Praėjusią savaitę vykusiame Utenos rajono savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) posėdyje vienas iš svarstomų sprendimų projektų – žemės sklypų pirkimas steigiamam Utenos pramonės parkui. Sprendimo projekte buvo siūloma pirkti žemės sklypus steigiamai Utenos pramonės parko teritorijai suformuoti. Beveik visi tie sklypai yra Mockėnų kaimo teritorijoje, kai kurie ribojasi su Utenos regiono nepavojingų atliekų sąvartynu, kiti – kitoje aplinkkelio pusėje. Jų numatoma pirkti net 13. Tarybos posėdyje kilo sąmyšis, kai paaiškėjo, jog penki sklypai priklauso mero Alvydo Katino žmonai. Opozicija stojo piestu prieš tokį sprendimą, todėl jo savo turėtų balsų persvara nepatvirtino. Sprendimo projektas atidėtas kitam Tarybos posėdžiui. Meras, pirmininkavęs posėdžiui, svarstant šį sprendimo projektą turėjo palikti salę. „Utenos diena“ po miesto šventės kalbino merą bei prašė paaiškinti susiklosčiusią situaciją.

Po visą Lietuvą pasklido žinia, kad Utenoje kuriamas pramonės parkas. Mere, kaip sekasi?..

Žinia teisinga. Utenos rajono ekonominės plėtros studijoje numatyta, kad siekiant pritraukti investicijų, kurti naujas darbo vietas tikslinga Utenoje kurti būtent pramonės parką. Vadovaudamasi minėta studija, Taryba 2018 metais priėmė sprendimą inicijuoti pramonės parko kūrimą ir pavedė šį darbą atlikti savivaldybės administracijai.

Viena yra inicijuoti pramonės parko steigimą, visai kas kita – jį įsteigti. Kokie žingsniai jau yra padaryti?

Iš karto po minėto Tarybos sprendimo veiklos ėmėsi darbo grupė, vadovaujama savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos Zitos Ringelevičienės. Pradžia buvo nesėkminga – valstybė nesutiko, kad pramonės parkas būtų kuriamas trijuose skirtingose vietose esančiuose ir investicijų pritraukimo požiūriu problemiškuose valstybiniuose žemės plotuose. Mums buvo pasiūlyta pramonės parko kūrimą pradėti nuo vieno valstybinio žemės sklypo (Pramonės g. 20, šalia įmonės „Vytrolma“), jo teritoriją išplečiant privačių žemės sklypų sąskaita. Sunku patikėti, bet savivaldybės administracijai pavyko gauti privačių žemių savininkų sutikimus, kad jų žemės būtų įtrauktos į pramonės parko teritoriją, o vėliau ir išpirktos. Deja, tuo savivaldybės administracijos ir Tarybos įgaliojimai kol kas ir baigėsi: pramonės parkas yra valstybinės reikšmės projektas, todėl žalia šviesa jam užsidegs tik tada, kai LR Vyriausybė priims atitinkamus nutarimus, t. y. patvirtins Utenos pramonės parko teritoriją ir suteiks jam valstybei svarbaus projekto statusą.

Privačių žemės sklypų yra ir kituose Utenos kampuose, tad kodėl pramonės parką planuojama steigti būtent čia – Pramonės g. ir aplinkkelio sankirtoje bei teritorijoje, esančioje tarp aplinkkelio ir sąvartyno?

Lengva pasirinkti, kai nėra pasirinkimo. Tai vienintelė vieta, kurioje Taryba, tvirtindama miesto ir rajono bendruosius planus, galėjo planuoti pramonės plėtrą. Daugiau tokių vietų apie Uteną nėra. Kodėl? Todėl, kad vykstant žemės reformai nei tuometiniams savivaldybės merams, nei apskričių viršininkams, kurie keitėsi kaip kojinės, miesto plėtra nerūpėjo – vieni dalijo žemes, kiti jas, nesivadovaudami jokiais teritorijų planavimo dokumentais, grąžino žmonėms. Tokios stichiškos politikos rezultatas – Utena liko ne tik be valstybinės žemės, reikalingos investicijoms pritraukti, bet ir iš esmės prarado galimybę pramonės plėtrą planuoti privačiose žemėse, nes jose buvo leista gyvenamoji statyba. Taigi, su ironija galima sakyti, kad Utenos pramonės plėtrą išgelbėjo sąvartynas ir jo apsauginės zonos, kuriose gyvenamoji statyba yra negalima.

Kiek pamenu, už sprendimą inicijuoti pramonės parko Utenoje steigimą Taryba balsavo vienbalsiai. Kas nutiko praėjusios savaitės Tarybos posėdyje, kad opozicija nebalsavo už sprendimo projektą pavesti savivaldybės administracijai sudaryti komisiją, kuri derėtųsi su privačių žemių savininkais dėl jų sklypų išpirkimo?

Pirmiausia, tokio sprendimo šiuo metu nereikėjo, nes, kada bus galima pradėti išpirkinėti žemes ir kas jas išpirkinės, dar neaišku. Na, o kas vyko Tarybos posėdyje, aš galiu tik spėlioti, kadangi, svarstant šį klausimą, valandą prastovėjau už salės durų. Nuo šio klausimo svarstymo nusišalinau todėl, kad ir mano žmona iš savivaldybės administracijos yra gavusi raštiškus dokumentus, prašančius patvirtinti, kad sutinka, jog jai priklausantys žemės sklypai būtų įtraukti į planuojamą pramonės parko teritoriją. Įtardamas, kad būtent šis faktas labai nepatiko Tarybos opozicijai, grįžęs į posėdį viešai pareiškiau, kad mano žmona iki šiol nėra pasirašiusi oficialaus sutikimo parduoti žemę steigiamo pramonės parko reikmėms ir kad tokio sutikimo niekada neduos.

Visgi, neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad Jūsų žmona nėra davusi sutikimo įtraukti jos sklypus į pramonės parko teritoriją, nusišalinote, tokiu būdu lyg ir patvirtindamas tokią galimybę. Kaip tai galėtumėte paaiškinti?

Aš negalėjau ir nenorėjau apsimetinėti, kad nežinau, jog mano žmona sulaukė tokio raštiško pasiūlymo. Be to, visi mano žmonos sklypeliai, kaip tyčia, ribojasi su pagrindiniais keliais, todėl savivaldybės administracijos noras įtraukti juos į planuojamą pramonės parko teritoriją yra logiškas ir suprantamas.

Viešai patvirtinote, kad Jūsų žmona nedavė ir neduos sutikimo, jog jai nuosavybės teise priklausantys sklypai būtų įtraukti į planuojamą pramonės parko teritoriją. Ar tai reiškia, kad Utenos pramonės parko projektas, susilaukęs aukščiausių šalies institucijų palaikymo, pradeda strigti?

Jokiu būdu. Yra du keliai – arba aš išsiskiriu su žmona, arba savivaldybės administracija suformuoja parko teritoriją neįtraukdama į ją mano žmonai priklausančių sklypų. Aš renkuosi antrąjį variantą. Taip pat patvirtinu, kad ir ateityje dėsiu visas pastangas, jog pramonės parkas Utenoje būtų įsteigtas – ir be opozicijos pagalbos. Atsižvelgiant į faktą, kad savivaldybės administracijai teks jau antrą kartą koreguoti pramonės parko teritoriją bei taisyti galimybių studiją, tenka pripažinti, kad parko įsteigimo data gali būti atidėta vėlesniam laikui.

Galima suprasti ir opoziciją, kuriai kyla įtarimų, kad Jūsų žmona, siekdama pasipelnyti, prisipirko žemės sklypų būtent ten, kur planuojama steigti pramonės parką…

Taip galvoti gali tik „kaukiukai“, kurie iš karto po Tarybos posėdžio skambino į televizijas, internetinius portalus, pateikdami jiems melagingą informaciją. Visus šuns uodegos dydžio sklypelius žmona paveldėjo iš savo motinos. Nepirko šių sklypelių ir žmonos motina – į juos jai buvo atkurta nuosavybė. Visi tie nuosavybės atkūrimo, paveldėjimo dovanojimo aktai įvyko dar tais laikais, kai Taryba net nesapnavo apie pramonės parko kūrimą šioje teritorijoje. Šiuos faktus labai lengva patikrinti. Tai galėjo padaryti ir Tarybos narys Jurijus Blakunovas, internetiniame portale tv.3.lt nė nemirktelėdamas paskleidęs melagingą informaciją. Cituoju: ,,Utenos mero žmona Daiva Katinienė turi susipirkusi penkis sklypus numatytoje kurti vientisoje pramonės parko teritorijoje <…>. Mes galvojame, kad tie sklypai buvo supirkti tam pusvelčiui, kad paskui pasipinigautų ir piktnaudžiaujant tarnyba parduotų juos komercine kaina, ir uždirbtų iš to pinigų.“

Ką gi – šiam kolegai duodu savaitę laiko, kad jis viešai prisipažintų, jog yra melagis. Kitu atveju, jam teks priminti, jog gyvename ne tik žodžio laisvės šalyje, bet ir teisinėje valstybėje.

O ką turėjote galvoje sakydamas, jog melagingą informaciją skleidžia „kaukiukai“?

Termino nesieju su mitologine būtybe kauku. Mano galvoje „kaukiukai“ – žmonės, kurie visuomet su kaukėmis, t. y. tie, kurie mąsto viena, kalba kita, daro trečia. Paprastai kalbant, tai melagiai profesionalai. Tokie žmonės ypač pavojingi politikoje, kadangi politika – bene vienintelė sritis, kur šmeiždamas savo oponentus ir kvailindamas žmones gali susikrauti politinį kapitalą ir net padaryti karjerą. Kaip tokie politiniai „kaukiukai“ veikia, patyriau savo kailiu. Po jų melagingų skundų ir skambučių man ne sykį viešojoje erdvėje teko aiškintis – ar aš tebesivanoju sąvartyno pirtyje, kodėl mano tokie gražūs ir balti priekiniai dantys, arba iš kur gavau rankinį laikrodį…

Nesąmonių, kurias skleidžia „kaukiukai“, sąrašas be galo ilgas – neužtektų viso laikraščio puslapių. Todėl baigdamas šį interviu norėčiau pakviesti gimtojo krašto žmones netikėti politiniais „kaukiukais“.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Vytautas RIDIKAS

Redakcijos prierašas:

„Utenos diena“ apie šią neeilinę rajone situaciją klausė ir pačios sklypų savininkės D. Katinienės, kuri patvirtino, kad juos paveldėjo po motinos mirties. Ar jai nekilo minčių, kad ateityje gali kilti toks konfliktas? Gal žemę galėjo kam nors kitam perrašyti ar padovanoti?.. Atsakydama į šiuos klausimus D. Katinienė piktinosi politikų akibrokštu – tvirtino, kad ji irgi žmogus, kuris gali turėti bei valdyti ne tik šią paveldėtą žemę, bet ir kitą turtą, tad iš principo to nedarė.