Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas lankėsi Molėtų rajono Paliesio kaime įsikūrusiame Ingos ir Kęstučio Samušių ūkyje „Avys miške“ bei Utenoje esančioje šios šeimos įmonėje, kur iš avių vilnos veliami įvairūs gaminiai. Ministras užsuko ir į kūrybinių industrijų centrą „Taurapilis“ (toliau – „Taurapilis“), kurio vadovė Irina Šeršniova papasakojo apie šio centro veiklą bei tikslą plėtoti mažuosius verslus.

Ministras su verslia šeima rado ką aptarti bei apsvarstyti, ūkio savininkai ministrui iškėlė jiems rūpimas problemas – Lietuvos škudžių avių įteisinimą ir apsaugą nuo vilkų. Škudžių veislė vis dar nėra įtraukta į Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių sąrašą bei Lietuvos tautinio paveldo produktų registrą, tad nėra užtikrinama valstybės apsauga ir globa šiai senai ir retai avių veislei.

Kelios avys virto ūkiu

I. ir K. Samušiai, auginantys keturis vaikus – penkiolikos Ąžuolą, trylikos Vėtrą, aštuonerių Vasarę ir trejų Jovarą, gyventi į Molėtų rajoną daugiau nei prieš dešimt metų atsikraustė iš Gargždų krašto. Kaip pasakojo avių ūkio savininkas, jis buvo miškininkas, žmona tuo metu veldavo šlepetes tik savo malonumui, todėl ir čia galvojo pragyventi iš panašaus uždarbio. Tačiau atsitiko taip, kad kelios įsigytos avelės pamažu virto visu avių ūkių ir dabar ūkininkai turi apie 30 ha žemės, laiko ne tik per 200 škudžių veislės avių, bet ir šiek tiek mėsinių galvijų, ožkų, įvairių naminių paukščių.

Kaip pasakojo Lietuvos škudžių avių augintojų asociacijos pirmininkas K. Samušis, škudės – seniausia žinoma Lietuvoje auginta avių veislė, deja, niekas jos iki šiol nacionalinio paveldo veisle oficialiai nepripažino, nors jau 1890 m. ši senovinė veislė buvo paminėta Heydekruge (dabar Šilutėje) surašytuose dokumentuose.

Šių avių vilna, anot I. Samušienės, ypatinga tuo, kad pasižymi itin sveikatai naudingomis savybėmis – nešiojant iš jos pagamintus gaminius (šlepetes arba kambario batus), palaikoma natūrali kūno temperatūra, kojos neprakaituoja, nes vilna sugeria kūno drėgmę. Deja, ši vilna yra gerokai šiurkštesnė ir labiau „kanda“ nei kitų avių veislių vilna, todėl ją nešioti gali tik patys ištvermingiausi.

Būtent todėl iš pradžių veltinius gaminius iš savo užaugintos vilnos gaminę verslininkai dabar iš Austrijos ir Vokietijos siunčiasi švelnesnę ir kūnui malonesnę tirolio vilną.

Verslas sėkmingai plėtėsi

Sutuoktiniai, aprodę savo ūkį ir Utenoje įsikūrusią vėlimo studiją, ministrui pasakojo, jog jų įmonė UAB „Siuntikas“ savo prekiniu ženklu BureBure pažymėtus gaminius, kuriais prekiauja įvairiose interneto platformose (pavyzdžiui, Amazon arba Etsy), siunčia į visą pasaulį, o dažniausiai – į JAV, Kanadą, Australiją, taip pat Didžiąją Britaniją. Anot I. Samušienės, kartais per mėnesį sulaukiama net apie 300 užsakymų, nors, tarkim, veltų kambario batų ir šlepečių prekybą labai veikia sezonas. Poveikį turėjo ir karantinas – namuose pradėję dirbti žmonės puolė pirkti naminio apavo. Tiesa, išaugusios žaliavų ir transportavimo išlaidos neleido džiaugtis padidėjusiu užsakymų kiekiu ir uždirbti gerokai daugiau pelno.

Anot K. Samušio, jie gamina iš viso apie 250 skirtingų iš ekologiškos vilnos veltos avalynės modelių, o jei dar pridėtume, jog galima rinktis įvairias kiekvieno modelio spalvas, jų išeitų begalė. Pačios I. Samušienės sukurtoje spalvų paletėje – apie 50 spalvų. Visas verslo vizijas verslininkams įgyvendinti padeda nuo 10 iki 12 darbuotojų, kurių skaičius, anot ūkininko, svyruoja dėl sezonų kaitos, o I. Samušienė savo įmonę vadino didžiausia tokia veikla užsiimančia bendrove Lietuvoje. „Pradėjome nuo vonios kambario namuose, palapinės šalia namų, vėliau – Saldutiškio dvaras, „Taurapilis“, dabar ketiname įsirengti savo nuosavą biurą“, – šypsojosi verslininkė.

Iškėlė dvi problemas

Kaip skaudžiausią, opiausią problemą ūkininkas paminėjo škudžių įteisinimą, nes dabar išmokas vyras gauna kaip už paprastas mėsines, o ne veislines avis. Ministras K. Navickas žadėjo pasidomėti škudžių pripažinimo tautos istorijos ir kultūros gyvuoju paveldu klausimu. „Kitą savaitę bus šaukiamas susirinkimas, kuriame bus aptariamas Lietuvos genofondo išsaugojimas, ten būtinai aiškinsimės, kuo vadovaujantis vienos veislės laikomos nacionaliniu paveldu, kitos ne, – sakė pašnekovas. – Norėtųsi aiškesnių, skaidresnių kriterijų bei valdymo ir priežiūros veiklos atskirties, nes dabar tie patys žmonės programą formuoja, ją įgyvendina ir patys prižiūri.“

Taip pat K. Samušis atkreipė ministro dėmesį ir į priemonės „Prevencinių priemonių taikymas prieš vilkų ūkiniams gyvūnams daromą žalą“ trūkumus, nes, anot jo, apsisaugoti nuo plėšrūnų padeda tik labai aukšta – apie dviejų metrų – tvora ir pažeme nutiestas elektrinis piemuo, apsaugantis nuo to, kad vilkas nepasiraustų po tvoros apačia. Jei Lietuvos ūkininkai, pasinaudoję parama, nutiesia tik 1,1 metro aukščio tvoras, tai, pasak ūkininko, ne išeitis. Toks aptvaras, net ir su įjungta elektros srove, nepadės nuo aukštai galinčio iššokti plėšrūno. K. Navickas sutiko su ūkininko išsakytomis pastabomis ir žadėjo į jas atsižvelgti, tobulinant priemonę, nors paminėjo ir tą faktą, kad priemonė ne itin populiari tarp Lietuvos ūkininkų.

Apibendrindamas vizitą žemės ūkio ministras džiaugėsi vaisinga išvyka, pamatyta netradicine žemės ūkio veikla ir sėkmės istorija, kuri įrodo, kad, net ir gyvenant bei dirbant kaime, įmanoma išeiti į pasaulines rinkas bei gyventi oriai ir nieko nestokojant.

Užsk. Nr. ŽŪM1002/10

Vytauto Ridiko nuotr.