Nė vieno kaimo ar miesto istorijos neįmanoma papasakoti nesigilinant į dešimtmečius ar šimtmečius ten gyvenusių šeimų likimus, mintimis nenuklystant į senųjų gyventojų vaikų ar anūkų prisiminimus. Vietovių paveikslus kuria žmonės, tad pritrūkus dabar jau aprimusio kaimo piešinio dėlionės detalės ją galima atrasti vienoje ar kitoje dar gyvuojančioje sodyboje. Ne išimtis ir Saldutiškio seniūnijoje prie Kemešio ežero įsikūręs Šarkių kaimas.
Paskatino ir vaidinimas, ir mokytojas
Ona Steikūnienė turi pedagoginį išsilavinimą, daugiausia ji dirbo pagal specialybę –pradinių klasių mokytoja. Jos profesijos pasirinkimą lėmė ir radijo teatro spektaklis, ir Šarkiuose dirbusio mokytojo Konstantino Miliuko paskatinimas: „Šarkiuose tais laikais neturėjome televizoriaus, klausydama radijo teatro spektaklių labai įsijausdavau. Įspūdį paliko vienas kūrinys apie mokytoją, jos kovą pokario metais. Kai grįžau iš studijų Šiauliuose, mokytojas K. Miliukas leido pravesti mokiniams kelias pamokas. Mokytojos darbas man buvo mielas, vaikai mane mylėjo. Kai dirbau su jais ir vadovaudavau žaliųjų būreliui, susigalvodavome pramogų: sukūrėme žaliųjų priesaiką, būrelio metu net maistą gamindavome. Jie žinojo, kur gyvenu, tad bėgdavo prieš pamokas pasitikti, ateidavo į svečius. „Mokytoja, mes norime pažiūrėti, kaip jūs gyvenate“, – atviraudavo vaikai. Susibičiuliavau su kunigu Albinu Šilkiniu, kuris Saldutiškio mokykloje vesdavo tikybos pamokas.“
O. Steikūnienė sakė, kad K. Miliukas kūno kultūros pamokų beveik nevesdavo. Paleisdavo vaikus į lauką bei liepdavo: „Eikite ir žaiskite.“ Šarkių mokykla buvo mažakomplektė, vienu metu čia mokydavosi apie aštuoniolika pradinukų. Pašnekovė prisiminė, kad prie ugdymo prisidėdavo ir K. Miliuko žmona. Ji gamindavo kaukes mokykliniams vaidinimams, o mokytojas rengdavo spektaklius: „Vienas iš tų vaidinimų buvo pastatytas pagal eiliuotą rašytojo Kosto Kubilinsko pjesę „Strakaliukas ir Makaliukas“ bei vyko klojime.“
Žaisdavo su sprogmenimis
Pokalbio su O. Steikūniene atidžiai klausęsis Kazimieras Graužinis prisiminė, jog bendraudavo su Šarkiuose gyvenusiais Petkevičiais, kurių šeimą sovietų valdžia ištrėmė į Sibirą. „Jie turėjo du vaikus. Aš į jų sodybą nubėgdavau žaisti. Vieną kartą nuėjęs į mokyklą sužinojau, kad Petkevičių jau nėra – ištremti prie Baikalo ežero. Ėmiau susirašinėti su draugu. Kelis kartus jis man atrašė. Pirmasis laiškas rašytas lietuviškai, vėlesni – pusiau rusiškai, pusiau lietuviškai. Tuo metu tam vaikui buvo apie vienuolika metų. Sužinojau, kad Rusijoje jis įsidarbino jūrininku. Mūsų ryšiai nutrūko, – sakė vyras. – Tai buvo laikas, kai vakare ateidavo žmonės iš miško, o iš ryto, žiūrėk, jau ir iš NKVD – kažkas pamatydavo ir jiems išduodavo apie partizanų viešnagę…“ K. Graužinis prisiminė, kaip vaikystėje žaisdavo su karo metu apylinkėse išmėtytomis bombomis. „Rasdavome iš lėktuvų primėtytų minų su sparneliais. Vyresnysis brolis tuos sparnelius ant priekaliuko daužydavo. Kartą bomba sprogo. Nulėkė skeveldros apie du šimtus metrų, iki O. Steikūnienės namų… Eidami vaikai prisirinkdavo sprogmenų ir nagrinėdavo. Trys apylinkių vaikai žiauriai nukentėjo bombą iš Plaučiškių (Saldutiškio sen.) žaidimams tempdamiesi. Vienas jų žuvo vietoje… Šarkiuose su kitais vaikais statydavome užtvaras, sakydavome, kad ginsimės nuo Štarų (tai Silgiškio kaimas, kurį dar vadina Štarais, nes jame gyveno nemažai žmonių, turinčių Štarų pavardę – aut. past.), – prisiminė vyras. – Mūsų žemėje plytėjo laukas, o viduryje – akmeninė aikštelė, tad ten nieko nesodindavome. Toje vietoje slėpėsi buvęs Saldutiškio mokyklos mokytojas partizanas Antanas Eglinskas (apie šį partizaną ir jo veiklą rašoma Danieliaus Balčiūno knygoje „Mokytojas – partizanas Antanas Eglinskas (Margiris)“, Šiauliai, 1997 m. Anot D. Balčiūno, partizanas buvo suimtas ir nepavykus jo užverbuoti sušaudytas 1952 m. liepos 17 d. – aut. past.). Kartą mano tėvas jo paklausė: „Kodėl išėjai į mišką? Negi manai, kad nugalėsi okupacinę sovietų valdžią?“ A. Eglinskas atsakė: „Išėjau todėl, jog negaliu pakęsti sovietinės santvarkos. Ir meluoti negaliu.“ Jis Indubakiuose (Saldutiškio sen.) turėjo bunkerį, kažkas partizanus įdavė stribams. Jie bėgo dviese su draugu, A. Eglinską kulkos sunkiai sužeidė, bet partizanas sugebėjo pasprukti. Kai atbėgo iki mūsų, mano sesuo jį aptvarstė. Jis kalbėjo: „Aš namuose neliksiu, paklokite man patalus miškelyje.“ Ir gal dvi paras A. Eglinskas tame miškelyje prabuvo. Vėliau kažkur į Kemešio girios pusę jį išsivežė tokie Kraujaliai. Apylinkėse likti buvo pavojinga, nes Saldutiškio miestelis netoli.“
Ežere galimai tebeguli luotas ir granatos
K. Graužinis papasakojo apie radinį Šarkių kaimą skalaujančiame Kemešio ežere: „Bridau per Kemešio ežerą ir radau iš medžio kamieno išskaptuotą senovinį luotą. Jam galėjo būti apie porą šimtų metų. Luotas nebuvo supuvęs. Ištraukėme, apžiūrėjome, įmurkdėme atgal ir palikome. Didelė tikimybė, kad ir dabar jis toje vietoje tebeguli.“ Prisiminimais neatsiliko ir O. Steikūnienė. Ji matė kaip į Kemešio ežerą, netoli kranto, buvo sumestos karo laikų granatos, kurias gyventojai atnešė į metalo laužą. Anot moters, greičiausiai granatos tebėra ežere, kaip ir K. Graužinio rastas luotas.
Parėjo pėsčiomis iš Maskvos
„Utenos dienai“ pavyko pakalbinti ir Ignalinoje gyvenantį O. Steikūnienės vyriausią brolį Mindaugą Gimžauską (gim. 1935 m.). Jis papasakojo apie savo tėvą Adolfą Gimžauską, kurio tėvams pirmiausia ir priklausė O. Steikūnienės vaikystės namai Šarkiuose: „Jis gimė 1896 metais. Dirbo darbų vykdytoju statybos kontoroje „Mūras“ ir pagal užimamas pareigas vadinosi dešimtininku. Tėvas statė įvairius Lietuvoje žinomus pastatus, tokius kaip Marijampolės cukraus fabrikas, Utenos bankas. Yra dirbęs kone visuose šalies regionuose ir daugelyje didžiausių miestų. Perdarė Utenos J. Basanavičiaus gatvę, kuri po Pirmojo pasaulinio karo buvo sugadinta. Taip buvo paklotas pirmasis asfaltas Aukštaitijos krašte, prieš tai J. Basanavičiaus gatvė į gatvę nebuvo panaši. Aš Šarkiuose apsigyvenau būdamas trejų, 1938 metais, nes tėvelis šeimą veždavosi ten, kur dirbdavo. Iš čia išvykau į Kauną studijuoti Žemės ūkio akademijoje – tapau žemės ūkio procesų mechanizavimo inžinieriumi. Mano tėvas ir senelis, gimęs 1876 metais, gyvenimo matė daugiau nei aš. Per Pirmąjį pasaulinį karą iš Lietuvos daug kas traukėsi, frontas ėjo lėtai. Pasiturintys žmonės, berods Paukštės, iš Kirdeikių (Saldutiškio sen.) pasikinkė arklius ir tėvelį suagitavo kartu važiuoti bei jiems padėti arklius prižiūrėti. Pasitraukę iš Lietuvos jie gyveno Maskvoje. Kai Rusijoje 1917 metais įvykus Spalio revoliucijai pradėjo trūkti maisto, 1918 metais kilo didelis badas, nors iki perversmo gyventojai maisto turėjo užtektinai. Tuo metu, susiorganizavę aštuoni lietuviai, tarp jų ir tėvelis, iš Maskvos į Lietuvą parėjo pėsčiomis. Kelionė užtruko apie dvi savaites, o keliautojai prasimaitino laukinėmis uogomis ir obuoliais. Vėliau, po tarnybos kariuomenėje, tie patys žmonės iš Kirdeikių, su kuriais į Maskvą važiavo, tėvelį įdarbino „Mūro“ kontoroje.“
Suguldė šeimą prie ežero
Pašnekovas puikiai atsimena Antrojo pasaulinio karo pradžią. „Apie jį per radiją išgirdome, jau ir Šarkiuose buvo radijo aparatas. Mačiau basus, apiplyšusius rusų pėstininkus. Vokiečių nurodymu juos surinkdavo į Saldutiškį ir būriais kažkur išsiųsdavo. Pirmą kartą užėjus rusams jokių susišaudymų čia negirdėjome. Tačiau, kai pastarieji užėjo antrąsyk, jau nuolat girdėdavosi šaudymų iš pabūklų garsus dundėjimas. Vieną naktį tėvelis miegoti mus išsivedė prie ežero ir suguldė ant skardžio. Bet kaip tyčia tąnakt niekas jau nebešaudė, trenksmai girdėjosi tik prie Saldutiškio miestelio. Tėvas taip pasielgė, nes bijojo, kad namą gali sudeginti, saugojo mus, kadangi manė, jog prie vandens kariuomenė neis ir į vandenį nešaudys, juk kariai žygiuoja tik keliais, – kalbėjo M. Gimžauskas. – Mano tėvelis dažnai bendraudavo su partizanais. Jis buvo maždaug dešimtmečiu už daugelį jų vyresnis. Jie pas mus dažnai svečiuodavosi, tačiau partizanams išėjus vėliau visada belsdavosi ir sovietiniai istrebiteliai.“
M. Gimžauskas prisiminė, kad Šarkių gyventojai mėgo žvejoti: „Gyveno toks Sudnius, mano tėvelio bendraamžis. Jis giedodavo bažnyčioje, tačiau ir žvejoti labai mėgo. Gyventojai patys gamindavosi bučius. Žvejybai kaime būdavo naudojami vadinamieji paramai. Tai trumpi sukalti sienojai, kuriuos įstumdavo į ežerą ir ant jų sudėdavo bučius. Taip Sudnius ir išgaudydavo žuveles.“
Sąsiuvinius gamindavosi patys
„Dar į mokyklą neidamas matydavau, kaip šarkiškiai gaudo žuvis. Vieną kartą, būdamas šešerių metų, pasiėmiau tėvelio meškerę. Tuomet ant meškerės kabėjo ne žilka, o šniūras,pagamintas iš arklio uodegos. Netyčia jį supainiojau, tad tėvelis manuždėjo per užpakalį. Į pradžios mokyklą Saldutiškyje pradėjau eiti 1943 metais, dar prie vokiečių okupacinės valdžios. Atsimenu, kad mokė mokytojai Pečiūra ir Pečiūraitė. Tais laikais sugrupuodavo po dvi klases: pirmą ir antrą, trečią ir ketvirtą. Sėdėdavome dviejuose kambariuose. Dėl triukšmavimo ir neklausymo mokytojai išdykėliams liepdavo stovėti kampe pirštą įbedus į sieną. Jeigu taip nestovėdavo, bausmė prasitęsdavo ir kitai pamokai. Iki užeinant rusams rašydavome į sąsiuvinius, vėliau jų nebeliko. Kai gaudavome popieriaus lapą, reikėdavo pasidaryti sąsiuvinį – pačiam subraižyti linijas ir susisiūti. Man neteko mokytis Šarkių mokykloje, jos dar nebuvo, kai mokiausi. Mokykla Šarkiuose veikė gal penkiolika metų, kol užteko vaikų. Ją uždarė, nes Šarkiuose sumažėjo žmonių, jie nenorėjo eiti dirbti į kolūkius, – pasakojo M. Gimžauskas. – Mano metų žmonės dėl priverstinio žemės ūkio darbo ir niekingo užmokesčio užplūdo miestus. Kaimuose stojo didelė betvarkė. Iš pradžių apylinkėse buvo daugybė vaikų, vėliau sumažėjo, o dabar likę visai mažai… Patėvis pirmaisiais kolūkių metais kaip užmokestį gaudavo apie keliasdešimt kilogramų grūdų. Nors, iš pradžių dar buvo truputį tvarkos, stovėjo klojimai, kažką pasėdavo, žmonės prižiūrėdavo pasėlius. Grūdus bendrai suvežus, derlius būdavo nemažas, vėliau jis smarkiai sunyko. Žmonėms už darbadienį atsilygindavo šimtu gramų grūdų, jie vargdavo.“ Anot pašnekovo, kolūkių laikų gali ilgėtis nebent tinginiai arba buvusių kolūkių pirmininkų, brigadininkų vaikai, kurie tuo metu būdavo apsirūpinę.
Autorės nuotr.
