Ne visi puodžiškiai lankė pradinę mokyklą Bilia­kiemyje – Puodžių kaimo gyventojai Teresei Karei­vienei (Ruzgaitei) artimiausia ugdymo įstaiga buvo Šeduikiuose. Kaimo kampas, kur ji gyvena, anks­čiau skambėjo nuo tarpusavyje besivaržiusių muzi­kantų. Kita gyventoja – iš Biliakiemio–Puodžių pa­ribio kilusi Rita Kuzelienė (Mintaučkytė) – atsiminė savo močiutės pasakojimą apie Bekepuriakalnio kal­ną ir jos po lova slepiamą Lietuvos vėliavą.

Trys seselės

T. Kareivienė pasakojo, kad jos mamos tetos namai 1931 metais iš Puodžių kaimo buvo perkelti į vienkiemį, tačiau ne­galėjo pasakyti, kokiomis aplin­kybėmis jos mama Agota Jur­gelėnaitė iš Maleckažemio (Tauragnų sen.) paveldėjo gimi­naitės namus. Tėvas Jonas Ruz­gas buvo puodžiškis.

Pašnekovė su aplinkiniais kaimo vaikais pradžios moky­klą lankė Šeduikiuose (Utenos sen.). Viename pastato gale vie­nu metu keturias klases mokė mokytoja Puslienė, o kitame gy­veno ji pati. Septynmetę mote­ris baigė Biliakiemyje, kur buvo jau atskiros klasės, daugiau mo­kytojų. Auklėtoja buvo Šyvie­nė, kurios gimtieji namai iki šiol stovi netoli bažnyčios. Vi­durinį išsilavinimą puodžiškė įgijo Utenos 2-ojoje vidurinė­je mokykloje, gyveno visai ša­limais šios ugdymo įstaigos pas tėvo pažįstamus. Baigusi vidu­rinę dvejus metus mokėsi Ute­nos medicinos mokykloje, kaip ir kitos dvi seserys, tapo medi­cinos sesele. Paskui pagal pa­skyrimą dirbo Trakuose.

Gyvybę išgelbėjo ligoninė

Be dviejų seserų ir brolio, pašnekovė turėjo dar du broliu­kus ir sesutę, bet jie dar būdami maži atgulė Biliakiemio kapi­nėse. Anot T. Kareivienės, su­dėtinga būdavo vaikus su arkliu žiemą vežti pas gydytojus į Ute­ną… „Mane tik Dievulis išgel­bėjo. Dar neturėjau nė metukų, kai susirgau. Nuvežė arkliuku Utenon, apžiūrėjo daktarai. Vie­nas sakė, kad gripas, nieko to­kio – praeis, o kitas pasakė, kad reikia guldyti. Paguldė. Būda­ma devynių mėnesių meningitu persirgau“, – pasakojo moteris.

Anot pašnekovės, gegužinių pamaldų Puodžių jaunimas ei­davo į gretimą Šeduikių kaimą, pas Puodžiukus. Tarp to jauni­mo buvo ir balsinga pašnekovės sesuo. Beje, šeimos poreikiams nedidelį altorėlį Ruzgai pastaty­davo pas save kamaroje.

„Kaimo kampe, kur gyvenu, anksčiau buvo daug muzikalių žmonių. Ir mano amžinąjį atil­sį brolis buvo geras muzikantas, ir Jonas Puodžiukas, ir Bikus, ir Trainiai. Būdavo, vakare, kai iš­eina, tai kas garsiau sugros!“ – atsiminimais dalijosi ji.

Iš vaikystės, „kai dar visai pi­piras buvo“, T. Kareivienė at­siminė, kad kartą, jai ant šiltos krosnies tupint, „kažkoks atėjęs iš miško“ pakrosny valė šautu­vą. Jai nebuvo leista po namus lakstyti, triukšmauti. Mama, kad atėjūnui būtų šviesiau, užžibino spingsulę.

„Vieną kartą nubudusi išėjau laukan, netoli namų buvo se­nas šulinys, beržų – prie jų pa­mačiau pririštus gražius žirgus. Tik paskui man pasakė, kad jie – vokiečių. Jie nieko blogo ne­darė. Nežinau, ar tėtis lašinių, ar ko kito davė, bet jie mainais mamytei paliko gerą siuvimo mašiną. Šitai atsimenu lyg per rūką“, – pasakojo 1947 metais gimusi T. Kareivienė. Nors vo­kiečiai iš Lietuvos, spaudžiami rusų, pasitraukė 1944 metais, puodžiškės teigimu, užsiliku­sių pavienių „vokietukų“ dar il­gai apylinkėse buvo. Vienas jų (vardu Verneris) per miškus at­eidavo ir į Puodžius, su juo ben­draudavo pašnekovės sesuo.

Šalia tėviškės

R. Kuzelienė gimė Biliakie­myje, jos gimtoji sodyba ant stataus šlaito, kurio papėdė­je Šeduikio upelis įteka į Ne­meikščių tvenkinį, o dabarti­niai namai Puodžiuose – tetos Adelės Limbienės (Mintaučky­tės) palikimas. Pašnekovė mo­kėsi septintoje klasėje, kai su tėvais persikraustė į Uteną. Į visai gretimus tėviškei Puodžius persikėlė 2000-aisiais, kai prisi­reikė tetulą prižiūrėti. Moteris pasakojo, kad Adelė ir Juozas Limbai buvo gana stiprūs ūki­ninkai – turėjo 30 hektarų . Po karo, bijodami, kad neišvežtų, ilgai slapstėsi. Tada iš namų il­gapirščiai išnešė ne vieną daik­tą. Jos teigimu, J. Limba vedė jau nebejaunas, paskui „apsir­go inkstais“ (buvo stipriai per­šalęs) ir mirė. Vaikų neturėjusi našlė Adelė Limbienė su anyta Ona Limbiene (ji mirė 1972-ai­siais) 16 ar 18 metų gyveno vie­nos. Jaunos J. Limbos seserys Ona ir Zosė mirė tais pačiais metais, trečia sesuo Julė ištekė­jo už Katino.

Vietoje didelio klojimo (anot pašnekovės vyro Juozo Kuze­lio, jis buvo 30 metrų ilgio) da­bar stovi gerokai mažesnė dar­žinė, kurią pastatė dabartinis sodybos šeimininkas su sūnumi Dariumi. Kai teta norėjo kloji­mo stogą perdengti, tarybų val­džia neleido. Stogui prakiurus, greitai sunyko ir pats pastatas.

Kapo duobėje sėdintys griaučiai

R. Kuzelienė pasakojo, kad vaikystėje dažnai su teta Ona (ji gyveno pašnekovės šeimoje) eidavo į neveikiančias Puodžių kapinaites. Čia buvo palaido­ti du partizanai, kuriuos, matyt, teta pažinojo, nes aptvarkydavo jų kapus. Šioje paskutinio poil­sio vietoje palaidotas ir pašne­kovės tėvo pusės metukų nuo plaučių uždegimo miręs broliu­kas Vincukas.

Ten, kur dabar Biliakiemio užtvanka, anot pašnekovės, jos vaikystėje žėlė krūmai. Kažkur juose karo metais buvo nušau­ta žydė, todėl vaikai bijojo pro juos eiti. Iš pasakojimų mote­ris žino, kokie apylinkėse buvo baisūs pokario laikai. Štai Bi­liakiemyje, kasant kapo duobę, aptiktas sėdinčio žmogaus ske­letas. „Kas žino, gal kokį par­tizaną rado… Juk kasdavo nak­timis, dieną neleisdavo. Baisūs laikai! Kaip mano saniutė saky­davo: „Girdžiu, kad šuo loja – mane jau visą krato!“ – kalbėjo moteris. Tėvas miške yra radęs iš žemių kyšančią žmogaus ran­ką – nešėsi kastuvą jai giliau pa­kasti, kad žvėrys netampytų.

R. Kuzelienė atsiminė, kad Biliakiemyje buvo tokia šla­pia pieva Darymas, kurioje „augo visokios gėlytės, kokių dabar niekur nerasi“. Vėliau ji buvo numelioruota. Tėvų že­mėje stūksojo Liepakalnis, ga­vęs vardą nuo viršūnėje vešė­jusios liepos. „Dabar nebėra tos liepos, o ir kalnas numažėjęs. Tada buvo visai kitaip… Buvo pievelė Vilkaplaukė su smul­kia ir kieta, dalgiu nepaimama žole. Net gyvuliai jos nenorėda­vo ėsti. Bet arklį į ją vesdavo“, – pasakojo apie savo tėviškės vie­tovardžius Puodžių gyventoja. Puodžiuose, be Bekepuriakal­nio, ji dar žino Storakalnį – ne­didelę kalvą Kuzeliams priklau­sančioje žemėje.

Paslėpta laisvos Lietuvos vėliava

Pasak R. Kuzelienės, visai gre­timai Puodžių, tik už Šeduikio upelio esančiame Kryželių kai­me, stovėjo medinis dvarelis. Į jame vykdavusius šokius ateida­vo ir aštuoniolikmetis pašneko­vės tėvas. Ateidavo ir miškiniai, sustatydavo kampe automatus – savi. Šokdavo, kortuodavo.

Moteris su teta, eidavusios grybauti, prasukdavo pro dvar­vietę, kurią supo parkas (buvo įdomių medžių), į jį vedė alėja. Dabar parkas stipriai nunioko­tas (jei ne visas iškirstas), dva­relis sudegęs.

1957 metais gimusiai R. Ku­zelienei, dar vaikui, močiutė Veronika Mintaučkienė parodė po savo lovos šiaudiniu čiuži­niu slepiamą popierinę tris­palvę, pasakė, kad tai – Lietu­vos vėliava. Atsargesnis senelis barė žmoną, kam vaikui tokius dalykus rodo, matyt, bijojo, kad mažoji kam nors neprasitartų ir bėdos neprišauktų.