Vyžuoniškiai savo šventę, kaip ir dera, pasitiko su gera nuotaika ir nuveiktų darbų peržiūra, jų įvertinimu, prisikvietę gausybę svečių stebėjosi ir žavėjosi savo gausiu derliumi – vienas iš jų – naujasis Vyžuonų miestelio simbolis žaltys Vyžas.

Šį kartą Vyžuonose šventė prasidėjo miestelio pakraštyje naujai pastatytos, nes senoji per daugiau nei 40 metų sutrešo, žalčio skulptūros atidengimu. Prie jos susirinko kultūros ir seniūnijos darbuotojai, menininkai ir bendruomenė, taip pat kraštiečiai bei politikai. Už žalčio atsiradimą seniūnijos seniūnas Audrius Remeikis dėkojo rėmėjams, menininkams, naujosios 7,5 metrų aukščio skulptūros mecenatams, jos kūrėjams. Pagoniškai atrodanti skulptūra buvo pašventinta dvasininko, Vyžuonų parapijos klebono kun. Eugenijaus Staleronkos, kuris užsiminė, jog dabar toks laikas, kad šventina beveik visas skulptūras, nesvarbu, kaip jos atrodytų. Ant skulptūros skaičiai – 1406 metai – ir žodis – Vyžuonos. Tai – istoriją menantys skaičiai. Tačiau kraštietis prof. dr. Algirdas Vyžintas kitos nuomonės. Prieš kurį laiką jis rašė, jog „…būtų visiškai neteisinga manyti ir teigti, kad šis skaičius visų pirma sietinas su pirmaisiais Vyžuonų vardo rašytiniais paminėjimais ir krikščionių bažnyčios šioje gyvenvietėje pastatymu 1406 metais. Neabejotina, kad čia, atsižvelgiant į gamtos sąlygas – žemės reljefą, upes, ežerus, miškus ir palankų klimatą – žmonės gyveno prieš tūkstantmečius, o apie 1 500 metų prieš mūsų erą jau buvo susiformavusi mūsų protėvių – baltų kultūra, apie ką liudija archeologų randami baltiškieji dirbiniai – darbo ir kovos įrankiai.” Anot profesoriaus, vietovę galėtume apibūdinti kaip Europos kultūros nuošalę, kai kurių praeivių kadaise vadintą „miškine”, nepasiekiama ir nepraeinama, užtat labai ilgai išlaikiusia savo senosios kalbos ir tikėjimo ypatybes, visą savo pagoniškąją „nekultūrą”.

Daugiau apie tai skaitykite trečiadienio laikraštyje „Utenos diena”.

Autoriaus nuotr.