Naujojo Daugėliškio seniūnijoje glaudžiasi nedidelis, 49 gyventojus turintis Šiūlėnų kaimas. Kažkuo išskirtiniu jis pasigirti negalėtų, jei čia negyventų draugiški, bendruomeniški ir savo žemę labai mylintys žmonės. Norėdami garsinti savo kraštą ir kraštiečius, šiūlėniškiai įkūrė Šiūlėnų kaimo bendruomenę (toliau – Bendruomenė), kurios pirmininke jau keturiolika metų dirba Marijona Lukaševičienė. Su ja ir kalbamės apie Bendruomenės atsiradimą, jos veiklą, rūpesčius, džiaugsmus ir ateities planus.

Žmogui – paauglystė, bendruomenei – garbus amžius

Kaip pasakojo M. Lukaševičienė, Bendruomenė įkurta jau gana senai – 2006 metais, taigi, skaičiuoja penkioliktus savo veiklos metus. „Išgirdome, kad kažkas rašė projektą, kažką laimėjo, gavo naudos, – prisiminė pašnekovė. – Pagalvojome – o kuo mes kitokie? Norime ir mes taip daryti. Nutarėme pamėginti.“ Anot moters, rizika buvo didžiulė, nes sunku buvo net įsivaizduoti, kas ir kaip bus, kaip vystysis veiklos. Pirmininkės teigimu, ji ir buvo pagrindinė Bendruomenės įkūrimo iniciatorė, nes tuo metu jau sukosi kultūros srityje (šiuo metu M. Lukaševičienė – dar ir Ignalinos rajono kultūros centro direktorės pavaduotoja).

Visgi pašnekovė prisipažino, kad nenorėjo viena prisiimti visos atsakomybės, todėl pirmuoju pirmininku paprašė tapti Petrą Sveikauską, o Bendruomenės steigėjomis tapo M. Lukaševičienė, Gražina Sukova ir Valentina Bukauskienė. „Norėjome, kad pirmininku būtų vyras – vien moterys juk neįdomu“, – šyptelėjo dabartinė pirmininkė ir pridėjo, jog visi gražiai pasidalijo darbus, o pirmininkas atliko visus Bendruomenės kūrimo formalumus – išėmė antspaudą, įregistravo įstatus ir panašiai. Po metų P. Sveikauskui pasitraukus iš pareigų, į savo rankas Bendruomenės valdžią perėmė M. Lukaševičienė.

Veltiniai visiems ir visada

Moteris prisiminė, jog žiūrint iš šalies projektų rašymas atrodė paprastas dalykas, bet kai teko rašyti patiems, pasirodė, kad tai nemažas galvos skausmas – nerimauta, kaip Bendruomenė atrodys tarp kitų… Anot pašnekovės, viską teko pradėti nuo nulio, jai pačiai dažniausiai tekdavo vykti į mokymus, bet visada kartu pasiimdavo vis kitą Bendruomenės narį, kad įsitrauktų kuo daugiau žmonių. Pavyzdžiui, G. Sukova yra ilgametė Bendruomenės atstovė Ignalinos rajono vietos veiklos grupėje.

Anot pašnekovės, Bendruomenės nariai pradėjo galvoti, kokia kryptimi veiks, kuo užsiims. Kadangi M. Lukaševičienė jau turėjo patirties ir įgūdžių veliant vilną, ta linkme ir pradėjo krypti akys. „Taigi, mums reikėjo įsigyti vilnos, įsirengti amatų centrą, pradėjo rinktis žmonės, pradėjome mokytis gaminti įvairius darbelius, – pasakojo pirmininkė. – Mėginome velti veltinius, iš pradžių, aišku, sekėsi nelabai. Tie prisiminimai, kuriuos atsinešėme iš vaikystės – veldavo ir mano, ir kaimynės Janinos tėvai – buvo mažai vertingi, nes būnant vaiku daugelis dalykų atrodo nesvarbūs ir neužsifiksuoja. Vaikystėje pasižiūrėdavau į turtingesnius vaikus ir galvodavau: „Dieve mano, kodėl aš neturiu tokių batukų kaip jie? Man vis reikia su veltiniais vaikščioti…“ Nors padėdavau tėvams juos ir velti.“

Kraštiečių – mažėja

Pasak pirmininkės, taip pamažu Bendruomenė pradėjo dalyvauti projektinėse veiklose ir gražinti bei garsinti savo kraštą. Ir ne tik užsiimta įvairiomis veiklomis, bet ir rengiami Bendruomenės narių pasibuvimai, šventės, kraštiečių susitikimai. O kadangi pandemija ir karantinas šiek tiek pakeitė bendravimo įpročius, tai pernai vietoj tradicinės kraštiečių šventės „Sugrįžkim ir pabūkim kartu“ aktyviausi Bendruomenės nariai su dainomis, linksma nuotaika ir dovanėlėmis garbius krašto žmones lankė namuose, tiksliau – susitikdavo lauke šalia namų.

Šiandien Bendruomenė vienija 32 asocijuotus įvairaus amžiaus – nuo trejų iki kone šimtamečių – narius. Anot M. Lukaševičienės, bendruomenė jungia dvi seniūnaitijas – Šiūlėnų ir Češulėnų. Ši teritorija išliko dar nuo sovietmečiu nubrėžtų kolūkio ribų. „Mes niekada neakcentuojame, kad jei neasocijuotas, tai – ne mūsų Bendruomenės narys, – šypsojosi pašnekovė. – Mums visi mūsų kaimų žmonės yra Bendruomenės nariai ir, jei prireikia pagalbos ar paramos, visada visi padeda ir visi yra vienodi.“ Pašnekovė apgailestavo, kad koronavirusas per šiuos pandemijos metus nusinešė daugelio Bendruomenės narių, galėjusių dar gyventi, gyvybes. Anot jos, liūdna stebėti, kaip retėja kraštiečių gretos, išeina daug garbių, savo amatą ir kraštą mylėjusių žmonių.

Sukilėlių kovų aidai

Kaip sakė pirmininkė, jei pats Ignalinos kraštas papuoštas įspūdingais ežerais, tai Šiūlėnų ir Češulėnų apylinkės tuo pasigirti negali, čia žmonės nuo senų laikų daugiau užsiimdavo žemdirbyste, todėl tenka patiems sumanyti, kuo būtų galima garsinti savą žemę. O kadangi kaimai – visai netoli pasienio su Baltarusija, čia gyvena įvairių tautybių žmonės, todėl šeimos, jų istorijos, santykiai glaudžiai susiję su kaimynine šalimi. „Mes esame tie, kurie norime būti matomi, – patikino M. Lukaševičienė. – Tų „perliukų“ ieškojimas yra mūsų Bendruomenės tikslas. Darome tai kartu su Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos (toliau – biblioteka) Šiūlėnų filialu, taip pat padedami garbaus amžiaus, iškilių mūsų krašto žmonių, kurie dalijasi savo prisiminimais.“

Taip, anot pašnekovės, Bendruomenė atkapstė istorinį faktą, kad pro jų žemes (tiksliau – pro Kačergiškę) traukė 1831 m. sukilimo, kuriam vadovavo grafaitė Emilija Pliaterytė, dalyvių pajėgos.

Pasak moters, kai ji buvo paskirta dirbti į tuometinį kolūkį, už Kačergiškės link Pročiūnų buvo nedidelis smėlio karjeras, iš kurio vietiniai gyventojai veždavosi smėlį. Bekasdami rasdavo žmonių kaulų, taigi, vietiniai įtarė, kad ten buvo užkasti mūšyje žuvę sukilimo dalyviai, o jų žūties ir laidojimo vieta – net nepažymėta. Faktas pasitvirtino. Taigi, Bendruomenės pastangomis Kačergiškėje šalia Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios iškilo liaudies meistro Teofilio Patiejūno drožta skulptūra, taip pagerbiant žuvusius sukilimo dalyvius. „Smagu, kad ši žinia pasiekė net Emilijos Pliaterytės atminimo draugiją, su visa svita apsilankiusią mūsų krašte, – džiaugėsi M. Lukaševičienė. – Jie stebėjosi, kad tokiame Lietuvos užkampyje atsirado atminimo ženklas sukilimui, jo dalyviams ir E. Pliaterytei.“

Būtinas lyderis ir idėjų generatorius

Bendruomenė turi ir savo kampelį – glaudžiasi šildomame pastate, kuriame įsikūręs ir bibliotekos filialas, ir Ignalinos rajono kultūros centro Šiūlėnų padalinys, ir medicinos punktas. Didžiule sale, pasak pašnekovės, naudojasi visi draugiškai, kartu rengia ir įvairius renginius, pasisėdėjimus – juk vienas lauke ne karys. Bendruomenės patalpose, anot pirmininkės, yra ir siuvimo mašinos, ir įranga veltiniams gaminti, ir virtuvėlė, kurioje kepama naminė duona. M. Lukaševičienės teigimu, Bendruomenės nariai susitinka tikrai dažnai – aktyvesni kone kiekvieną dieną.

Į ateitį Bendruomenės pirmininkė dairosi atsargiai. Pasak jos, kartais sugalvoji, suplanuoji, viską susidėlioji, o, žiūrėk, praeina kiek laiko ir matai, jog tavo idėjos nebeįdomios, nebeaktualios ir nereikalingos. Tada norisi keisti tikslus ir siekti kažko naujo. „Matome, kad mažėja vaikų, keičiasi jų dienos grafikas, – aiškino moteris. – Jei anksčiau maršrutiniais autobusais grįžę iš mokyklos galėdavo dalyvauti įvairiuose užsiėmimuose, būreliuose ir repeticijose, tai dabar tokios paslaugos nebėra tokios įdomios ir paklausios, nes mokinių tėvai gyvena kur kas labiau pasiturinčiai ir vaikai daug ką jau turi namuose.“ Pirmininkė tikino, jog džiaugiasi visais vaikais, kurie tik ateina, nes kaime pasirinkimas nedidelis. O pamatę, kad dabartiniam jaunimui rūpi ne tiek šokiai, kiek aktyvi veikla, nupirko jiems teniso stalą su visu reikalingu inventoriumi. Žinoma, juo gali naudotis bet kokio amžiaus šiūlėniškiai, nes gera sveikata ir fizinis aktyvumas svarbus visiems.

„Jeigu nieko nekursi, nedarysi, tai aišku, kad nieko ir neturėsi, – pokalbį apibendrino M. Lukaševičienė. – Bet kokiai bendruomenei reikalingas tas žmogus, lyderis, kuriuo visi pasitiki ir kurio idėjos varo į priekį. Iš to bendrumo atsiranda ir apčiuopiamas rezultatas.“

Autorės nuotr.