1942 metais Droničėnuose (Utenos sen.) gimęs Juo­zas Paragys jau seniai gyvena Utenoje, tačiau vasa­ras vis dar praleidžia tėviškėje. Nors gimtuosiuose namuose gyveno neilgai, iš vaikystės atsiminė, kad pas juos, Paragius, gyvenusius pamiškėje, lankėsi partizanai, o stribai jį, vaiką, yra skaudžiai primu­šę už nieką. Didelių mokslų nebaigęs, kelerius me­tus vyras dirbo tarybiniame ūkyje, o paskui visą gy­venimą – statybose. Dėl savo užsispyrimo ir nenoro tarnauti svetimoje armijoje, J. Paragys rusiško auto­mato rankose taip ir nepalaikė.

Komunistų baudžiava

Pasak J. Paragio, jo gimtuo­sius namus iš ulyčios atkėlė tė­vas su seneliu. Tėvas Pranas Paragys prie Smetonai tarnavo šauliu.

Pašnekovas Vaikutėnų sep­tynmetėje baigė šešias klases. Mokslai nelabai rūpėjo, tai tėvas išvarė ganyti kolūkio karvių. Paskirtas užstovu (vyresniuoju piemeniu) ganė už sutartą grūdų kiekį. Kaip vyresnysis prižiūrė­jo kitus paeiliui ganyti atsiųstus vaikus. Piemenaudavo basi, nes neturėjo kuo apsiauti.

Po trejų metų jau Jotaučių tarybiniame kolūkyje įsidar­bino grūščiku – pakraudavo ir iškraudavo sunkvežimius. Vėliau perėjo prie lauko dar­bų. Su kitais paaugliais rišda­vo vasarojaus kūlalius, atlik­davo kitus darbus. Iš pradžių vasarojų pjaudavo dalgiais, paskui – arklinėmis (mažes­nėmis, vėliau – didesnėmis) kertamosiomis.

J. Paragys pasakojo: „Unt arklia jodinėdava ūkvedys – ūkį vesdava. Mes, pacanai, po darba, per pietus atsigulam ant dirvona – biškį ažumigta. A ūkvedys atjoja – vienam su bo­tagu per sprundų, kitam! Man šėra, pastraukiau – nepataikė botagu par galvų. „Baudžia­vos laikus prisiminei? – sakau. – Komunistai tu, prakeiktas ko­munistai!“ Tadu aš jam akme­niu, dydžia kaip kulokas, nu­garon: „Dar prisiminsi!“ Tas ir nujoja zovadom arklį. Tė­vui skundžias, kad jam pusiau­jų permušė akmeniu. Bet tėvas nieka man nesakė.“

Po šio atsitikimo neilgai tru­kus J. Paragys metė tarybinį ūkį ir išėjo dirbti į kelių sky­rių Utenoje. Dvejus metus dir­bo įvairius kelininko darbus. Pašnekovo sodinti dar ir da­bar obuoliais teberaudonuojan­tys vaismedžiai palei Zarasų plentą. Buvo komandiruotas ir į Aukštuosius Panerius Vilniu­je, kur taisė dar nuo karo laikų sugadintą kelią.

Nepanoro tapti sovietų kareiviu

J. Paragys pasakojo, kad jį, aštuoniolikos sulaukusį jau­nuolį, dėl armijos ėmė klibin­ti rajkomas (rajono komunistų partijos komitetas). Po pirmi­nės sveikatos apžiūros vaikinas buvo paleistas namo. Kitą kar­tą gavęs šaukimą prisistatyti, J. Paragys nėjo. Tada, kai dar dirbo tarybiniame ūkyje, atva­žiavo ieškoti ir išsivežė karei­viai. Surašę popierius vėl palei­do. Kitą kartą buvo pašauktas į naujokų apmokymus, kurie vyko dabartiniame Aukštakal­nio pušyne (tada jis buvo žmo­gaus juosmenį tesiekiąs pušy­nėlis), tačiau J. Paragys pabėgo. Rytojaus dieną vėl jaunuolį su­rado kareiviai, apkaltino dezer­tyravimu, o šis pareiškė, kad į okupantų kariuomenę neis. Po kiek laiko neklusnus droničė­niškis buvo iškviestas į rajko­mą. Čia per vertėją „jauno ru­selio“ buvo paklaustas, jei jam būtų duotas ginklas, į kokius priešus šį nukreiptų. Šis atsa­kė, kad kitų priešų Lietuvo­je nėra, tik okupantai. Tada jį su ginkluota palyda nuvežė tir­ti į Utenos „psichinę“. „Gal sa­vaitę mane ten pralaikė: nei ko­kių vaistų davė, nei kitaip gydė. Patys daktarai man sakė, kad ne vieną, kuris prieš tarybų valdžią pakalbėjo, kišo psichinėn.“

Kitą kartą vėl tikrino J. Para­gio fizinę būklę. Gydytojai rado šone guzelį. Sakė, reikia ope­ruoti. O tikrinamasis atsakė, kad jam neskauda, ir nenorėjo gultis ant chirurgo stalo. Tačiau niekas jo neklausė – su ginkluotais sar­gybiniais nusiuntė į senąją Ute­nos ligoninę. Apgavęs gydytoją, kad labai prispyrė gamtiniai rei­kalai, šauktinis ir vėl pabėgo – nesulaukė jo nei gydytojas, nei kareiviai.

Anot pašnekovo, pamatę, kad nieko su juo negali pada­ryti, įrašė jį į atsargą – neva, kilus karui, vis tiek bus pa­imtas. „Tada šitas dalykas at­slūgo. Audringas buvo mano jaunystės gyvenimas“, – kons­tatavo vyras.

Kaip šulą perkūnas tašė

Pašnekovas atsiminė, kaip naktį ateidavo partizanai (kar­tais net po dvylika), o dieną „skrebai badydavo žemę šti­kais, ieškodavo bunkerio“. Tėvą pirma savęs stumdavo į bulvių duobę – jei niekas nešaus, vadi­nasi, nieko nėra.

J. Paragys pasakojo, kad par­tizanai prašydavo valgyti atnešti miškan (Paragiai gyveno netoli jo). Kartą stribai suruošę pasalą laukė partizanų, o J. Paragys, dar pacanas, ėjo į kiek atokiau nuo namų stovintį klojimą. Jį nutvėrė trys „liaudies gynėjai“: „Tai eini banditams pranešti?!“ „Du nu­tvėrę už rankų laiko, o trečias su diržu šveičia. Taip gerai nušvei­tė, kad savaitę ant šikinės nega­lėjau atsisėsti. Išlėkusi motina apgynė: „Kų jūs darat – užmuš­ta vaikų mana?!“ O tie: „Jūsų visa šeima – banditai! Jus visus iššaudyti reikia!“ – porino vyras ir pridūrė, kad, nors šeima Sibi­ro išvengė, Paragiai sąraše įrašy­ti buvo.

Beje, anot J. Paragio, jų klo­jimas nebuvo labai sandarus. Kartą tėvas, grįžęs iš jo, vaikus ėmė barti, kodėl jie klojime šulą tašė. Tačiau paaiškėjo, kad tai – perkūno darbas, tai jis aptašęs šulą ir vėl iš pokiaurio klojimo išlėkęs. Visa laimė, kad buvo pro kur išlėkti…

Pašnekovas pasakojo, kad Droničėnuose telkšojo pusiau užaugę ežerėliai: Ežerėliai, Gi­liaraistis. Pastaruoju jie, dar pacanai, vaikščiodavo – žemė liulėdavo, vienas kitą prilaiky­dami tykodavo pamatyti, kaip žuvys į paviršių išplaukia. Da­bar tie ežerėliai virtę beržynais.