Prieš du mėnesius 51 metų vilnietis Saulius Rukšėnas pradėjo dirbti UAB Ignalinos šilumos tinklų generaliniu direktoriumi. Naujasis įmonės vadovas turi 30-ies metų darbo patirtį energetikos srityje. Apie rajono šilumos ūkio vadovo planus reorganizuojant ir optimizuojant šilumos ūkį, jo perspektyvas domėjosi „Ignalinos diena“.
Iki šiol gyvenote ir dirbote Vilniuje. Kokie keliai Jus atvedė į Ignaliną?
Istorija labai paprasta. Skelbimą apie konkursą Ignalinos šilumos tinkluose visiškai netyčia pamačiau Ignalinos laikraštyje. Kažkada anksčiau vis juokaudavau, kad reikia man Ignalinos katilinėje susirasti kūriko ar kitą darbą. Kodėl? Todėl, kad Ignalina labai gražus kraštas, be to, šiame krašte yra gilios mano giminės šaknys. Tarp Ginučių ir Kirdeikių yra kažkada buvęs netgi Rukšėnų kaimas, ten ir prasidėjo Rukšėnų giminės šakos pradžia. Dabar giminių jau nebeliko. Anksčiau mes labai dažnai važiuodavom pas gimines, vėliau besimokydamas mokykloje su draugais čia keliaudavau į turistinius žygius.
Papasakokite laikraščio skaitytojams apie savo profesinę karjerą, ką esate studijavęs.
Mano visas gyvenimas susijęs su energetika. Pirmoji darbovietė buvo Vilniaus šilumos tinklų rajoninė katilinė, po to perėjau į Vilniaus termofikacinę elektrinę Nr. 3, kur vadovavau 20 asmenų, kai ją sustabdė, sulaukiau siūlymo dirbti Vilniaus termofikacinėje elektrinėje Nr. 2 pamainos vadovu, vadovavau 15-ai darbuotojų, atsakomybė buvo didelė. Kauno technologijos universitete esu baigęs elektros inžinieriaus bakalauro ir energetikos magistro studijas.
Kokia eilinė Jūsų darbo diena? Bendrovės direktoriumi tapote ypač nepalankiu laiku, kai kuro kainos keičiasi vos ne greičiau už vėjo kryptį. Kaip atrodo Ignalinos rajonas šilumos kainų požiūriu, lyginant su kitais, kaip sekasi kurti bendrovės strategiją?
Praktiškai du mano darbo mėnesiai bendrovėje yra pažintis su personalu ir su trimis grandimis, kurios yra pagrindinės ir labai svarbios mūsų veikloje – tai akcininkas, pati įmonė ir klientas. Dabartinėje situacijoje, kuri yra tiek rajone, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, mano nuomone, šios trys grandys turi veikti išvien. Jei plėšysimės į skirtingas puses, niekada nepasieksim jokio tikslo, o tikslas vienas – svarbu išvis nelikti be šilumos, be to, ši paslauga neturi tapti neįkandama klientams, kiek įmanoma stabdyti kainų kilimą, ieškoti technologinių pokyčių, politinių sprendimų, kad išvengtumėm kainų kilimo katastrofos.
Dėl ko svarbus trijų veiklos dalyvių požiūris? Pavyzdžiui, Švedijoje, susėda katilinės atstovas, klientas, seniūnas ar savivaldybė ir išsako kiekvienas savo mintis. Gal tas klientas gali duoti labai gerai pasiūlymą, svarbu jį išklausyti, nes jei piršim kiekvienas savo nuomonę, niekada nepriimsim gero sprendimo.
Lyginant su sostine, kurioje šiluma šio šildymo sezono paskutiniaisiais mėnesiais pabrango du su puse karto iki 10 centų už kilovatvalandę, esame neblogoje pozicijoje. Ignalinoje kaina neviršija daugiau 9 centų už kilovatvalandę, taip yra todėl, kad naudojame biokurą. Jei naudotume iškastinį kurą, skaičiai būtų ne tokie.
Įmonės strategija yra dėliojimo fazėje, galutinį strategijos planą pateiksiu iki rugpjūčio mėnesio. Dabar svarbiausias darbas yra Ignalinos katilinėje vykstanti rekonstrukcija, projekto kaina siekia 1,1 mln. eurų. Du seni katilai bus pakeisti naujais (4,8 MW ir 1,25 MW galios). Kai tapau bendrovės vadovu, darbai jau buvo suplanuoti, jie prasidėjo gegužės pradžioje, mano tikslas – sėkmingai juos pabaigti.
Tikimės gero ekonominio efekto, pakeitus vandens šildymo katilus per metus įmonės sąnaudos sumažės 150 tūkst. eurų. Klientas turi suvokti pagrindinį dalyką, kad mes patys kainos nenustatinėjame, mūsų veiklą reguliuoja Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT). Kuro brangimas yra pagrindinis punktas, kuris įtakoja kainą, ją lemia ir karai, ekonominės krizės. Mes suinteresuoti išlaikyti tą pačią kainą, tikimės, kad kaina šiemet nekils. Iš anksto užpirksime kuo daugiau kuro, turim galimybę jo sukaupti bent iki Naujųjų metų.
Kurą perkam per biržą. Vyriausybė leidžia sudarinėti ilgalaikius sandorius per biržą, nebūtina iškart dabar susimokėti. Po truputį tiek VERT, tiek Energetikos ministerija pradėjo eiti šilumininkams į pagalbą, kad pasirengtumėm ateinančiam šildymo sezonui. Tai viena medalio pusė. Kita medalio pusė – darbuotojai. Didžioji jų dauguma labai darbštūs, nebijo iššūkių, nuteikiu juos, kad reikės pasistengti, dirbti, nes reikia veikti čia ir dabar. Labai daug kas priklauso nuo komandos, noriu, kad tai darbuotojai suprastų, nes vienas karys lauke ne karys. Jei veiksim kaip komanda, visi jausis komfortiškai ir darbingai. Galutinė strategija, ko mes siekiam, susidėlios per 3–4 metus.
Kokia padėtis kaimo vietovėse esančiose katilinėse? Kokių permainų čia gali tikėtis šilumos vartotojai?
Rajone yra skaudžių taškų. Šiuo metu koncentruojuosi į Dūkšto katilinės rekonstrukciją, jau dėlioju įvairius scenarijus, pasiūlymus, kuriuos aptarsim su Ignalinos rajono savivaldybės vadovais, Dūkšto seniūnu, gyventojais. Dūkšto katilinėje bus stiprūs, radikalūs pokyčiai, nes ten yra labai daug nuostolių, ši katilinė yra kaip akmuo, kuris tempia įmonę į gilų dugną.
Praėjusią savaitę pasirodė gera naujiena, Energetikos ministerija paskelbė, kad bus skiriami pinigai tiek gyventojams, tiek šilumos, elektros įmonėms. Šilumininkai pastaraisiais metais neturėjo iš kur gauti paramos – ar Europos, ar Pasaulio banko, ar pačios Lietuvos. Iki 2030 metų skiriama net 300 mln. eurų šilumos ūkio modernizavimui. Dūkšte katilai yra morališkai pasenę, todėl rengsim medžiagą, kad galėtumėm gauti pinigus projektui, taip sumažėtų našta rajono savivaldybei ir mūsų įmonei.
Panaši padėtis ir mažiausiose šešiose katilinėse, pvz., Kazitiškyje, Ceikiniuose, kurios šildo seniūnijų pastatus, jose deginama viena brangiausių kuro rūšių – medienos granulės. Dar užpraėjusį pirmadienį biržoje tona medienos granulių kainavo 650 eurų, o jau antradienį – 1100 eurų. Vis žino, kad tai tikrai nepaskutinis kainų šuolis. Kainos kyla ne savaitėmis, tiesiog valandomis. Štai lenkai pradėjo daugiau naudoti biokuro, lietuviai iškart pradėjo išvežti kurą į Lenkiją. Paklausa auga, kaina, aišku, irgi auga.
Optimizuojant mažiausias katilines reikės daugiau dėmesio skirti saulei, gal net ir vėjo energetikai, kad mažiau mokėtumėm už elektrą, išgautume šilumą iš tikrų atsinaujinančių šaltinių. Man biokuras nelabai patinka, nors sakoma, kad medienos Lietuvoje tikrai netrūksta, Aplinkos ministerija tvirtina, kad yra jos prieaugis. Šiuolaikiški pagrindiniai energetikos šaltiniai turėtų būti saulė, vanduo ir vėjas. Suprantama, yra visokiausių alternatyvų, net jūros bangavimas. Aš gal net labiausiai būčiau už vėjo energetiką.
Esu gerai susipažinęs su šiuolaikinės energetikos projektais, buvusiame darbe gaudavom daug informacijos apie juos, teko lankytis Danijoje, Švedijoje ir domėtis, kas ten vyksta. Yra labai daug pažangių technologijų, jos nepigios, tačiau minėtose šalyse jos jau įgyvendinamos, pas mus tai tik dar ateitis.
Daugeliui įmonių ramiai gyventi neduoda skolos. Kokia padėtis šiuo klausimu Jūsų vadovaujamoje įmonėje?
Dabar svarbu susitvarkyti šilumos ūkį taip, kad jis stabiliai dirbtų, išlįsti iš skolų. Įmonė jų turi dar apie 600 tūkst. eurų (tai – ilgalaikės paskolos, ankstesnės investicijos iš banko), skolos išdėliotos ateinančiam laikotarpiui, bet jos nėra tokios skausmingos. Trumpalaikės skolos iki minimumo sumažintos, laikinai bendrovės vadovo pareigas ėjęs Artūras Jatulis daug prisidėjo prie nuostolių mažinimo, pastatydamas įmonę ant kojų, ačiū jam už įdirbį. Tai labai svarbu kreipiantis į banką dėl paskolų gavimo, nes bankai griežtai žiūri, kad įmonė neturėtų trumpalaikių skolų.
Laikomės nelabai lengvo režimo, gal darbuotojams nelabai linksma, kad negalim švaistytis pinigais ar kelti atlyginimų. Turim susiveržti diržus ir atsistoti ant kojų, tada galėsim laisviau kvėpuoti, tokia dabar vizija. Susitvarkysim blogus taškus, tada pagalvosim apie gražius projektus, kuriuos vykdo geriau už mus gyvenančios šalys.
Visais laikais buvo ir bus gyventojų, kurie dėl įvairių priežasčių stengiasi išsisukti nuo mokesčių už suteiktas paslaugas, arba moka pavėluotai ir dėl to atsiduria teismuose. Kokių kelių ir būdų ieškosite, kad vartotojas įsisąmonintų, jog mokesčiai, kaip ir mirtis, yra neišvengiamas dalykas?
Nemalonioji darbo su klientu pusė prasideda tada, kai dėl nesumokėtų mokesčių jis atsiduria teisme ar turtą areštuoja antstoliai. Energetikų manymu, didžiausia bėda yra tai, kad žmogus įsivaizduoja, jog elektra, šiluma yra savaime suprantamas dalykas, juk negali jo pačiupinėti, bet bent įsivaizduoji. Žmogus mano, kad visada turi būti šilta, degti šviesa, nereikia eiti į parduotuvę jos nusipirkti. Pabandyk nueiti be pinigų į parduotuvę ir nusipirkti duonos. Reikia žmogui paaiškinti, kad čia ta pati prekė, paslauga, kaip nueiti į kiną, nusipirkti duonos, daiktas, už kurį turi atsiskaityti. Jei žmogus to nesupranta, neišvengiamai atsiduria nemalonioje padėtyje.
Dėkoju už pokalbį.
Jurgitos Ulkienės nuotr.