Neseniai suskaičiavę ir griausmingai atšventę penkiasdešimties kartu nugyventų metų jubiliejų pakalniškiai Antanas ir Ona Keziai taip pat kaip susipažinimo akimirką žvelgia vienas į kitą kupinomis meilės ir rūpesčio akimis. Auginant keturis vaikus, Keziams padovanojusiems septynis anūkus ir vieną proanūkę, kartu praleisti metai ir dešimtmečiai dar labiau sustiprino pagarbą, vienas kito supratimą be žodžių, tik iš menko judesio ar lūpų kampučio krustelėjimo. Vienas kitam tapę nepamainoma atrama, Keziai „ilgai ir laimingai” recepto sako nežinantys ir jaunoms šeimoms pataria vadovautis senomis patikrintomis tiesomis – supratimu, pagalba, atlaidumu, tolerancija.

Vestuvės: bažnyčia, puota ir policija
Auksines vestuves Keziai atšventė kaip pridera – su trenksmu. „Mus labai apgavo vaikai, – apie santuokos jubiliejų pasakojo A. Kezys. – Pusę keturių popiet dukra sako: „Renkitės, atvažiuoja kunigas, eisim bažnyčion.” Mama nespėjo net galvos išsiplauti. Tik aprengė, palapinę lauke pastatė, stalus padengė.” Nors patyrė nemažai streso, dabar Keziai labai šiltai prisimena jautrias šventės akimirkas ir kunigo palaiminimą bažnyčioje, nuoširdžius artimųjų sveikinimus ir pakilią nuotaiką. A. Kezys prisiminė, kad svoto atsivežto akordeono muzikos neužteko – jaunimas įjungė garso aparatūrą, kad visi galėtų smagiai pašokti ir tinkamai atšvęsti tokią garbingą sukaktį. „Na, ir atšventėm: ir su bažnyčia, ir su puota, ir su policija…, – juokdamasis pasakojo vyras. – Antrą valandą nakties prisistatė policija ir įspėjo, kad kaimynai pasiskundė dėl triukšmo. Turbūt iš pavydo.”

Ryškiausi skaudūs prisiminimai
Ilgus metus kartu nugyvenę Keziai dabar jau vis dažniau atsigręžia į praeitį sklaidydami beblėstančius prisiminimus. Karo ir pokario baisumus išgyvenusiam A. Keziui jie ryškūs, lyg buvę vakar.
Vyras 1932 metais gimė Molėtų rajone, Kaniūkų kaime, kuriame augo su broliu ir seserimi. Netrukus po karo mirus tėvui vaikus augino viena mama. Neramūs karo ir pokario metai jo atmintyje paliko beišblunkantį rėžį, šalia vykęs partizaninis pasipriešinimas sovietams lėmė, kad brolį A. Kezys lankyti tegali Pakalnių piliakalnyje. Jo brolis, būdamas visai jaunas ir prisijungęs prie Lietuvos partizanų, buvo pakirstas kulkosvaidžio kulkų. „Juos, tris žuvusius, palaidojo garbingai – piliakalnyje, pastatė vienodus paminklus. O kai atėjo sovietų valdžia ir komunizmas – liepė išsikasti, – prisiminė pašnekovas. – Bet neišsikasėme, taip ir liko ten gulėti. Aš tada įspėjau, kad jei kas pakliudys brolio palaikus, užkasiu patį, nesvarbu, kad mane paskui sušaudys.” Vyro atmintyje vis dar skamba brolio, lyg nujautusio ankstyvą žūtį, bažnytkaimio laukuose aidėjusios dainos žodžiai: „ Kai ilsėsiuos aš laukuos, išauš pavasaris gražus, manęs pasauly nebebus…”
A. Kezio sesuo už pagalbą ir glaudų bendradarbiavimą su partizanais buvo išvežta į kalėjimą Vilniuje, kur ją sovietai tardė ir pralaikė penkis mėnesius, o vėliau ištrėmė į Sibirą, Irkutską. „Kai ją ten išvežė, visi seserį ten fašiste vadino. Sunkiai dirbo Sibire, plytas nešiojo, – neslėpė apmaudo vyras. – Bet kai Stalinas nustipo – ją paleido.”
A. Kezio vaikystės namai Kaniūkuose partizanų buvo laikomi saugia vieta – iš atokiau nuo miško stovėjusios sodybos atsiverdavo platus regėjimo laukas, todėl pasipriešinimo kovų dalyviai ten dažnai glaudėsi. Žiemą jo mama skalbdavo jų baltus maskuojančius rūbus ir džiaudavo pastogėje – lauke jų nekabindavo, kad skrebai nepamatytų. Partizanai lankydavosi naktį, o dieną ateidavo skrebai, mušdavo ir mamą, ir sūnų, reikalaudavo teikti žinias apie partizanus, išduoti, kur yra jų bunkeris. A. Kezys, apsimesdamas, kad neša pašarus gyvuliams, gabendavo jų sodyboje po šiaudais įsikasusiems partizanams mamos įteiktą lauknešėlį. Šeima buvo atsidūrusi lyg tarp dviejų girnapusių ir nedaug trūko, kad tie patys partizanai būtų sušaudę Antano mamą. „Alantoje buvo skrebynas, jie nuolat važinėdavo ir klausinėdavo. O partizanai ėmė įtarti, kad mama jiems teikia žinias apie Kraujelį ir kitus netoliese veikusius partizanus, – pasakojo vyras. – Tačiau kaimynai juos paprotino, kad kaip moteris, kurios vieną sūnų nušovė, o dukrą uždarė į kalėjimą, gali skrebams teikti informaciją.”

Susižavėjo mokytoja
A. Kezio prisiminimai apie Kaniūkų mokyklą, kurioje baigė septynias klases – nepalyginamai skaidresni. Vyras prisiminė jauną gražią mokytoją, kaip pas ją kavalieriai atvažiuodavo, o jie, mokiniai, pavydėdavo. Tačiau, pasak jo, ne tai lėmė, kad į žmonas vėliau paėmė taip pat mokytoją.
O. Kezienė gimė greta Pakalnių esančiame Ežeraičių kaime, tačiau baigusi pradinių klasių pedagogikos studijas pagal sovietmečiu galiojusią tvarką tris metus turėjo dirbti pagal paskyrimą. Jai buvo skirta mokyti Maišiagaloje, lenkų mokykloje, dešimt keturių skirtingų klasių vaikus. Tačiau ji Vilniaus krašte neužsibuvo – po trejų metų grįžo į Uteną, nes turėjo pasirūpinti senstančia mama. „Mane maišiagališkiai labai sunkiai išleido, kaip jie vadino, „į litvą”. Turėjau įrodinėti, kad Utenoje tikrai gausiu mokytojos darbą, – prisiminė O. Kezienė. – Utenoje dirbęs Kultūros skyriaus vedėjas man prasitarė, kad trūkstant mokytojų, į mokyklas dirbti eina bibliotekininkai. Šiuo argumentu besiremdama, aš nuėjau pas Švietimo skyriaus vedėją ir, nors be didelio entuziazmo, jis man pasiūlė mokyti Leliūnų ir Pakalnių vaikus. Taip grįžau mokytojauti į tą pačią mokyklą, kurioje pati kažkada mokiausi.” Itin reikli sau mokytoja, nors jau nebedirba mokykloje, vis dar svarsto, ką galėjo padaryti geriau, kaip išradingiau galėjo organizuoti pamokas. Tačiau vyras ją vis ramina primindamas, kaip žmoną mylėjo vaikai – pulkais atbėgdavo, jų tėvai vertino, o vienas mokinys, O. Kezienei išėjus į pensiją, savaitę nelankė mokyklos sakydamas, kad jei nėra jo mylimos mokytojos, į mokyklą jis neisiąs.
Jauna ir graži mokytoja ne tik Pakalnių vaikus pirmųjų raidžių bei gyvenimo tiesų mokė, bet ir į šokius su draugėmis vaikščiojo. Šokiuose lankėsi ir šešeriais metais už ją vyresnis A. Kezys, atvažiuodavęs pas iš tremties grįžusią, ištekėjusią ir netoliese apsigyvenusią seserį. „Tada Onutė turėjo kitą kavalierių, bet tas nedrįsdavo jos pakviesti šokti, tai sakau: „palaukit, aš einu”, – smagiai pažintį su žmona prisiminė vyras. – Mūsų kompanijoje visi buvo tvirti, o ir aš – ne pėsčias. Jei reikėdavo, alkūnėmis prasiskindavau kelią.” O. Kezienė atskleidė, kad į išvaizdų, aukštą vaikiną tada akimis spigino ne viena kaimo gražuolė, tačiau jai pavyko sužavėti jaunuolį taip stipriai, kad ir šiandien, atšventus auksines vestuves, jis į žmoną žvelgia tomis pačiomis apžavėtomis akimis.
Prieš pusę amžiaus susituokę Keziai keletą metų gyveno vyro tėviškėje, iš kurios šešis kilometrus į darbą mokykloje O. Kezienė eidavo pėsčia ar būdavo pavėžinama arkliu. Vyrui gavus pasiūlymą dirbti kolūkyje, jauna šeima atsikraustė į Pakalnius. „Aš kolūkio fermose dirbau ginekologu-sėklintoju, – juokėsi A. Kezys. – Sugebėjau tą darbą dirbti geriau už veterinarus, buvau labai gerbiamas.” Vėliau, jau išėjęs į pensiją, jis sutiko padirbėti Pakalniuose buvusiuose senelių globos namuose, vėliau iškeltuose į Leliūnus, bendraudavo su jų gyventojais, jiems pagelbėdavo. Seneliai ypač laukdavo, kad išleidęs namo įstaigos virėjas A. Kezys seneliams vakarienei pieniškos sriubos išvirtų, mat šis negailėdamas ją gardindavo pienu, todėl sriuba buvo lyg namuose virta, o ne pabalusi kaip valdiškos receptų knygos lapas.

Rūpestis – anūkai
Sovietmečiu gavę butą mokytojams pastatytame name Keziai jame gyveno keletą metų, tačiau neužsibuvo – apsigyveno nuosavame name. A. Kezys, visą gyvenimą sakė mylėjęs žirgus. Jam apsigyvenus Pakalniuose atsirado galimybė laikyti žirgus – kolūkio pirmininkė pasirūpino, kad vertingam darbuotojui būtų nupirktas žirgas, tuomet vyras buvo susižavėjęs žirgų sportu, dalyvaudavo lenktynėse Utenoje, Zarasuose, Užpaliuose.
Tuo metu, kol vyras rūpinosi ir treniravo žirgus, O. Kezienė mėgavosi moteriškais užsiėmimais: mezgė, siuvo, skaitė, rūpinosi vaikų lavinimu. Dabar Keziai džiaugiasi dorais išauklėtais vaikais, rūpinasi anūkais, išgyvena jų sėkmes ir nesėkmes. Sklaidydami fotografijas seneliai prisimina kiekvieną jose užfiksuotą akimirką ir svajoja, kad kuris nors anūkas galėtų apsigyventi erdviame senelių name – jiems užtektų vieno kambarėlio, visas kitas erdves atiduotų. „Bet kiekvienas jaunas žmogus trokšta laisvės, jiems nepatiktų, jei mes klausinėtume, kur važiuoja, kada grįš, – sakė O. Kezienė. – Matyt, taip abudu su vyru ir nugyvensime.”

V. Ridiko nuotr.