Vandą Kurmytę, Zosę Ragauskaitę ir Valytę (iš Paberžės) pas Kurmį Juknė­nuose siūti kailinius, sermė­gas, vyriškus kostiumus, kel­nes mokė iš kažkur atvykęs siuvėjas Gasiūnas. Pas Kur­mius mokslai tetruko pusme­tį, nes išvežus šeimininkus „mokykla“ užsidarė.

Taip pat mergina buvo pra­dėjusi lankyti septintą kla­sę Utenos 2-ojoje vidurinėje (vakariniame skyriuje), tačiau mokslai greitai nutrūko, nes pasklido kalbos, kad bus ve­žami (tremiami) iš mokyklų mokiniai, mokytojai. Bijoda­mi, kad į Sibirą nepatektų jų dukra, tėvai įkalbėjo ją moks­lus nutraukti. „Biškį mokyta nedamokyta“, – taip apie šį ne­palankų laikotarpį šypsodama­si atsiliepė moteris.

Po kiek laiko iš Kimbariš­kio kaimo (Zarasų r.) pas Če­burnius atėjo E. Mecelicienės krikšto mama Marija (Mary­tė) Budrienė ir paklausė, ar krikštadukra nenori moky­tis pas tokią jų kaimo siuvė­ją Nemajūnienę. Ji turėjo dar vieną mokinę, Mildą Šedui­kytę. Rudenį pradėjusios, pa­vasarį merginos mokslus bai­gė. M. Šeduikytė pažįstamų dėka greitai pateko į siuvyklą Utenoje, o pašnekovei buvo pasiūlyta likti dirbti pas mo­kytoją. E. Mecelicienė gy­veno pas savo krikšto mamą. Kartą merginai vakare ei­nant iš darbo į savo laikinuo­sius namus, miškelyje ją pa­sitiko „skrebai“. Turbūt, anot pašnekovės, palaikė ją „ban­ditka“, nes nusivarė pas krikš­tamotę ir paleido tik tada, kai išklausinėję sužinojo, kas ji tokia. Kitas nemalonus su­sitikimas su „liaudies gynė­jais“ įvyko pas Nemajūnienę. Buvo Devintinės. Buvusi mo­kinė ir mokytoja ruošėsi eiti į Antalieptės bažnyčią. Netikė­tai namus apsupo „skrebai“ su šunimi ir neturinčią asmens dokumentų E. Mecelicienę iš­sivarė į Antalieptę. Tada krikš­tamotė nuėjo pas Čeburnius ir pranešė, kas nutiko. A. Čebur­nis nuvežė į Antalieptę dukters dokumentus ir „skrebai“ ją paleido.

Už karvę pirko „Singer“

E. Mecelicienė ilgiau Anta­lieptės krašte neužsibuvo – grį­žo į tėviškę. Iš giminaičių pa­siskolinusi „Singer“ siuvimo mašiną, ėmė siūti žmonėms. Po kiek laiko iš kaimyno suži­nojo, kad Tauragnų apylinkė­se žuvo partizanaujantis siuvė­jas – liko gera mašina. Tėvas pasiūlė dukrai nueiti ir pasi­žiūrėti, ar tikrai ji yra ir ar ver­ta dėmesio. Žinodama žuvu­sio siuvėjo kaimo pavadinimą, E. Mecelicienė pasiklausinėda­ma kelio į jį ir nuėjo. Ten iš ti­krųjų sužinojo, kad tas siuvėjas žuvęs – mašina nėra kam siūti. Artimieji sutiko ją parduoti, tad tėvas pardavė karvę ir nupirko dukrai darbo įrankį. Ir dabar ši mašina niekur nedingusi – stovi pas E. Mecelicienės dukrą Dai­vą Daugailiuose.

„Aš daug kartų norėjau patek­ti į siuvyklą, kaip M. Šeduiky­tė, tačiau kolūkis nenorėjo iš­leisti. Vyras pateko į statybas Utenoje (statybininkus vežio­davo iš namų), o vėliau staty­bininkams, galėjusiems išeiti iš kolūkio, suteikdavo mieste bu­tus. Tada aš, neatsiklausus kolū­kio pirmininko, vis tiek patekau į siuvyklą“, – pasakojo drąsi moteris. Tačiau kova dar nebu­vo baigta. Po mėnesio iš proku­ratūros naująją siuvėją pasiekė žinia, kad prieš ją, be leidimo išėjusią iš kolūkio, pradėta tei­sena. E. Mecelicienė prašė siu­vyklos direktoriaus Bagočiūno jos neišleisti, o Narvydžių kolū­kio pirmininko Repečkos – iš­leisti. Po ilgų prašymų šis galų gale nusileido, tačiau kolūkyje turėjo likti pašnekovės vyras – taip šeima prarado butą mieste. E. Mecelicienę Bagočiūnas ap­gyvendino bendrabutyje, sa­vaitgaliais ji važiuodavo namo. Vis dėlto po kelerių metų Me­celicoms pavyko gauti butą, kuriame pašnekovė gyvena ir dabar.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas