Dusynių kaimas yra Vyžuonų ir Leliūnų seniūnijų paribyje. Norint jį pasiekti iš Utenos, reikia važiuoti Kupiškio plentu iki Vyžuonų, o už jų pasukti į žvyrkelį su nuoroda Vytauto paminklo link. Už maždaug keturių kilometrų reikia nepamiršti pasukti į kairę, nes priešingu atveju nuvažiuosite į Debeikius (Anykščių r.). Jei ieškosite kelio ženklo su nuoroda, kad įvažiavote į Dusynius, jo taip pat nerasite, nes jo tiesiog nėra. Vis dėlto, jei būsite atidūs, pastebėsite prie kelio stovinčius Dusyno – vienintelės Dusynių gatvės – medinius žymenis. Kaime yra ne viena antrą šimtmetį skaičiuojanti troba, tik keturi nuolatiniai gyventojai, neveikiančios kapinaitės, kuriose – vos vienas paminklėlis. Atrodytų – viskas. „Utenos dienos“ skaitytojus kviečiame susipažinti su maža dalele šio kadaise gausaus kaimo istorijos. Šioje dalyje tęsiame Onos Vitienės pasakojimą.
Gabūs ir be universitetų
Anot O. Vitienės, jos gimtajame kaime buvo trys mediniai kryžiai. Vienas vadinosi jaunimo, antras – suaugusiųjų, o trečiojo pavadinimo pašnekovė nebeatsimena. Kur kuris kryžius stovėjo, senoji dusynietė taip pat nebeatmena, tačiau puikiai žino, kad vienas jų stovėjo kaimo gale į Meldučių (Vyžuonų sen.) pusę, prie jau nesamos Guobužų sodybos. Kitas kryžius į dangų stiebėsi kitame kaimo gale, už kaimo kapinaičių, prie Šeduikių sodybos, kuri taip pat neišliko. Trečiasis kryžius stovėjo prie Malinauskų sodybos, esančios kitapus Zabulionių-Vitų sodybos. Žino senolė, kad vykdavo ir Kryžiaus dienos, kurių metu melstasi prie Nukryžiuotojo, tačiau, kai ji prabudo (šį veiksmažodį O. Vitienė vartojo vietoje žodžio „gimti“), žmonės jau nebėjo prie kryžių.
Pasak moters, į gegužines pamaldas dusyniškiai rinkdavosi pas Rakauskienę, Kacevičių, vienkiemyje gyvenantį Morkūną. Po pamaldų tame pačiame kieme vykdavo šokiai. Grodavo vietiniai muzikantai. Labai gražiai tirlindavo O. Vitienės pusseserė Zofija Valančiūnaitė (Musteikienė). Kai ji grodavo akordeonu, anot pašnekovės, „muzika verkte verkdavo“. Visi grojėjai buvo savamoksliai, daugiausia groję armonikomis, akordeonais. „Patys buvo muzikantai, patys ir taisydavo, net gamindavo, – apie gabius muzikantus kalbėjo moteris. – Nebuvo baigę jokių universitetų – turėjo klausą.“
„Anksčiau žmonės buvo linksmi. Dirbdami kolūkyje per pertraukas, poilsio valandėles susėsdavome ir dainuodavome. Ir ne mes vieni. Vakare, kai tyku, atsklisdavo vyrų baubimas ir iš Šiaudinių. Kai vykdavo šokiai, gegužinės, ateidavo bernai ir iš Čiviškių (Vyžuonų sen. – aut. past.), Šiaudinių“, – dalijosi prisiminimais senoji dusynietė.
Anot jos, yra senovinių dainų, kurias, deja, dabar gali išgirsti tik per televizorių. Nors „ir žodžiai, ir gaidos pakreiptos, bet visgi jos artimos širdžiai“. Kai kada pašnekovė joms pritaria.
„Šulerių“ aukos
Anot O. Vitienės, Dusynių žemė netinkama augti beržams – jie kiek paauga ir lūžta. O štai liepos, uosiai šiame kaime veši puikiai. Kaip ir obelys. Viena jų auga ir prie įėjimo į jos trobą.
Pašnekovė sakė nežinanti, kas sodino šią obelį, tačiau ji tokia sena, kad turbūt atsirado dar jos senelio laikais. „Tris kartus ji buvo kontūzyta. Vieną sykį vėtra viršūnę nulaužė, tačiau obelis davė atžalų ir viršūnė vėl ataugo. Kitą kartą vėtra nuplėšė pusę šakų, tačiau obelis nepasidavė – vėl ataugo. Neseniai vėtra viršūnę nulaužė, tačiau ūgliukai ir vėl stiebiasi į viršų. Kamienas nesupuvęs, todėl ir laikosi. O kiek obuolių ji veda! Man daug kas sako: „Kam tau ta obelis reikalinga? Net kelio per ją nesimato!“ Aš atsakau: „O man labai gerai. Ji kaip mano draugė, išeinu ir ji jau greta.“ Kol aš esu, ir ji stovės.“
Pasak O. Vitienės, jie, Zabulioniai, turėjo didelį sodą, kurį jos vaikystėje „mama užduodavo (išnuomodavo – aut. past.) žydams“. Jie iškrėsdavo obelis, išsiveždavo obuolius. „Sode buvo didžiulė kriaušė dūlia. Žydai prie jos melsdavosi. O man, vaikui, buvo įdomu, ką ten jie daro. Pilvą prie medžio priglaudžia, palaiko, pabubena balsu. Paskui iš kitos pusės tą patį padaro. Kol visą medį iš keturių pusių apeina. Taip jie poterius ryte kalba“, – pasakojo dusynietė. Pasak jos, kaime kiekviena sodyba turėjo mažesnį ar didesnį sodą ir kiekviename kaime atsirasdavo „šulerių“ (išdaigininkų), kurie eidavo vogti obuolių, erzinti žydų. Žydai saugodavo savo obuolius, naktimis soduose miegodavo iš vytelių ir šiaudų pasidarytose palapinėse. „Šuleriai“ prisėlindavo ir padegdavo šiaudus. Išsigandęs žydas turėdavo bėgti iš savo priedangos.
„Kartą išvargęs po dienos darbų žydelis atvažiavo ir užmigo savo palapinėje. Šuleriai paėmė iš klojimo šiaudų, surišo iš jų žmogaus didumo kūlį. Vadelėmis pririšo tą kūlį aukštai prie obels kamieno. Patys nutįsė vadeles toli kiek tik gali ir ėmė stipriai jas tampyti. Purtomos obels obuoliai bumbsi ant žemės, o išlindęs iš palapinės žydelis mato kažką įlipusį į medį, šokinėja aplink obelį ir šaukia: „Oi, išlipk! Oi, išlipk!“ – juokėsi pašnekovė ir pripažino, kad Vyžuonų žydai turtais nesipuikavo, paprasti, vargingi žmogeliai buvo.
O. Vitienė apgailestavo, kad iš jų didžiulio dar jos tėvo sodinto sodo teliko gal tik ketvirtadalis. Medžių viršūnės buvo susipynusios tarpusavyje, atrodė lyg tinklas iš šakų. Laikui bėgant vaismedžiai išdžiūvo, išvirto.
Sugyveno su visais
Anot O. Vitienės, kai baigėsi karas (Antrasis pasaulinis), kaimuose ir miškuose prasidėjo kitas karas. Vieni (žydšaudžiai) bėgo iš reikalo, kitus „primonyjo“ neiti į okupantų kariuomenę, priešintis ir laukti, kol Amerika išgelbės. Tačiau dusyniškių į mišką, pasak moters, pasitraukė gal tik trys: per susišaudymą žuvo 17-metis Neliupšis, Jonas Karvelis.
Paklausta, ar nenukentėjo nuo skrebų, moteris buvo kategoriška: „Pyliavą atiduok ir reikalo su jais neturėsi.“
Pasak O. Vitienės, tiesioginių karo baisumų Dusyniai išvengė, tačiau Zabulionių namuose buvo apsistoję ir rusų, ir vokiečių kareiviai. Vokiečiai su palapinėmis buvo užėmę visą sodą, įsikraustė ir į klojimą. Net šieno vežti neleido (buvo pati šienapjūtė). Tačiau po dviejų savaičių išsidangino. Užėjus rusams, troboje apsigyveno rusų majoras su mašininke, o Zabulioniams liepė kraustytis į klėtį. Tačiau, anot pašnekovės, jos mama mokėjo sugyventi net ir su tokiais neprašytais svečiais: ji jiems pusrytį pagamindavo, o šie leisdavo šeimininkei krosnimi naudotis. Leitenantas pasistatė palapinę vyšnyne, kiti kariškiai užėmė tuščią gurbelį. Pasak senosios dusyniškės, nei vieni, nei kiti kareiviai kaimo gyventojų neskriaudė. „Reikia būti žmogumi, tai ir jie bus žmonės“, – reziumavo senolė.
„Ką dirbom, tą ėmėm“
Pasak O. Vitienės, kai kūrėsi kolūkiai, žmonės į juos eiti nenorėjo. Keletą kartų gyventojus vežė į susirinkimus Vyžuonose, gąsdino, bet už nenorą eiti į kolūkius išvežti į Sibirą negalėjo. Vis dėlto kolūkis susikūrė. Iš pradžių jis apėmė tik Dusynių kaimą, paskui susijungė su gretimu Starkų kaimo kolūkiu (Vyžuonų sen.), kol galų gale, pakeitęs daugybę pavadinimų, buvo prijungtas prie Vyžuonų kolūkio valdų.
Pasak pašnekovės, daug sodybų ištuštėjo dar kolūkių laikais: vaikai išvažiavo į miestus, o tėvams mirus nebegrįžo į tėviškę. „Už darbadienį gaudavome 20 kapeikų ir 200 gramų grūdų – visas metų uždarbis tilpdavo viename vežime, – juokėsi prisiminusi tuos sunkius laikus moteris, tačiau sudėtingos anuometės padėties ji visai nedramatizavo. – Nelengva buvo išgyventi… Ką dirbdavome, tą ir nešdavome: kasi bulves – kašelę bulvių namo parsineši, kūli javus – terbą grūdų namo!“ Vis dėlto senolė neneigė, kad kolūkių kūrimosi pradžioje buvo baisu: leido laikyti tik vieną karvę, buvo paliktas tik 60 arų sklypelis. Tačiau vėlgi, jei reikėdavo, ir šieno, ir šiaudų prisidurdavo – niekas nedrausdavo, o brigadininkas vakarop pats pasišalindavo: „Žinokitės!“
O. Vitienė atsiminė, kad vėlesniais kolūkių laikais, kai „kukurūznikais“ barstydavo ant laukų trąšas, tai patręšdavo ir jų kiemą, patekdavo trąšų ir į šulinį. Lakūnas nesivargindavo uždaryti trąšų sklendės, tad jos byrėdavo ir į Dusyno ežerą. Prieš tai barstydavo trąšas rankomis – maišus atveždavo arkliais.
Autoriaus nuotr.
