Istorinė Ignalinos diena: prieš 160 m. įvyko tai, kas nulėmė miesto likimą

Ignalinos miesto unikalumas – akivaizdus. Didžiausias ir jauniausias miestas rajone, o gal ir šalyje, kuris geležinkelio dėka vos per 160 m. iš poros pirkelių pamiškėje, sugebėjo suklestėti ir net įgauti miesto statusą. Šiandien, rugsėjo 4 dieną, galima minėti Ignalinos miesto, kūrimosi pradžią, mat 1860 m. pravažiavo pirmasis garvežys, simboliškai nulėmęs ne tik Ignalinos, bet ir dalies Lietuvos likimą. Kalbant apie šalį ar miestą, neįmanoma nekalbėti apie žmogaus likimą. Garvežys Ignalinos miestui – ekonominės plėtros ir čia apsigyvenusių bei šį miestą kūrusių žmonių simbolis. Išskirtinę miestui dieną, ignaliniečių paskatintas nenugramzdinti beveik prieš dvejus metus gimusios puikios idėjos miestui, laikraštis „Ignalinos diena“ ne tik derino faktus su 20 metų įvairiuose archyvuose renkant medžiagą praleidusiu knygos „Ignalinos kraštas“ autoriumi Romučiu Matkevičiumi, bet kalbino ir Ignalinos rajono mero pavaduotoją Juozą Roką, kurio likimas tiesiogiai susijęs su geležinkeliu.

Dokumentais paremti faktai

Titanišką tiriamąjį darbą atlikęs miškininkas iš Nemenčinės, gimęs ir augęs Senąjame Daugėliškyje, R. Matkevičius, surinkęs gausybę archyvinės medžiagos ir dokumentų, konkrečiai kalba apie vienus ar kitus faktus.

„Manoma, kad teritorijoje, kurioje įsikūrė ir kurią dabar užima Ignalina, pirmieji gyventojai apsigyveno IX-XII a. Ignalinos miesto atsiradimas aiškinamas pasitelkiant pasakojimą apie nelaimingą, žmonių prakeiktą ir Ilgio ežere paskandintą kunigaikščio Budrio dukters Linos ir kryžiuočių belaisvio Igno meilę. Tai – graži legenda.

Dabartinio miesto teritorijoje yra buvusios keturios gyvenvietės: Ignalinos, Dekaniškės arba Vašivkos palivarkai bei Budrių ir Vilkakalnio kaimai. Visas Ignalinos miesto centras (įskaitant geležinkelio stotį) yra išsidėstęs buvusio Vidiškių dvaro Ignalinos palivarko žemių teritorijoje. 1840 m. Vidiškių dvarininkas Jonas Kaminskis įkurtą palivarką Ignotiškį (bet ne dabartinį Ignalinos miestą) pavadino sūnaus Igno vardu.

1851 m. vasario mėnesį carinės Rusijos vyriausybė priėmė nutarimą dėl geležinkelio linijos Sankt Peterburgas – Varšuva tiesimo (1250 km). Taip prasidėjo (dokumentuose suprojektuojama – autoriaus past.) dabartinės Ignalinos geležinkelio stoties – miestelio – miesto įkūrimo istorija. 1857 m. šio geležinkelio projektas buvo patvirtintas ir jame Lietuvos teritorijoje kas 20 varstų numatytos įrengti geležinkelio stotys. Projekte yra ir Dūkšto bei Ignalinos geležinkelio stotys. Tik Dūkšte, jau seniai gyvavusiame miestelyje, numatyta trečios klasės stotis, o pamiškėje su keliomis nutolusiomis pirkiomis – pavadintoje Ignalina – vos ketvirtosios klasės.

1859 m. carinės Rusijos vidaus reikalų ministras davė nurodymą surašyti visas Vilniaus ir Kauno gubernijų gyvenamąsias vietas. Pagal šį surašymą (Rusijos valstybės istorijos archyvas F.1290) Ignalinoje (Ignaline) yra 6 namai, kuriuose gyvena 39 gyventojai: 17 pravoslavų, 13 lietuvių ir 9 žydai. Surašyme nurodoma ir nedidelė medinė geležinkelio stotis“ – konstatuoja R. Matkevičius.

„Ir štai saulėta 1860 metų rugsėjo 4-oji. Sekmadienis. Tai buvo istorinė diena. Trys ketvirčiai valandos po vidurdienio įvyko tai, kas visiems laikams liks įsimintina Vilniaus istorijoje, todėl kad tuo laiku į Vilnių atvyko pirmasis garvežys geležinkeliu iš Dinaburgo (dabar Daugpilis, pro Dūkštą ir Ignaliną – autoriaus past.)“, – rašoma Vilniaus gubernijos atmintinėje knygoje („Памятная книжка Виленской губернии“, 1861). Nereikia būti orakulu, kad suvoktum, ką tas pirmas garvežys ir toji diena reiškė Ignalinos istorijoje.

„Po 1860-1861 m. atliktų geodezinių matavimų, paskelbtų 1866 m. duomenimis, Ignalinoje buvo 7 namai ir 85 gyventojai: 34 pravoslavai, 42 lietuviai, 9 žydai. Ir nors Lietuvoje tebebuvo kuriami valsčiai, Ignalina buvo tik kaip geležinkelio stotis, priklausanti Peterburgo–Varšuvos geležinkeliui. O štai 1905 m. minima jau Ignalinos geležinkelio stotis ir Ignalinos kaimas, kurie užėmė 18 deš. (apie 20 ha) žemės ir čia jau gyveno 328 gyventojai, daugiausia žydų, perkėlusių savo prekybos verslą iš Palūšės, Senojo ir Naujojo Daugėliškių. 1930 m. Ignalinoje buvo 987 gyventojai“, – remdamasis dokumentais išaiškino R. Matkevičius.

II pasaulinis karas iš esmės pakeitė Ignalinos veidą, nebeliko žydų, kurie sudarė didžiąją dalį gyventojų. Pokaryje atsirado nauja Ignalina su naujais gyventojais – aplinkinių kaimų valstiečiais ir geležinkeliu likimo nublokštaisiais.

Kviečia vienytis dėl idėjos Ignalinai

Likimo nublokštųjų geležinkeliu šeimų Ignalinoje priskaičiuojama dešimtys. Viena tokių – rajono mero pavaduotojo J. Roko šeima. J. Roko senelis ir mama buvo paimti į nelaisvę ir traukiniu gabenami į Vokietiją sunkiesiems darbams. Ignalinietės Vandos Goštautaitės teigimu, gana dažnai buvo gadinami ar net sprogdinami geležinkelio bėgiai miškingose vietose už ir prieš Ignaliną dėl įvairių priežasčių, net ir dėl to, kad žmonės turėtų darbo. Tą lemtingą dieną traukiniui sulėtinus greitį artėjant link Pakretonės, kur vyko kelio darbai, J. Roko senelis Povilas Januška privertė iššokti dukrą Ireną Januškaitę iš važiuojančio traukinio. Taip ji išsigelbėjo, atėjo iki Ignalinos ir čia pasiliko.

Ignalinoje gyvena jau keturios šios šeimos kartos. „Aš nuo trejų metukų augau prie geležinkelio, visai šalia senosios pervažos. Visas mūsų gyvenimas sukosi prie traukinių, garvežių, vagonų, tepalų, bėgių. Jaučiu begalinę nostalgiją pabėgių kvapui, garvežio švilpukui, traukinio dundėjimui. Turbūt taip jaučiasi dauguma mano kartos ir šiek tiek jaunesni žmonės, todėl aš taip pat labai palaikau Ignalinos televizijos kūrybinį aktyvą, pasiūliusį nuostabią idėją Ignalinai, susijusią būtent su šia įsimintina diena, su Ignalinos ir visų mūsų visų istorija.

Prie jau dvejus metus nebeveikiančios Vaikų vasaros stovyklos „Ignalina“ stūkso į kultūros paveldą įrašytas garvežys. Tai – ne šimtmečius skaičiuojantis senolis. 1954 m. pagamintas galiūnas – dalis mūsų miesto istorijos. Garvežys geležinkeliu nebevažinėja jau daugiau nei 40 metų (nuo 1967 iki 1976 m.), o Ignalinoje, miesto pakraštyje, „apsistojo“ 2005 m.

Iš lūpų į lūpas perduodama labai graži Ignalinos miesto įsikūrimo legenda apie nežemišką Igno ir Linos meilę. Tai įamžinta ir skulptūroje.

Nauja Ignalinos televizijos idėja – Ignalinos parką šalia geležinkelio stoties papuošti šiuo vienu seniausių išlikusiu garvežiu, įamžinančiu tikrąją Ignalinos, kaip miesto, įkūrimo ir šalies geležinkelio istoriją. Pasak idėjos autorių, parke garvežys ir bokštas galėtų būti apšviesti, taip pat ir parko medžiai iš apačios. O tarp jų galėtų atsirasti vaškinių figūrų galerija, simbolizuojanti skirtingą Ignalinos laikotarpį. Tarkim, žydas, pardavinėjantis vaistus (toks buvo realus žmogus), miesto kepėjas kepyklėlėje (taip pat realus žmogus), vokiečių kareivių grupelė ir kt. Šio projekto autoriai mano, kad šis Ignalinos parkas taptų unikaliu traukos centru tiek miestelėnams, tiek svečiams.

Ignalinos televizijos kūrybinė grupė įamžino daug neįkainojamų pasakojimų, surinko nuotraukų, atspindinčių Ignalinos kaitą ir du sezonus tai rodė laidos „Savaitė“ siužetų cikle „Lagamino istorijos“. Šie žmonės jau padarė labai daug dėl Ignalinos ir dėl šios idėjos. Jos autoriai mano, jog metas įsitraukti ir kitiems ignaliniečiams.

Įdomų šios idėjos papildymą pateikė ignalinietis, ilgametis banko valdytojas, tremtinys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ignalinos filialo valdybos pirmininkas Rimantas Kačiulis. Jo manymu, keli svarbūs objektai: paminklinis akmuo Ignalinos apylinkėse žuvusių Vytauto apygardos partizanų atminimui, pirmasis Ignalinos statinys – vandentiekio bokštas, skulptūrinė kompozicija „Per Sibiro kančią į prisikėlimą“ ir šalia jų garvežys – būtų ir pagarba, ir išsaugojimas, ir gyva istorija. Idėjai pritarė ir ilgametis AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojas, buvęs geležinkelininkų profsąjungos primininkas Jonas Vainauskas. Jis dalyvavo ir šio garvežio pargabenimo iš Radviliškio į mūsų vaikų vasaros stovyklą procese.

Šiai idėjai pritaria ir rajono savivaldybės meras Justas Rasikas, Ignalinos garbės pilietis, Nepriklausomybės akto signataras Česlovas Juršėnas, buvęs kultūros ministras Šarūnas Birutis, Turizmo informacijos centro direktorė Marija Garejeva bei visas būrys ignaliniečių. Šią idėja palaikau ir aš, todėl raginu ir kviečiu visus, turinčius minčių ir pasiūlymų dėl techninių šios idėjos galimybių, net ir atrodančių iš pirmo žvilgsnio visiškai utopiškai, atsiliepti. Vienykimės dėl idėjos ir ji būtinai taps kūnu“, – ragino J. Rokas.

Kai kurių ignaliniečių manymu, nežinia dėl kokių priežasčių prieš kelis dešimtmečius buvo nuspręsta Ignalinos įkūrimą skaičiuoti nuo 1866 m. Kodėl? Paaiškinimų nerasta. Gal tiesiog tada buvo patogu užsikabinti už pirmo gražaus skaičiaus, net neįtariant, kad po kelių dešimtmečių tikroji miesto istorija bus prieinama kiekvienam norinčiam? Gal kažkas kažkada vieną dieną sumanė švęsti jubiliejų ir pasimėgauti šlovės akimirka?..

Ar juodu ant balto dokumentuose įrašyta rugsėjo 4-oji dar kartą Ignalinos istorijoje pažers pokyčių, parodys laikas.

Autorės ir Ignalinos TV nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas