Po straipsnio apie Europoje išsibarsčiusius ir koronaviruso engiamame Senajame žemyne gyvenančius lietuvius buvo sulaukta dar daugiau atsiliepimų iš viso pasaulio, todėl „Utenos diena“ nusprendė pratęsti šią temą. Pasaulio lietuviai pasakojo, kokia situacija jų šalyse, kaip jaučiasi ir elgiasi jie patys, kokia kitų žmonių reakcija, ar jaučiama panika, ir aptarė kitus aktualius klausimus.
Medikai dirba
Anglijoje, Kolnės miestelyje, Lankašyro grafystėje, su šeima gyvenanti Dalia nerimavo. „Situacija, sakyčiau, tokia: niekas nieko nežino, visi laukia, – sakė pašnekovė. – Vieni bijo, kiti tai priima kaip kažkokį valdžios marazmą. Mes namuose nebūname, nes dirbame Nacionalinėje sveikatos tarnyboje, esame valstybės tarnautojai. Darbe tik praėjusios savaitės pradžioje atsirado šiokios tokios apsaugos, nes, kaip žinia, anglai neskuba. Savaitgalį (kovo 21–22 d. – aut. past.) oras buvo tobulas, parkuose, gatvėse karantino nesijautė nė kvapo. Beje, savaitgalį lankėmės Mančesteryje. Su kauke ten nemačiau nė vieno žmogaus, gyvenimas verda, tik kad parduotuvės viena po kitos užsidaro.”
Anot lietuvės, jų šeima bijo koronaviruso ir norėtų, kad būtų įvesti griežtesni apribojimai. Jos manymu, Anglijoje viskas prasidės vėliau, nes Jungtinė Karalystė trimis savaitėmis atsilieka nuo kitų šalių. „Gyvenam…” – atsiduso Dalia.
Panika nepadės
Eglės šeima įsikūrusi Islandijoje, Mosfelsbairo miestelyje, kuris yra netoli Reikjaviko centro. „Su vyru dirbame iš namų, kaip ir daugelis šiuo metu, – kalbėjo moteris. – Šiandien mūsų šalyje COVID-19 virusu infekuoti 568 žmonės, 36 pasveiko, 6 340 karantino režimas, 14 guli ligoninėje (praėjusios savaitės pradžios duomenys – aut. past.).”
Anot pašnekovės, praėjusią savaitę šalyje uždarė sporto klubus, baseinus, grožio salonus ir kirpyklas. Pasak lietuvės, vidurinės mokyklos ir darželiai dar veikia, bet tėvai turi teisę neleisti vaikų į ugdymo įstaigas, tuomet užduotys atsiunčiamos internetu. Eglė pasakojo, kad koledžai ir universitetai uždaryti. Taip pat nevykdoma visa užklasinė, sportinė veikla, 100 žmonių susibūrimai vienu metu sumažinti iki 20. „Mano dukra lanko gimnastikos ir pianino pamokas, kurios dabar nevyksta, – aiškino pašnekovė. – Panikuoti nepanikuojame, panika nepadės. Man sunkiausia, kad uždaryti sporto klubai ir slidinėjimo punktai, taip pat liūdna, kad kažkuriam laikui teks atidėti visas keliones. Sportuojam namuose, einam į lauką pasivaikščioti su šunimi.”
Maisto parduotuvėse užtenka
Ištekėjusi už vokiečio Gabrielė augina dvynukes. Šeima gyvena šalia Miuncheno. Anot moters, šalyje situacija valdoma, nors ir yra daug užsikrėtusiųjų, bet mirtingumas labai mažas, palyginti su kitomis šalimis. „Mažas mirtingumo procentas suteikia vilties, kad situacija dar valdoma, – vylėsi pašnekovė. – Nuo praėjusio savaitgalio (kovo 21 d. – aut. past.) paskelbtas karantinas, apribotas judėjimas. Dabar dirbu iš namų. Visada tai galėjau daryti, net ir prieš atsirandant virusui, bet dabar esu ypač patenkinta, kad turiu tokias sąlygas. Patys nesibaiminam viruso, baisu dėl tėvų ir šeimos narių, gyvenančių Lietuvoje, ypač mažuose miesteliuose, kur medicinos sistema ne tokia gera kaip pas mus Miunchene.”
Vokietijoje gyvenanti lietuvė tikino, kad maisto parduotuvės šalyje atidarytos, maisto yra užtektinai, žmonių parduotuvėse nedaug. Anot jos, buvo banga, kai visi pirko labai daug atsargų, bet dabar apsiramino.
Dirba namie
Uteniškė Aistė jau daugiau nei dvidešimt metų gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – JAV). Lietuvės šeima turi namus Ilinojaus valstijoje, Linkolnšyro miestelyje. „Nuo kovo 16 d. mano darbovietė paskatino darbuotojus dirbti iš namų, – sakė moteris. – Prieš tai paskelbiant aš namuose dirbau jau porą dienų, nes užsidarė mano sūnaus mokykla. Ilinojaus gubernatorius pranešė per televiziją, kad piliečiai turi būti namuose ir vengti viešų vietų, kad sumažintų koronaviruso plėtimąsi. Socialiniuose tinkluose seku porą mokslininkų ir daktarų, iš jų pasakojimų apie šio viruso pavojingumą supratau, kad gubernatoriaus įsakymą pasilikti namie reikia priimti rimtai. Vien mintis, kad galiu susirgti plaučių uždegimu, yra paskata neiti iš namų ir nerizikuoti pasigauti virusą arba užkrėsti kitus.”
Taigi, anot lietuvės, ji su sūnumi būna namuose ir tik kartą per dieną trijų mylių (1 mylia yra maždaug 1 609 metrai – aut. past.) spinduliu išeina pasivaikščioti po kaimynines apylinkes arba šalia namų žaidžia futbolą. „Sūnaus mokykla nuotoliniu būdu užduoda namų darbus ir užduotis, taigi nuo ryto iki 16 val. tiek aš, tiek sūnus užsiimame rimtais darbais, – tikino pašnekovė. – Mūsų mokyklos mokytojai šaunuoliai! Pagalba mokiniams namie ir komunikacija yra nepriekaištinga. Vaikams suteikiama proga tapti dar savarankiškesniems ir atsakingesniems.”
Parduotuvėse – chaosas
Anot Aistės, tą dieną, kai suprato, kad reikės namie būti mažiausiai tris savaites, ji bandė nusipirkti maisto. „Na, to maisto užteko savaitei, – šypsojosi lietuvė. – Laikydamasi saugaus atstumo nuo žmonių, nuvažiavau į maisto prekių parduotuvę papildyti atsargų, bet vaizdas buvo liūdnas. Negalėjau patikėti savo akimis matydama pustuštes lentynas. Žmonės tiesiog supanikavo ir viską išgraibstė. Turbūt pasaulis matė, kaip Amerikoje žmonės kaip išprotėję perka tualetinį popierių. Sunku suvokti, kad tualetinis popierius lėkė nuo lentynų kaip karšti blynai. Susiėmusi už galvos savo draugams pasakojau, kad, kai aš augau Lietuvoje, tualetinis popierius buvo deficitas ir mes užpakalį valėmės trikotažiniais skudurėliais arba laikraščiais.”
Anot moters, jai taip pat teko girdėti, kad aplinkiniai žmonės jaudinasi, jog nebeliko pirkti vandens plastikiniuose buteliuose. „Manau, kad, jei jie sugebėtų nusipirkti vandens filtrą, ir būtų vandens, ir nebeterštų mūsų planetos plastiku, – buvo įsitikinusi pašnekovė. – Tiesa, šiandien vyko virtualus susirinkimas su rusų kalbos, matematikos mokytojais, mokyklos direktore ir pavaduotojais. Vienas iš direktorių tai, kas vyksta dabar, sulygino su Černobylio nelaime. Jis gyveno netoli Černobylio, kai nutiko katastrofa. Vyriškis pasakojo, kad dabar jausmas toks pat, kaip ir tada: tu tos pabaisos, kuri pasiruošusi tave užpulti, nematai, neužuodi, nejauti, bet žinai, kad ji ore, aplinkui.”
Randa ir privalumų
JAV gyvenančios lietuvės teigimu, ji turi draugų ir pažįstamų, dirbančių medicinos srityje. Kaip sakė moteris, jie pasakoja, jog ligoninėse situacija yra ne kokia ir ji dar ilgai nepagerės, darbuotojams trūksta elementarių apsisaugojimo priemonių – kaukių ir aprangos, koronaviruso testų. „Kasdien į ligonines plūsta naujų pacientų, apsikrėtusių virusu, – sakė pašnekovė. – Ligoninės darbuotojų veiduose matosi pervargimas, bet jie vis tiek pasišventę dirba, gelbėja žmonių gyvybes…” Aistė teigė pastebėjusi, kad žmonės parduotuvėse tapo draugiškesni. „Vis tik nelaimė suartina žmones, – tvirtino lietuvė. – Kaimynai per įvairias mobiliąsias programėles susisiekia su aplinkui gyvenančiais senukais, klausia, gal jiems ką nupirkti, kad nereikėtų išeiti iš namų ir rizikuoti sveikata.”
Moteris įžvelgia ir daugiau teigiamų dalykų. Pasak jos, gatvės tuščios, nebeliko eismo kamščių, girdisi, kaip garsiai čiulba paukščiai, o ore jaučiasi ramybė ir taika. „Gamtai reikia pailsėti nuo žmonių, – kalbėjo Aistė. – Man nebereikia vis bėgti į visokius sūnaus užsiėmimus. Abu vakare vaikštome ir nuoširdžiai pasikalbame, kam dažniausiai dėl greito gyvenimo tempo anksčiau nerasdavome laiko. Mano devynerių metų sūnus labiausiai pasiilgo draugų, bet, sako, kad šis laikotarpis jam patinka, nes aplinkui nėra triukšmo. Na, aišku, patinka dar ir todėl, kad dabar jis gali žiūrėti televizorių ir ilgiau žaisti.” Kaip sakė pašnekovė, jos šeima stengiasi saugoti savo sveikatą – reguliariai geria vitaminus, ypač vitaminą C ir cinką, ilgiau miega, geria daugiau vandens ir arbatų – stiprina imunitetą. „Taip pat daugiau juokiamės! – šypsojosi moteris. – Žmonių humoro jausmas ir kūrybingumas kuriant juokelius apie koronavirusą yra užkrečiamas.”
Iš pradžių šlavė parduotuves
Iš Utenos kilusi Aliona nuo 2004 m. gyvena Airijos sostinėje Dubline, kvartale siauromis gatvėmis. Šią savaitę (prieš savaitę – aut. past.), anot jos, šalyje buvo užfiksuoti 1 125 ligos atvejai, trys žmonės mirė. Kaip sakė lietuvė, kiekvieną vakarą paviešinami skaičiai, kiek asmenų susirgo, ir kol kas kiekvieną dieną jų skaičius išauga kokiais 150–200. Moteris pasakojo, kad miestuose įrengti patikros punktai palapinėse ir pan.
Pasak pašnekovės, mokyklas Airijoje uždarė maždaug kovo 12 d., žmonėms buvo rekomenduota dirbti iš namų. Jos teigimu, barai, restoranai taip pat gana greitai užsidarė, nors žiniasklaidoje pasigirsta atvejų, kad kai kurios vietos iki šiol buvo atidarytos. „Savaitę nuo kovo 9 iki 15 d. šalyje buvo šiokia tokia panika, žmonės puolė į parduotuves pirkti maisto ir tualetinio popieriaus, – pasakojo moteris. – Lentynos buvo nušluotos, eilės prie kasų – didžiulės. Aš to nepatyriau, nes su vyru spėjome apsipirkti prieš prasidedant panikai. Dažniausiai maistą perkam dviem savaitėms, kad nereikėtų dažnai važinėti į parduotuvę.”
Dirba iš namų
Kaip teigė Aliona, ji dirba su projektais ir yra verslo analitikė, arba – verslo konsultantė informacinių technologijų srityje. Jos klientai yra prašmatnių prekių prekybos centrai, kuriuose prekiaujama dizainerių apranga, kosmetika, žaislais, buitinėmis prekėmis ir t. t. Anot pašnekovės, dėl viruso tokie prekybos centrai užsidarė kovo 18 d. „Kol kas situacija neaiški, bet prekybos centrų uždarymas gali daryti įtaką mano darbui su šiais klientais, – nuogąstavo moteris. – Žmonėms, dirbantiems turizmo srityje, restoranuose, baruose, pabuose (čia jų Airijoje tikrai daug), dar blogiau. Darbuotojus atleidžia iš darbo. Kiek žinau, valstybė per savaitę mokės 203 eurų bedarbių išmokas. Mano draugė, dirbanti Dubline gide, laikinai neteko darbo, nedarbingumo išmokos užteks tik susimokėti nuomai, nes jos būsto nuoma siekia apie 700 eurų per mėnesį.”
Aliona ir jos vyras Kieran dirba iš namų. „Su motyvacija šiek tiek sudėtinga, bet yra, kaip yra, – atsiduso moteris. – Kieran neseniai pradėjo dirbti naujame darbe, o po dviejų dienų teko dirbti iš namų. Dėl to jam šiek tiek sudėtinga apsiprasti, nes dar nespėjo gerai susipažinti su kolegomis.”
Anot lietuvės, į Airiją mokytis anglų kalbos atvažiuoja daug jaunimo (keturiolikmečių ir vyresnių). Kaip pasakojo Aliona, jie dažniausiai atvyksta keliems mėnesiams. „Jiems nepasisekė, – apgailestavo moteris. – Jie, ko gero, iš anksto susimokėjo už būsto nuomą, kursus, kelionę, o tų pinigų jiems atgal negrąžins.”
Šuo pavedžioja
Pasak pašnekovės, Airijoje griežto karantino nėra – Vyriausybė tik teikia rekomendacijas, policija žmonių kol kas negainioja. Bet, jos teigimu, vaikų žaidimų aikštelės uždarytos, todėl žmonės pradėjo plūsti į gamtą, paplūdimius. „Praėjusį savaitgalį (kovo 21–22 d. – aut. past.) oras buvo labai geras ir su vyru važiavome 45 km į užmiestį – į gamtą, į kalnus Viklou grafystėje, – prisiminė Aliona. – Grafystė gana didelė, keliai tarp kalnų ir kalvelių siauri, gali prasilenkti tik du automobiliai. Po pietų visi keliai buvo užstatyti, susidarė kamščiai, mašinos pastatytos bet kaip, o kur dar žmonės, dviratininkai. Šiaip ne taip grįžome namo. Man pasirodė, kad važiuoti į gamtą vis tik buvo saugiau, nei eiti į maisto prekių parduotuvę. Vaikščiodami sutikom šiek tiek žmonių, visi prasilenkdavome per atstumą, nieko nelietėme.”
Anot Alionos, du kartus per dieną ji eina pasivaikščioti į vietinį parkelį, nes turi šunį, kurį reikia išvesti. „Vienas kitą vedžiojame, – juokėsi moteris. – Skaičiau, kad Ispanijoje draudžiama žmonėms išeiti į gatves be priežasties, nebent eini į parduotuvę, vaistinę ir pan. Arba jei turi šunį. Džiaugiuosi, kad turim ne katę.”
Trūksta veiklos
„Esu gana sportiška ir aktyvi: kiekvieną dieną važiuodavau į darbą dviračiu, 1–2 kartus per savaitę žaisdavau badmintoną, dažnai lankydavau kultūrinius renginius, susitikdavau su draugais, eidavau į muzikos mokyklėlę groti airišku akordeonu, – pasakojo Airijoje gyvenanti lietuvė. – Dabar man to trūksta, jaučiu, kaip sėdint namie auga kilogramai. Džiaugiuosi, kad bent turim šunį. Kol kas televizoriumi nepiktnaudžiaujame: dirbam darbus, skaitinėjame, bandau prisiminti prancūzų kalbą ir skaitau prancūziškus žurnalus, groju akordeonu. Galų gale apsitvarkiau priekinį namo kiemelį ir pasisodinau magnoliją. Dažniau tvarkomės namus.”
Anot moters, Airijoje žmonės baiminasi koronaviruso, bet nepuola atsiriboti vieni nuo kitų, dalijasi informacija, siūlosi padėti senesniems, neįgaliems žmonėms – atvežti maisto produktų ir pan. Pašnekovės teigimu, šalia namų yra kelios parduotuvėlės ir vaistinė. Pasak jos, žmonės čia stovi eilėse per atstumą, daug kas dėvi pirštines, o štai su kaukėmis – mažai. Aliona pasakojo, jog Dubline yra nemažai problemiškų paauglių, kurie vaikšto grupėmis ir nesilaiko saugaus atstumo. Anot jos, žmonės pyksta, skundžiasi, bet kol kas jokių priemonių nesiimama.
Spėjo paslidinėti
Moteris priminė, kad dėl koronaviruso grėsmės buvo atšaukta didžiausia Airijos šventė – Šv. Patriko paradas. Jos nuomone, ko gero, jis nebuvo švenčiamas pirmą kartą istorijoje. Tą dieną, pasak jos, kai kurie žmonės dainavo ir grojo pro savo namų langus, balkonus. O štai kovo 22 d. Airijoje buvo švenčiama Mamos diena. „Daug žmonių, įskaitant Kieran, negalėjo aplankyti savo mamų ir jų pasveikinti, nenorėdami rizikuoti”, – teigė pašnekovė.
„Prieš prasidedant panikai, kovo 1–8 d. buvome išvykę slidinėti į Prancūziją, į Tignes Alpių regioną, – džiaugėsi Aliona. – Šiek tiek nerimavom dėl koronaviruso, bet viskas praėjo gerai. Jau daugiau nei dvi savaites esame iš ten grįžę ir nė vienas iš mūsų septynių žmonių grupės nesiskundžia negalavimais. Slidinėjimo kurorte nesijautė, jog žmonės nerimautų dėl viruso, nesimatė jokių įspėjančių plakatų, barai buvo sausakimši, kai kuriuose tualetuose net nebuvo muilo. Labai džiaugiuosi, kad paslidinėjom, nes, jei kelionė būtų atšaukta, būčiau labai nusiminusi. Visus slidinėjimo kurortus Prancūzija uždarė praėjus savaitei nuo mūsų grįžimo.”
Nuotr. iš pašnekovų asmeninio archyvo