Rytmetį prie beržų pririšti žirgai, kapo duobėje sėdintis skeletas, iš žemių išlindusi ranka ir velniu virtęs avinėlis

Ne visi puodžiškiai lankė pradinę mokyklą Bilia­kiemyje – Puodžių kaimo gyventojai Teresei Karei­vienei (Ruzgaitei) artimiausia ugdymo įstaiga buvo Šeduikiuose. Kaimo kampas, kur ji gyvena, anks­čiau skambėjo nuo tarpusavyje besivaržiusių muzi­kantų. Kita gyventoja – iš Biliakiemio–Puodžių pa­ribio kilusi Rita Kuzelienė (Mintaučkytė) – atsiminė savo močiutės pasakojimą apie Bekepuriakalnio kal­ną ir jos po lova slepiamą Lietuvos vėliavą.

Trys seselės

T. Kareivienė pasakojo, kad jos mamos tetos namai 1931 metais iš Puodžių kaimo buvo perkelti į vienkiemį, tačiau ne­galėjo pasakyti, kokiomis aplin­kybėmis jos mama Agota Jur­gelėnaitė iš Maleckažemio (Tauragnų sen.) paveldėjo gimi­naitės namus. Tėvas Jonas Ruz­gas buvo puodžiškis.

Pašnekovė su aplinkiniais kaimo vaikais pradžios moky­klą lankė Šeduikiuose (Utenos sen.). Viename pastato gale vie­nu metu keturias klases mokė mokytoja Puslienė, o kitame gy­veno ji pati. Septynmetę mote­ris baigė Biliakiemyje, kur buvo jau atskiros klasės, daugiau mo­kytojų. Auklėtoja buvo Šyvie­nė, kurios gimtieji namai iki šiol stovi netoli bažnyčios. Vi­durinį išsilavinimą puodžiškė įgijo Utenos 2-ojoje vidurinė­je mokykloje, gyveno visai ša­limais šios ugdymo įstaigos pas tėvo pažįstamus. Baigusi vidu­rinę dvejus metus mokėsi Ute­nos medicinos mokykloje, kaip ir kitos dvi seserys, tapo medi­cinos sesele. Paskui pagal pa­skyrimą dirbo Trakuose.

Gyvybę išgelbėjo ligoninė

Be dviejų seserų ir brolio, pašnekovė turėjo dar du broliu­kus ir sesutę, bet jie dar būdami maži atgulė Biliakiemio kapi­nėse. Anot T. Kareivienės, su­dėtinga būdavo vaikus su arkliu žiemą vežti pas gydytojus į Ute­ną… „Mane tik Dievulis išgel­bėjo. Dar neturėjau nė metukų, kai susirgau. Nuvežė arkliuku Utenon, apžiūrėjo daktarai. Vie­nas sakė, kad gripas, nieko to­kio – praeis, o kitas pasakė, kad reikia guldyti. Paguldė. Būda­ma devynių mėnesių meningitu persirgau“, – pasakojo moteris.

Anot pašnekovės, gegužinių pamaldų Puodžių jaunimas ei­davo į gretimą Šeduikių kaimą, pas Puodžiukus. Tarp to jauni­mo buvo ir balsinga pašnekovės sesuo. Beje, šeimos poreikiams nedidelį altorėlį Ruzgai pastaty­davo pas save kamaroje.

„Kaimo kampe, kur gyvenu, anksčiau buvo daug muzikalių žmonių. Ir mano amžinąjį atil­sį brolis buvo geras muzikantas, ir Jonas Puodžiukas, ir Bikus, ir Trainiai. Būdavo, vakare, kai iš­eina, tai kas garsiau sugros!“ – atsiminimais dalijosi ji.

Iš vaikystės, „kai dar visai pi­piras buvo“, T. Kareivienė at­siminė, kad kartą, jai ant šiltos krosnies tupint, „kažkoks atėjęs iš miško“ pakrosny valė šautu­vą. Jai nebuvo leista po namus lakstyti, triukšmauti. Mama, kad atėjūnui būtų šviesiau, užžibino spingsulę.

„Vieną kartą nubudusi išėjau laukan, netoli namų buvo se­nas šulinys, beržų – prie jų pa­mačiau pririštus gražius žirgus. Tik paskui man pasakė, kad jie – vokiečių. Jie nieko blogo ne­darė. Nežinau, ar tėtis lašinių, ar ko kito davė, bet jie mainais mamytei paliko gerą siuvimo mašiną. Šitai atsimenu lyg per rūką“, – pasakojo 1947 metais gimusi T. Kareivienė. Nors vo­kiečiai iš Lietuvos, spaudžiami rusų, pasitraukė 1944 metais, puodžiškės teigimu, užsiliku­sių pavienių „vokietukų“ dar il­gai apylinkėse buvo. Vienas jų (vardu Verneris) per miškus at­eidavo ir į Puodžius, su juo ben­draudavo pašnekovės sesuo.

Šalia tėviškės

R. Kuzelienė gimė Biliakie­myje, jos gimtoji sodyba ant stataus šlaito, kurio papėdė­je Šeduikio upelis įteka į Ne­meikščių tvenkinį, o dabarti­niai namai Puodžiuose – tetos Adelės Limbienės (Mintaučky­tės) palikimas. Pašnekovė mo­kėsi septintoje klasėje, kai su tėvais persikraustė į Uteną. Į visai gretimus tėviškei Puodžius persikėlė 2000-aisiais, kai prisi­reikė tetulą prižiūrėti. Moteris pasakojo, kad Adelė ir Juozas Limbai buvo gana stiprūs ūki­ninkai – turėjo 30 hektarų . Po karo, bijodami, kad neišvežtų, ilgai slapstėsi. Tada iš namų il­gapirščiai išnešė ne vieną daik­tą. Jos teigimu, J. Limba vedė jau nebejaunas, paskui „apsir­go inkstais“ (buvo stipriai per­šalęs) ir mirė. Vaikų neturėjusi našlė Adelė Limbienė su anyta Ona Limbiene (ji mirė 1972-ai­siais) 16 ar 18 metų gyveno vie­nos. Jaunos J. Limbos seserys Ona ir Zosė mirė tais pačiais metais, trečia sesuo Julė ištekė­jo už Katino.

Vietoje didelio klojimo (anot pašnekovės vyro Juozo Kuze­lio, jis buvo 30 metrų ilgio) da­bar stovi gerokai mažesnė dar­žinė, kurią pastatė dabartinis sodybos šeimininkas su sūnumi Dariumi. Kai teta norėjo kloji­mo stogą perdengti, tarybų val­džia neleido. Stogui prakiurus, greitai sunyko ir pats pastatas.

Kapo duobėje sėdintys griaučiai

R. Kuzelienė pasakojo, kad vaikystėje dažnai su teta Ona (ji gyveno pašnekovės šeimoje) eidavo į neveikiančias Puodžių kapinaites. Čia buvo palaido­ti du partizanai, kuriuos, matyt, teta pažinojo, nes aptvarkydavo jų kapus. Šioje paskutinio poil­sio vietoje palaidotas ir pašne­kovės tėvo pusės metukų nuo plaučių uždegimo miręs broliu­kas Vincukas.

Ten, kur dabar Biliakiemio užtvanka, anot pašnekovės, jos vaikystėje žėlė krūmai. Kažkur juose karo metais buvo nušau­ta žydė, todėl vaikai bijojo pro juos eiti. Iš pasakojimų mote­ris žino, kokie apylinkėse buvo baisūs pokario laikai. Štai Bi­liakiemyje, kasant kapo duobę, aptiktas sėdinčio žmogaus ske­letas. „Kas žino, gal kokį par­tizaną rado… Juk kasdavo nak­timis, dieną neleisdavo. Baisūs laikai! Kaip mano saniutė saky­davo: „Girdžiu, kad šuo loja – mane jau visą krato!“ – kalbėjo moteris. Tėvas miške yra radęs iš žemių kyšančią žmogaus ran­ką – nešėsi kastuvą jai giliau pa­kasti, kad žvėrys netampytų.

R. Kuzelienė atsiminė, kad Biliakiemyje buvo tokia šla­pia pieva Darymas, kurioje „augo visokios gėlytės, kokių dabar niekur nerasi“. Vėliau ji buvo numelioruota. Tėvų že­mėje stūksojo Liepakalnis, ga­vęs vardą nuo viršūnėje vešė­jusios liepos. „Dabar nebėra tos liepos, o ir kalnas numažėjęs. Tada buvo visai kitaip… Buvo pievelė Vilkaplaukė su smul­kia ir kieta, dalgiu nepaimama žole. Net gyvuliai jos nenorėda­vo ėsti. Bet arklį į ją vesdavo“, – pasakojo apie savo tėviškės vie­tovardžius Puodžių gyventoja. Puodžiuose, be Bekepuriakal­nio, ji dar žino Storakalnį – ne­didelę kalvą Kuzeliams priklau­sančioje žemėje.

Paslėpta laisvos Lietuvos vėliava

Pasak R. Kuzelienės, visai gre­timai Puodžių, tik už Šeduikio upelio esančiame Kryželių kai­me, stovėjo medinis dvarelis. Į jame vykdavusius šokius ateida­vo ir aštuoniolikmetis pašneko­vės tėvas. Ateidavo ir miškiniai, sustatydavo kampe automatus – savi. Šokdavo, kortuodavo.

Moteris su teta, eidavusios grybauti, prasukdavo pro dvar­vietę, kurią supo parkas (buvo įdomių medžių), į jį vedė alėja. Dabar parkas stipriai nunioko­tas (jei ne visas iškirstas), dva­relis sudegęs.

1957 metais gimusiai R. Ku­zelienei, dar vaikui, močiutė Veronika Mintaučkienė parodė po savo lovos šiaudiniu čiuži­niu slepiamą popierinę tris­palvę, pasakė, kad tai – Lietu­vos vėliava. Atsargesnis senelis barė žmoną, kam vaikui tokius dalykus rodo, matyt, bijojo, kad mažoji kam nors neprasitartų ir bėdos neprišauktų.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas