1942 metais Droničėnuose (Utenos sen.) gimęs Juozas Paragys jau seniai gyvena Utenoje, tačiau vasaras vis dar praleidžia tėviškėje. Nors gimtuosiuose namuose gyveno neilgai, iš vaikystės atsiminė, kad pas juos, Paragius, gyvenusius pamiškėje, lankėsi partizanai, o stribai jį, vaiką, yra skaudžiai primušę už nieką. Didelių mokslų nebaigęs, kelerius metus vyras dirbo tarybiniame ūkyje, o paskui visą gyvenimą – statybose. Dėl savo užsispyrimo ir nenoro tarnauti svetimoje armijoje, J. Paragys rusiško automato rankose taip ir nepalaikė.
Komunistų baudžiava
Pasak J. Paragio, jo gimtuosius namus iš ulyčios atkėlė tėvas su seneliu. Tėvas Pranas Paragys prie Smetonai tarnavo šauliu.
Pašnekovas Vaikutėnų septynmetėje baigė šešias klases. Mokslai nelabai rūpėjo, tai tėvas išvarė ganyti kolūkio karvių. Paskirtas užstovu (vyresniuoju piemeniu) ganė už sutartą grūdų kiekį. Kaip vyresnysis prižiūrėjo kitus paeiliui ganyti atsiųstus vaikus. Piemenaudavo basi, nes neturėjo kuo apsiauti.
Po trejų metų jau Jotaučių tarybiniame kolūkyje įsidarbino grūščiku – pakraudavo ir iškraudavo sunkvežimius. Vėliau perėjo prie lauko darbų. Su kitais paaugliais rišdavo vasarojaus kūlalius, atlikdavo kitus darbus. Iš pradžių vasarojų pjaudavo dalgiais, paskui – arklinėmis (mažesnėmis, vėliau – didesnėmis) kertamosiomis.
J. Paragys pasakojo: „Unt arklia jodinėdava ūkvedys – ūkį vesdava. Mes, pacanai, po darba, per pietus atsigulam ant dirvona – biškį ažumigta. A ūkvedys atjoja – vienam su botagu per sprundų, kitam! Man šėra, pastraukiau – nepataikė botagu par galvų. „Baudžiavos laikus prisiminei? – sakau. – Komunistai tu, prakeiktas komunistai!“ Tadu aš jam akmeniu, dydžia kaip kulokas, nugaron: „Dar prisiminsi!“ Tas ir nujoja zovadom arklį. Tėvui skundžias, kad jam pusiaujų permušė akmeniu. Bet tėvas nieka man nesakė.“
Po šio atsitikimo neilgai trukus J. Paragys metė tarybinį ūkį ir išėjo dirbti į kelių skyrių Utenoje. Dvejus metus dirbo įvairius kelininko darbus. Pašnekovo sodinti dar ir dabar obuoliais teberaudonuojantys vaismedžiai palei Zarasų plentą. Buvo komandiruotas ir į Aukštuosius Panerius Vilniuje, kur taisė dar nuo karo laikų sugadintą kelią.
Nepanoro tapti sovietų kareiviu
J. Paragys pasakojo, kad jį, aštuoniolikos sulaukusį jaunuolį, dėl armijos ėmė klibinti rajkomas (rajono komunistų partijos komitetas). Po pirminės sveikatos apžiūros vaikinas buvo paleistas namo. Kitą kartą gavęs šaukimą prisistatyti, J. Paragys nėjo. Tada, kai dar dirbo tarybiniame ūkyje, atvažiavo ieškoti ir išsivežė kareiviai. Surašę popierius vėl paleido. Kitą kartą buvo pašauktas į naujokų apmokymus, kurie vyko dabartiniame Aukštakalnio pušyne (tada jis buvo žmogaus juosmenį tesiekiąs pušynėlis), tačiau J. Paragys pabėgo. Rytojaus dieną vėl jaunuolį surado kareiviai, apkaltino dezertyravimu, o šis pareiškė, kad į okupantų kariuomenę neis. Po kiek laiko neklusnus droničėniškis buvo iškviestas į rajkomą. Čia per vertėją „jauno ruselio“ buvo paklaustas, jei jam būtų duotas ginklas, į kokius priešus šį nukreiptų. Šis atsakė, kad kitų priešų Lietuvoje nėra, tik okupantai. Tada jį su ginkluota palyda nuvežė tirti į Utenos „psichinę“. „Gal savaitę mane ten pralaikė: nei kokių vaistų davė, nei kitaip gydė. Patys daktarai man sakė, kad ne vieną, kuris prieš tarybų valdžią pakalbėjo, kišo psichinėn.“
Kitą kartą vėl tikrino J. Paragio fizinę būklę. Gydytojai rado šone guzelį. Sakė, reikia operuoti. O tikrinamasis atsakė, kad jam neskauda, ir nenorėjo gultis ant chirurgo stalo. Tačiau niekas jo neklausė – su ginkluotais sargybiniais nusiuntė į senąją Utenos ligoninę. Apgavęs gydytoją, kad labai prispyrė gamtiniai reikalai, šauktinis ir vėl pabėgo – nesulaukė jo nei gydytojas, nei kareiviai.
Anot pašnekovo, pamatę, kad nieko su juo negali padaryti, įrašė jį į atsargą – neva, kilus karui, vis tiek bus paimtas. „Tada šitas dalykas atslūgo. Audringas buvo mano jaunystės gyvenimas“, – konstatavo vyras.
Kaip šulą perkūnas tašė
Pašnekovas atsiminė, kaip naktį ateidavo partizanai (kartais net po dvylika), o dieną „skrebai badydavo žemę štikais, ieškodavo bunkerio“. Tėvą pirma savęs stumdavo į bulvių duobę – jei niekas nešaus, vadinasi, nieko nėra.
J. Paragys pasakojo, kad partizanai prašydavo valgyti atnešti miškan (Paragiai gyveno netoli jo). Kartą stribai suruošę pasalą laukė partizanų, o J. Paragys, dar pacanas, ėjo į kiek atokiau nuo namų stovintį klojimą. Jį nutvėrė trys „liaudies gynėjai“: „Tai eini banditams pranešti?!“ „Du nutvėrę už rankų laiko, o trečias su diržu šveičia. Taip gerai nušveitė, kad savaitę ant šikinės negalėjau atsisėsti. Išlėkusi motina apgynė: „Kų jūs darat – užmušta vaikų mana?!“ O tie: „Jūsų visa šeima – banditai! Jus visus iššaudyti reikia!“ – porino vyras ir pridūrė, kad, nors šeima Sibiro išvengė, Paragiai sąraše įrašyti buvo.
Beje, anot J. Paragio, jų klojimas nebuvo labai sandarus. Kartą tėvas, grįžęs iš jo, vaikus ėmė barti, kodėl jie klojime šulą tašė. Tačiau paaiškėjo, kad tai – perkūno darbas, tai jis aptašęs šulą ir vėl iš pokiaurio klojimo išlėkęs. Visa laimė, kad buvo pro kur išlėkti…
Pašnekovas pasakojo, kad Droničėnuose telkšojo pusiau užaugę ežerėliai: Ežerėliai, Giliaraistis. Pastaruoju jie, dar pacanai, vaikščiodavo – žemė liulėdavo, vienas kitą prilaikydami tykodavo pamatyti, kaip žuvys į paviršių išplaukia. Dabar tie ežerėliai virtę beržynais.