Saldutiškio seniūnijoje įsikūręs Kemešio kaimas gali nustebinti savo panašumu į kurį nors valsty­bės saugomą etnografinį kaimą. Kemešys praslys­ta pro smalsuolių akis – nuo pagrindinio į Taura­gnų miestelį vedančio kelio nesimato nei įspūdingų medžių, apkabinėtų inkilais ir keliančių šakas į dan­gų, nei sodybų, susispietusių aplink į kalną kylan­tį keliuką. Paukščių čirenimą pakeitė sniego prislėg­tų stagarų traškėjimas, tačiau vasarą akys raibsta nuo gėlių. Dabar kaimas miega. Kažkada čia gyve­no daugiau gyventojų, bet, kaip sakė kaimo senbuvis buvęs tremtinys Algis Gimžauskas, vaizdai nuo senų laikų nedaug tepasikeitė.

25 m. lageryje – už radijo klausymąsi

Galbūt apgaulinga ramybė mena tą istorijos dalį, kai Ke­mešio tyla galėjo padėti išlik­ti, išgelbėti gyvybes, užjausti. Kaip ir tūkstančiai kitų Lietu­vos piliečių, dar keturių mėne­sių nesulaukęs A. Gimžaus­kas su mama buvo ištremtas į Sibirą. Ką jautė motina, veža­ma į nežinią užkaltame vago­ne su vieninteliu ilgai lauktu kūdikiu glėbyje, niekas nebe­sužinos: „Mama man davė gy­venimą du kartus, kadangi itin sunkiomis sąlygomis išsaugo­jo gyvą.“ A. Gimžauskas pasa­kojo, kad tėvai jo susilaukė jau praradę viltį turėti vaikų. „Tada atsiradau aš, o už kelių mėne­sių išvažiavome į ekskursiją“, – nusišypsojo vyras. Žaliame Ke­mešio kaime, kur rudenį kvepia obuoliais, o vasarą namų pa­matus dengia gėlės, vienturčio vaiko gyvenimo pradžia turė­jo klostytis kaip pasakoje, ta­čiau 1951 m. kovo mėnesį, dar prieš gimstant sūnui, pašnekovo tėvas Jonas Gimžauskas buvo suimtas ir nuteistas 25 m. kalė­ti Rusijoje už tai, kad susimeis­travęs radijo imtuvą klausyda­vosi užsienio radijo laidų. Iš kur saugumiečiai galėjo sužinoti apie savadarbį kalbantį prietai­są? A. Gimžauskas mano, jog, greičiausiai, kažkas tėvą įskun­dė: „Paliudijimui reikėdavo ke­lių liudininkų parašų. Gali būti, kad ir saviems pagrasino – jei­gu nepasirašysit, patys išva­žiuosit.“ Taip buvo nuteistas ne tik jis; J. Gimžauskas vyko į la­gerį, o jo žmona Valerija Gim­žauskienė (mergautinė pavardė Bilaišytė) su kūdikiu važiavo į tremtį. „Pirmą kartą savo tėvą pamačiau jau gerokai paaugęs, – sakė pašnekovas. – Bet mama man rodydavo tėvo nuotrau­kas, tad jam atvažiavus pasa­kiau, kad Lietuvoje tėtis gražes­nis negu tas, suvargęs, kuris pas mus atvyko Sibire…“

Lageryje padėjo įgūdžiai

„Apipildavome vandeniu nuožulnų sklepelio stogą ir jam užšalus čiuožinėdavome su vai­kais, – gyvenimą ir pramogas šiaurėje prisiminė jis. – Kieme buvo nemažai žaidimų draugų rusų, todėl žaisdami bendrauda­vome vien rusiškai. Mama, bi­jodama, kad vaikai greitai pa­mirš lietuvių kalbą, bardavosi ir prašydavo, jog kieme lietuviai nors tarpusavyje kalbėtųsi lietu­viškai. Ji dirbdavo miške su ki­tomis tremtinėmis – rinkdavo kertamų medžių sakus.“

A. Gimžauskas daugiau pa­pasakojo apie tėvą – jis mo­kėjo dirbti darbus, kuriuos ne kiekvienas sugebėdavo atlik­ti. Nors pasigamintas radi­jo imtuvas pastūmėjo šeimą į tremtį, neeiliniai gabumai vy­rui nelaimėje itin pravertė: „Jis buvo smulkių daiktų meistru; taisydavo laikrodžius, apylinkių gyventojams iš jų atsinešto auk­so išliedavo žiedus pagal speci­alias formas. Daug kas stebėda­vosi – iš kur to išmoko? Tačiau šių sričių mokslų jis negalėjo išeiti – turėjo įgimtą talentą ir įvairių amatų paslaptis sužinojo pats. Kai pateko į lagerį, vietinė valdžia pastebėjo, jog silpnos sveikatos vyras moka meistrau­ti ir taisyti daiktus, tad nevary­davo su kitais į mišką ir nevers­davo dirbti fizinių darbų.“ Vyras apgailestavo, kad prarado lage­ryje įkalinto tėvo jam pagamin­tą šaukštelį, ant kurio jis sūnui išgraviravo: „Algučiui nuo tė­velio, 1956 m.“ Prieš keliasde­šimt metų, kaip manė, laikinai jį perdavęs vienam muziejui, bu­vęs tremtinys relikvijos neteko: „Po kelerių metų prašiau, kad paieškotų, tačiau ten man nie­kuo jau negalėjo padėti…“

Skundą turi iki šiol

Nuo tremties įvykių pra­bėgus 70 m., A. Gimžaus­kas kartkartėmis pavarto pa­geltusį dailyraščiu rašytą tėvo skundo Lietuvos TSR Aukš­čiausiajam Teismui juodraš­tį. J. Gimžauskas sklandžia rusų kalba skundą parašė žmo­nos vardu jau keleriems me­tams praslinkus po Stalino mirties. Pasikeitus režimui ka­linį iš priverstinio darbo sto­vyklos paleido, o žmonos, su vaiku išvežtos dėl vyro „nusi­kaltimo“, vietinė valdžia pa­leisti nenorėjo: „Skundas ne­blogai suveikė – 1956 m. gruodžio mėnesį išsiuntė, o kitų metų kovą jau grįžome į Lietuvą.“ Pasak A. Gimžaus­ko, tėvas mokėjo rašyti tokius tekstus, nes Prezidento Anta­no Smetonos laikais dirbo raš­tininku Lietuvos kariuomenė­je ir žinojo, kaip pasiekti tikslą – reikėjo rašyti ne prašymus, į kuriuos niekas tuomet nere­aguodavo, o skundus. Dar se­niau J. Gimžauskas tokiu pat būdu išrūpino, kad jo žmona ir vaikas, iš pradžių ištrem­ti į Irkutsko kraštą prie Bai­kalo ežero, būtų pervežti kitur ir apgyvendinti kartu su žmo­nos seserimi bei mama, išvež­tomis į Krasnojarsko sritį ke­leriais metais anksčiau: „Šalta Krasnojarsko srities gyvenvie­tė, lyg pasijuokimui, vadino­si Solnechny. Išvertus pava­dinimą į lietuvių kalbą žodis „solnechny“ reiškia „saulėta“. Tarsi būtume patekę į Saulės kraštą…“ A. Gimžausko ma­mos tėvą taip pat ištrėmė – jis mirė nei anūko, nei gimtinės nebeišvydęs – pašnekovas ne­žino, kur palaidotas jo senelis.

Grįžęs laidų vis tiek klausydavosi

Pagaliau visiems susitikus ir gavus leidimą šeima išsiruošė namo, nors giminių kartu dar neišleido – jie parvyko vėliau.

Iš ilgos vaikystės kelionės A. Gimžauskas lyg pro rūką prisimena ir milžinišką kari­nį poligoną, ir aukštą viešbu­tį Maskvoje, kuriame keliau­damas apsistojo: „Atvykus nuo Švenčionėlių į Saldutiškį siauruku, dėdės žmonos tėvu­kas mus į Kemešį parvežė ro­gėmis.“ Kemešiškis papasako­jo, kad šeimai grįžus iš Sibiro į Kemešį dar nebuvo atves­ta elektra, bet J. Gimžauskas vėliau sumąstė, kaip apšviesti namus: „Užkėlė vokiško tan­ko generatorių ant stogo, pri­taisė šarminius akumuliato­rius ir sparnuotę. Pūsdamas vėjas sukdavo sparnus ir įtai­są įkraudavo. Norėdamas jį sustabdyti, sparnuotę ir uode­gą pakreipdavo stačiu kam­pu. Vėjo greitį reguliuodavo detalė, pagaminta iš skardos. Pučiant vėjui net baisu būda­vo sėdėti kambaryje, bet na­mus 12-os voltų lemputėmis apšviesdavome kaip reikiant.

Aplinkiniai vadino vėjo malū­nėliu.“ Iš kur tėvas gavo tan­ko detalę, vyras nežino. Jis dar turi buvusiai įrangai tvirtinti naudotą stulpą: „Nekyla ran­kos išvežti į metalo laužą.“

Pašnekovas užsiminė, kad grįžęs į Lietuvą J. Gimžauskas klausydavosi „Amerikos bal­so“ radijo laidų, nors už už­sienio radijo programų klau­symąsi ir buvo ištremtas į Sibirą: „Jis nebuvo stiprus, tad į kolūkį dirbti jo nevarydavo. Ten dirbo tik mama. Ji gimė 1909 m., tad irgi buvo jau am­žiuje. Daugiausia dirbo nesun­kius darbus – kokius burokus paravėdavo.“

Gamina krosneles su rūkyklomis

Vyras pradinę mokyklą lan­kė kitame ežero krašte įsikūru­siame Šarkių kaime: „Pas mo­kytoją Konstantiną Miliuką.“ Vėliau mokėsi Saldutiškyje, o kad nereikėtų žiemą klampoti per pusnis, tėvai miestelyje iš­nuomodavo kambarį.

Bėgant laikui gyvenimas kei­tėsi, kolūkių neliko. Išvykęs iš gimtųjų namų ir persikraustęs į Uteną, vyras vėliau grįžo į Ke­mešį – dabar jis gyvena tame pačiame XIX a. pabaigoje staty­tame name, į kurį, pasak A. Gi­mžausko, 1902 m. jo tėvą įnešė vystykluose. Pašnekovo mama taip pat kilo iš gretimo, Induba­kių, kaimo.

Vyras paatviravo, kad 21-erius metus Utenoje dirbo laboratori­nių elektros krosnių gamyklo­je: „Ten teko eiti ir šaltkalvio, ir suvirintojo pareigas. Su metalu susigyvenau – dabar Kemešy­je gaminu savo sukurto modelio krosneles su rūkyklomis, tvir­tesnio metalo šašlykines bei vi­rykles. Mane ir mano gaminius apylinkių gyventojai pažįsta.“

Kaime gyveno dvarininkas

Anot vyro, vaikystėje jis gir­dėjęs, kad tokią pačią žodžio šaknį turintys Kemešio kaimo, greta stūksančios girios, telkšan­čio ežero bei Kemešos upės pa­vadinimai kilo nuo čia senovėje gyvenusio dvarininko pavardės. Senų medžių alėja ant kalvos lyg patvirtina ten gyvenus turtingus žmones: „Alėja galėjo būti to dvarininko sodinta.“ Pašnekovas sakė skaitęs, kad 1986 m. Keme­šyje gyveno 26 gyventojai – da­bar telikę keli registruoti. „Daug ko tėvų neklausinėta apie praei­ties įvykius. Dėlto dabar gailiuo­si“, – atsiduso A. Gimžauskas, kurio gimdytojų jau seniai nėra šioje žemėje.

Bet gal likę daiktai gali pri­minti žmogaus istoriją, iš jo is­torijos susidedančią kaimo is­toriją bei išsaugoti atmintį? Kemešio medžių ir sienų atmin­tis siekia toliau negu tų, kurie trėmė, skaudino ar 1951 m. žie­mos tyloje išgirdo neatsargiai pagarsintą pirmąjį radijo šauki­nį: „Kalba „Amerikos balsas“ iš Vašingtono.“ Interneto amžiu­je stebuklų būna, tad jeigu ku­rio nors muziejaus darbuotojai fonduose ar tarp eksponatų pa­stebės vienintelį pasaulio aliu­mininį šaukštelį, kurį mažajam Algučiui Sibiro lageryje paga­minęs tėvas ant metalo išrai­žė: „Algučiui nuo tėvelio, 1956 m.“, nebūkite abejingi. Šaukš­telio lauktų jau nebe Algutis iš Krasnojarsko krašto, bet Algis iš Kemešio…

Autorė Aurelija Kairytė–Smolianskienė

Visvaldo Kulakausko nuotr.