Spalio 13 dieną Zarasų viešojoje bibliotekoje vyko tradicinis literatūros vakaras „Prozos ruduo”, skirtas rašytojos Ievos Simonaitytės metams. Renginyje dalyvavo profesorius, habilituotas mokslų daktaras Domas Kaunas.

LR Seimas, įvertindamas tai, kad Ieva Simonaitytė yra paskutinioji Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikali, talentinga rašytoja, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą, nutarė 2017-uosius paskelbti Ievos Simonaitytės metais.

Renginį vedė Zarasų viešosios bibliotekos „Juodai balta” suaugusiųjų teatro vadovė Gražina Karlaitė. Ji pasidžiaugė, kad pastaruosius dešimtmečius truputį pamiršta ir visai neseniai Simonaitytė atsirado mokyklų bendrojo ugdymo programoje. Pasak renginio vedėjos, „gerbdami rašytojos atminimą ne tik priglusim prie jos kūrybos meistriškumo, bet ir atsigręšime į Mažąją Lietuvą ir lietuvininkus.”

I. Simonaitytės kūryba neatsiejama nuo Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto. Romanas „Aukštųjų Šimonių likimas” – tai Mažosios Lietuvos buities, papročių, tradicijų metraštis, kur šio krašto istorija parodyta per vienos giminės kartų kartas. Pasirodęs 1935-aisiais kūrinys buvo plačiai skaitomas. Už jį Ievai Simonaitytei 1936-ųjų vasario 16- ąją buvo paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija.

Zarasų bibliotekos „Juodai balta” suaugusiųjų teatras (vadovė Gražina Karlaitė) inscenizavo kelias šio romano ištraukas.

„Tai bus ne visai spektaklis, gal greičiau spektaklio eskizas,” – pristatydama aktorius sakė režisierė. Spektaklio eskizuose pavaizduota paskutinioji Šimonikė Urtė, kuri kaip ir Vienuolio „Paskenduolė” pasmerkta visuomenės, beturtė, priversta eiti dirbti pas ūkininkus ir meiliai pamilusi jų sūnų. Ji pagimdo nesantuokinę dukrą, nepabūgusi nutraukti savosios būties ji tampa visuomenės atstumtąja. Šioje istorijoje galima užčiuopti, nors tai ir grožinis kūrinys, nemaža sąsajų su pačios I. Simonaitytės likimu, juk ir ji buvo mergos vaikas, priverstas kęsti patyčias ir luošumą kaip ir knygoje vaizduojama Urtės duktė Roželė.

„Mes aukštaičiai, žinoma, kad nesugebėsime atkurti Mažosios Lietuvos autentikos, lietuvininkams būdingo etninio savitumo, folkloriškumo, tačiau rašytojos iškelti vertybiniai aspektai ne tik puikiai suprantami, pamokantys, bet ir gali būti apgaubti patrauklia teatrine forma,” – teigė režisierė G. Karlaitė.

Spektaklyje skambėjo Klaipėdos krašto dainos, jas atliko Zarasų „Ąžuolo” gimnazijos giedojimo choras (vadovas Gražvydas Gasparavičius).

Po pirmosios eskizo ištraukos režisierė G. Karlaitė visuomenei pristatė šio „Prozos rudenio” svečią, profesorių habilituotą daktarą Domą Kauną.

Profesorius D. Kaunas negailėjo šiltų žodžių aktoriams. Profesorius pripažino, kad mizanscenose vaizduojami jausmai, nuotaikos ir širdies skausmai lygiai tokie pat kaip ir Mažojoje Lietuvoje – jis tai gali paliudyti, nes pats yra kilęs iš to krašto.

Profesorius Domas Kaunas pateikė įdomių faktų apie Ievą Simonaitytę ir jos motiną. Jis prašė nevadinti Ievos Simonaitytės šiuo vardu. „Ji buvo Evė, o Ieva – literatūrinis slapyvardis, sugalvotas kitų, pirmą kartą leidžiant „Aukštųjų Šimonių likimą”, ir jos dokumentuose įrašyta ir krikštyta Eve ir toks vardas turi likti,”– teigė profesorius.

Profesorius I. Simonaitytės palikimą prilygino monumentui. Jis pripažino, kad rašytoja I. Simonaitytė dėl mūsų aplaidumo, dėl mokyklų ir švietimo vadovų ir net dėl politinių vėjų buvo nustumta gerokai į šoną, nesuvokiant kokią žalą galima padaryti mokyklai, švietimui, bei kultūrai.

Profesorius apžvelgė svarbiausias Evos Simonaitytės gyvenimo, kūrybos, visuomeninės veiklos faktus. I. Simonaitytė buvo pavainikė, labai neturtingos, į skurdą patekusios mergos vaikas, nuo vaikystės buvo luoša, sirgo kaulų tuberkulioze. Visą gyvenimą tai buvusi jos didžiulė našta. Sulaukusi 50-ies, ji be globos negalėjusi apsieiti, per dieną išgerdavusi 35 tabletes, bet visada buvusi pakelta galva, tiesia nugara. Tai patvirtindamas profesorius rodė jos nuotraukas.

Domas Kaunas papasakojo, kaip Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona atsiuntęs savo raštų tomą, pavesdamas Klaipėdos krašto gubernatoriui įteikti asmeniškai į I. Simonaitytės rankas, apie paskyrą mašinai „Volga” (1955 m.), apie Priekulėje jos pastatytą namą giminaičiams, kad neišvažiuotų į užsienį frontui artėjant, apie tai, kad rašytoja apmokėdavusi bažnyčios žemės mokestį, kad mokestis neapsunkintų žmonių, apie jos pasamdytus meistrus bažnyčios vargonams remontuoti, pažintį su Sofija Čiurlioniene, pas kurią ji kurį laiką glaudėsi ir kuri ją užtarusi prieš valdžią ir kt.

„Prie Simonaitytės reikia priartėti, tai nėra paprasta, ji labai sudėtinga asmenybė, ne tokie kaip mes, jai likimas lėmė nepalankias sąlygas,” – dėstė profesorius. Priartėti prie jos D. Kaunui lėmęs pats likimas. Jis pats esąs žemaitis nuo Plungės. Tėvams atsikėlus į Klaipėdos kraštą, jis mokęsis Priekulės vidurinėje mokykloje ir jau tuomet tekę matyti šią rašytoją. Studijuodamas Vilniaus universitete, profesorių paskatintas, rinko medžiagą apie šią iškilę asmenybę. Ir buvo pas ją nuvykęs į Priekulę, su ja bendravo, rašytoja tada jį pakvietusi – „kai grįši į Vilnių, ateik į butą”. Taip ir minė takus, užrašinėjo informaciją į bloknotą. Kai buvo minimas rašytojos 90-metis, jau be jos – surinktą rankraštį nunešęs į „Vagos” leidyklą, tačiau tuometinis Tarybų liaudies rašytojas J. Baltušis jo rankraštį „sutrinęs” į miltus, įžvelgęs visokių politinių dalykų. Profesoriui buvusi gera pamoka, „tačiau jau tada I. Simonaitytė buvo įaugusi į sielą,”– prisipažino profesorius. Jau vėliau rinkdamas prisiminimus apie Simonaitytę, dviračiu važinėdamas po tą kraštą, kur ji augo, kur ją dar prisiminė, apklausinėjo daug žmonių. Ir taip iki šių dienų kaupė, konspektavo žmonių pasakojimus apie I. Simonaitytę. Artėjant I. Simonaitytės 120-osioms gimimo metinėms, Kultūros ministerijai pasiūlęs į programą išleisti knygą, pasiūlymas buvo sutiktas palankiai. „Įtraukė ir pinigus paskyrė,”– džiaugėsi D. Kaunas. Dabar profesoriaus D. Kauno didžiausias rūpestis – knygos „Aš esu Etmės Evė” leidyba. Tai yra liudijimai, nes knygoje užrašyta tai, ką apie rašytoją pasakojo ją pažinoję žmonės.

Režisierei G. Karlaitei profesorius pavedė perskaityti Evos Simonaitytės testamentą, kuris, nors buvo visiems žinomas, tačiau nebuvo paisoma. Anuomet Centro komiteto sprendimu, ji, kaip liaudies rašytoja, buvo palaidota Antakalnio kapinėse. Buvo pastatytas sunkus, didelis akmeninis paminklas. Profesorius pasižadėjo siekti, dėti pastangas, kad palaikai būtų perlaidoti Priekulėje, kaip ji ir norėjusi.

D. Kaunas pasidžiaugė, kad čia, kitame prieškario Lietuvos gale (negu Mažoji Lietuva) taip gražiai prisiminta ir pagerbta rašytoja Ieva Simonaitytė.

Zarasų viešosios bibliotekos inf., Rasos Juršienės, Silvijos Šileikienės nuotr.