Žmogaus kraujas yra unikalus. Iki šiol pasaulyje jam nėra sukurta dirbtinio pakaitalo, kuris galėtų pakeisti donoro kraują. Būtent dėl šios priežasties yra labai svarbu, kad nuolat atsirastų žmonių, kurie padovanotų kraujo sužeistiesiems ir ligoniams. Tai suprasdami uteniškiai noriai tampa donorais kiekvieną trečiadienį apsilankydami Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje, kur darbuojasi Nacionalinio kraujo centro medikų brigada.

Lietuvoje per metus reikia tūkstančių litrų kraujo, kad būtų išgelbėti žmonės, praradę didelį kraujo kiekį dėl sunkių chirurginių operacijų, patirtų traumų, avarijų, žarnyno kraujavimo ar komplikuoto gimdymo. Kraujo perpylimas skiriamas ir kraujo ligomis ar vėžiu sergantiems pacientams. Vienintelis kraujo šaltinis – donorų atlygintinai ar neatlygintinai dovanojamas kraujas visuose Lietuvos regionuose. Aktyvesnio donorų antplūdžio medikai sulaukia vykstant įvairioms akcijoms, katastrofiškai pritrūkus kraujo skelbiamiems per masinės informacijos priemones raginimams ir pavojaus signalams.
Kaip portalui udiena.lt sakė Nacionalinio kraujo centro gydytojas Evaldas Baranauskas, mūsų šalyje donorų aktyvumas vis dar priklauso ir nuo pašalpų mokėjimo dienų – kraują už piniginį atlygį žmonės dažniau duoda tomis dienomis, kai pašalpos jau būna išleistos, o iki naujų dar tenka palūkėti. Nors jau ne pirmą dešimtmetį skatinama neatlygintina donorystė, kol kas didesnė dalis žmonių pageidauja už kraują gauti atlygį. „Tai apsprendžia socialinė ir ekonominė situacija, vyraujanti bedarbystė periferijoje, – atskleidė medikas. – Graudu, bet taip yra. Būna, kad ateina žmonės, duoda kraujo, pasiima atlygį ir už jį perką šeimai maisto. Buvo atvejis, kai atėjo močiutė, daugiau nei penkiasdešimt kartų davusi kraujo neatlygintinai, bet tąkart paprašė už jį sumokėti. Paklausta, kodėl taip nusprendė, paaiškino, kad jos vyras – pasimirė, pensija – maža, tai ji nors dešrytės už tuos gautus pinigėlius nusipirks.” Tokių atvejų pašnekovas gali vardinti be galo. Kaip antai, prieš Kalėdas atėjusi vieniša trijų vaikų motina už pinigus, gautus davus kraujo, vaikams pirko dovanų…Tokie graudūs niuansai ar tam tikro sluoksnio žmonių donorystės vertinimas kaip lengvas pinigų gavimo būdas yra būdingesni šalies provincijai ir neretai iškreipia kilnų donorystės principą padėti žmonėms, kuriems ta pagalba gyvybiškai reikalinga. Tačiau tiek tarp aukštesnio išsilavinimo bei intelekto žmonių, tiek tarp studentų ar jaunimo vis labiau populiarėja neatlygintina donorystė, sąlygota sąmoningo supratimo ir pasirinkimo. Neatlygintinais donorais tampa motyvuoti, labiau išprusę žmonės.
Donorams yra taikomas amžiaus cenzas nuo 18 iki 65 metų, jie turi būti sveiki, nepervargę, pavalgę, nevartoję svaigalų. Prieš duodant kraują ištiriamas donoro kraujo mėginys.
E. Baranausko žodžius patvirtino ir už atlygį kraujo davusi uteniškė Gaila. Moteris pasakojo kraują duodanti jau trečią kartą ir tikino, kad pinigai už kraują jai suteikia galimybę papildyti šeimos biudžetą 12 eurų.
Ne pirmą kartą kraują davė ir Birutė. Pildydama donoro anketą moteris didžiavosi, kad jos grupės kraujas – retas, jo stygius nuolat jaučiamas. „Tapusi donore pasijutau geriau ne tik emociškai, tačiau ir fiziškai, pajutau lyg palengvėjimą, – donoryste džiaugėsi Birutė. – Iš pradžių labai bijojau, o dabar jau nebebaisu. Tiesa, šiuo metu kraują duodu atlygintinai, vis šioks toks piniginės papildymas.”
Neatlygintinai savo kraują jau tryliktą kartą Nacionaliniam kraujo centrui aukojantis Stasys tvirtino donoru tapęs dar sovietiniais laikais. Vyras teigė, kad tapti neatlygintinu donoru jį paskatino šios misijos svarbos ir reikalingumo žmonėms supratimas. Už kraują pinigų prašyti jis neketina – juk iš jų neprasigyvensiąs. Jį džiugina pats prasmingo poelgio faktas ir mažos simbolinės dovanos, įteikiamos kiekvienam neatlygintinai kraujo duodančiam donorui.
Neatlygintina donorystė yra vienas iš Europos Sąjungos reikalavimų. Jos direktyvose rekomenduojama nutraukti mokėjimą už kraują. Kad nereikėtų baimintis, jog nebeliks donorų, Lietuvoje tai daroma palaipsniui.
Vienas pagrindinių savanoriškos neatlygintinos kraujo donorystės skatinimo motyvų yra etinis. Pasaulinė Sveikatos Organizacija, Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio federacija bei daugelis kitų organizacijų yra įsitikinę, kad bet kuri sveikatos apsaugos veikla, prekiaujanti žmogaus kūno dalimis, tarp jų ir krauju, yra morališkai nepriimtina.
Nacionalinio kraujo centro duomenimis kasdien Lietuvoje kraujo reikia 200 žmonių. Siekiant užtikrinti kraujo ir jo komponentų poreikį būtina, kad į didžiuosiuose miestuose esančius kraujo centrus kasdien ateitų ir kraujo duotų per 400 donorų. Vien sostinėje, kad ligoninės nejaustų kraujo stygiaus reikia, kad Nacionaliniame kraujo centre kasdien kraujo duotų daugiau nei 150 donorų.

Deimantės Kazokaitės nuotr.